AISTRA MOTOCIKLAMS PASKATINO VERSLUMĄ IR SUVEDĖ SU GYVENIMO MEILE

Martynas Žaliauskas dievina motokrosus. Daugiau nei dešimt metų buvęs priekabininku jis svajoja per varžybas vairuoti nuosavą motociklą.

„Prastai mokiausi, o kai kurie mokytojai sakė, kad nieko iš manęs nebus. Buvau, liaudiškai tariant, nurašytas“, – mokyklos laikus prisiminė alizavietis Martynas Žaliauskas.

Šiandien tie, kurie taip apie jį kalbėjo, turėtų atsiimti žodžius. Martynas yra sėkmingas verslininkas, motokrosų Lietuvoje ir užsienyje prizininkas bei dviejų atžalų – Jogailės ir Kovaldo tėtis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Prizų neskaičiuoja

M. Žaliauskas tvirtino, kad viskas prasidėjo nuo motokrosų, kuriais susižavėjo prieš daugiau nei dešimtmetį. Tuomet paauglį Martyną prisijungti prie motociklų sporto pakvietė alizavietis Andriejus Vareika. Tada dar nelabai populiariu motociklų sportu susižavėjęs vaikinas įsitraukė į šį pomėgį ir neapleidžia jo iki šiol. Martynas prisimena ir pirmą, kartu su tuometiniu savo kolega Žydrūnu Mackevičiumi, iškovotą taurę. „2008 metais kovo 28 dieną laimėjau pirmą taurę Uoginiuose“, – patikslino M. Žaliauskas.

Akimirkos iš paskutinių varžybų Anykščiuose. Ten Martynas Žaliauskas su kolega Dariumi Sabockiu laimėjo antrą vietą. Pašnekovas su juo šiemet siekia Lietuvos čempionų titulo.

Martynas komandinėse varžybose būna priekabininku. Darbas, kaip ir vairuotojo, fiziškai sunkus, tik atsakomybė skiriasi – yra mažesnė. Vyras dažniausiai po varžybų grįžta namo išvargęs, tik iš laimės, kad jose dalyvavo, nebejaučia raumenų skausmo.

Adrenalino mėgėjas pasakojo, kad per daug metų nebesuskaičiuoja, nei kur yra dalyvavęs, nei kiek prizų jau pelnęs. „Įsimintiniausios varžybos turbūt buvo Olandijoje, nors prizų neparsivežėme, bet užtat rungėmės su pasaulinio lygio varžovais“, – teigė Martynas.

Jis taip pat dalyvavo varžybose Prancūzijoje, be to, kiekvieną sezoną lenktyniauja Latvijoje ir gimtojoje Lietuvoje. Pašnekovas pasidžiaugė, kad praėjusiais metais kartu su tuometiniu kolega Zigmu Žiuku tapo visos Lietuvos veteranų čempionais, taip pat Rokiškyje abu kovodami dėl Sėlių taurės užėmė trečią vietą. Šiais metais paskutinės varžybos Anykščiuose irgi buvo palytėtos sėkmės – kartu su dabartiniu kolega Dariumi Sabockiu Martynas laimėjo antrą vietą.

Medalis turi dvi puses

Jaunas vyras dėl motokrosų nutarė pakeisti ir darbo pobūdį. Jis nusprendė, kad užteks dirbti samdomą darbą, nes kiek galima maldauti darbdavio, kad išleistų į varžybas. „Visada žinojau, kad ateis tokia diena, kai pradėsiu dirbti savarankiškai, o ne kitam žmogui. Pastebėjau, kad Kupiškio ir aplinkiniuose rajonuose yra menka malkų pasiūla, o paklausa – didelė. Tai ir pradėjau“, – išdėstė savo nuomonę pašnekovas.

Pasak Martyno, nuosavas verslas, it koks medalis, turi dvi puses. Pirmiausia, atsakomybė yra didesnė. Be to, ilgesnės darbo valandos: dažniausiai reikia dirbti nuo ankstyvo ryto iki pat vėlyvo vakaro. O liūdniausia tai, kad šeimai lieka mažai laiko. „Kartais šmėkšteli mintis, kad per mažai dėmesio skiriu žmonai ir vaikams. Bet veju mintis tolyn, nes reikia dirbti ir išlaikyti šeimą. Keblu ir su pomėgiais – aš juos beveik apleidau. Pavyzdžiui, šiemet svajojau nors vieną savaitgalį pažvejoti, bet laiko pristigo. Daug laiko skiriu ir motokrosams – per sezoną, išskyrus žiemą, visais savaitgaliais vyksta varžybos“, – pasakojo M. Žaliauskas.

Prieš keletą metų Martynas Žaliauskas (kairėje) su kolega Pauliumi Tendzegolskiu (antras iš kairės) iškovojo pirmą vietą Rokiškėnų taurės varžybose.
Nuotraukos iš asmeninio Martyno Žaliausko albumo

Brangus gimtasis kraštas

Alizavietis tikino, kad žmona ant jo nepyksta už ilgas darbo valandas ir už savaitgalius su šeima atimantį pomėgį. Priešingai – palaiko ir skatina tobulėti. Martynas šiek tiek užsiminė, kaip jiedu susipažino su žmona Ramūne. „Tai nutiko per varžybas Latvijoje. Ji buvo varžybų fotografė. Priėjau, užkalbinau, o tada žinote, kaip viskas toliau būna“, – šypsojosi pašnekovas.

Nors M. Žaliauskas su šeima gyvena Biržuose, kasdien iš šio miesto važiuoja dirbti į gimtąją Alizavą. Jaunas vyras sakė, kad kitaip turbūt ir negalėtų, nes Kupiškio kraštas, o juo labiau miestelis, kuriame užaugo, jam yra labai brangios vietos. „Jei man reikėtų gyventi Vilniuje, turbūt iškart iš ten pabėgčiau. Gyventi susispaudus daugiabučiame name man nepriimtina. Kupiškis patinka, nes čia gyvena geri žmonės. Be to, ramu. Tik liūdna šiek tiek, kad šiame krašte daugiau dėmesio skiriama automobilių, o ne motociklų sportui“, – užbaigė pokalbį M. Žaliauskas.