Nomeda SIMĖNIENĖ
Mūsų laikais taip nebuvo… Dažnai išgirstame tokį vyresnės kartos moralą, skirtą jaunimui. Ši frazė dažniausiai vartojama, kai jaunuolių elgesys, apranga neatitinka savosios gyvenimiškos patirties suformuotų stereotipų.
Žvilgtelėkime į mūsų, jau praėjusių reikšmingą savojo kelio dalį, gyvenimą, ką gi perduodame jaunimui. Ir paliekame tikrai visko…
Kadaise DDT (liaudiškai vadinamu dustu) derlių purškėme, nuodijome save ir viską aplinkui. Prisitaikėme, kažkaip išgyvenome. Dabar – dėl ilgesnio pinigo be atodairos aliname dirvožemį kitokiais pesticidais negalvodami, kad po mūsų dar vaikų vaikams reikės gyventi ir išgyventi. Nemąstydami naudojame vienkartines pakuotes, plastiką, kartu be gailesčio žudydami gamtą, jos resursus. Ir mums nė motais, kad giliausiose vandenyno gelmėse jau aptinkami plastiko, naikinančio gyvūniją, pėdsakai. Šiandien mūsų neatsakingumą prieš gamtą iliustruoja ir tokie makabriški vaizdai: Norilske, kuris, manoma, yra labiausiai užterštas miestas planetoje, fotografijose užfiksuota baltoji meška, ieškanti maisto konteineriuose… Manoma, kad šis gyvūnas išnyks jau 2050 metais. Bet mums nė motais, mes toliau demonstruojame savo viršenybę prieš Gamtą, visa aplinkui turi tarnauti tik mūsų patogumui. To komfortiško gyvenimo padariniai jau akivaizdūs. Gamta šiepia dantis ir grasina dar didesniais kataklizmais. Girdžiu, kaip atsidūsėdami tariame, ačiū Dievui, aš tų baisumų nebesulauksiu. Sakydami šiuos žodžius glostome anūkėlių galvas, gėrimės vaikų šeimomis, širdyje juk iš tiesų juos mylime ir linkime jiems tik geriausios ateities. Tai kodėl kasdienybėje neieškome būdų, kaip elgtis atsakingiau, įtraukti į savo gyvenimą pokyčius, kaip gyventi po savęs paliekant kuo mažiau šlamšto, su kuriuo gamta jau nebesusidoroja. Nemąstydami automatiškai ir toliau kiekvieną daržovę ar kitą produktą prekybos centre pakuojame vis į atskirą plastikinį maišelį, nesigiliname, kokia to iš pažiūros nekalto veiksmo kaina. Taip, mes gal jau nebesulauksime, bet mūsų vaikai ir vaikaičiai dus šiukšlynų upėse, kaip dabar dūsta žuvys vandenynuose.
Kepinant afrikietiškam karščiui Lietuvoje, laistome vejas, kad žolytė būtų graži, nesusimąstydami, kad kaimynystėje ribojamas geriamas vanduo. Keičiantis klimatui, daugelyje Europos šalių jau numatytos vandens vartojimo normos, baudos už darželių ar vejų laistymą. Manote, tai mums neaktualu? Tai jau buvo aktualu vakar, net ne šiandien.
Visa, ką užgyvenome, paliksime jaunimui spręsti, kaip toliau gyventi ir išgyventi šioje planetoje. Išbandymai laukia dideli.
Pasaulyje yra ir įkvepiančių pavyzdžių. Antai mažas miestelis pietų Japonijoje užsibrėžė tikslą visas atliekas visiškai perdirbti. Kad pasiektų tokį rezultatą, gyventojai šiukšles rūšiuoja net į 45 kategorijas. Kruopštus rūšiavimas jau davė rezultatų – miestelyje perdirbama 80 procentų atliekų.
Dar ir mes turime laiko – nuo šiandien, nuo dabar būkime atidesni, taupesni kasdienybėje. Gerbkime ir tausokime gamtos dovanas. Kiekvieno išrūšiuotos buitinės atliekos, taupiai vartojamas vanduo bus geras pavyzdys ir augančiai kartai. Be to, ačiū Dievui, jau atėjo metas, kai jaunuomenė demonstruoja visai kitokią vartojimo kultūrą. Tad mokykimės iš savo vaikų.
Kaip pavyzdys – tikroviškas vaizdas – neišgalvotas: ilgasis Joninių savaitgalis. Į kaimo sodybą atvyksta jaunuolių grupelė. Manta – drobiniuose (ne maksiminiuose plastiko) maišeliuose. Su savimi – daugkartinio naudojimo kavos puodeliai ir gertuvės. Pirmiausia svečiai apsižiūri, kaip šioje vietoje elgiamasi su atliekomis – kur dedamos biologiškai irios medžiagos, kur plastikas ar popierius. Išsiskirsto kas kur su knygomis rankose, vakare prie laužo gurkšnoja nealkoholinį alų ir kalbasi apie mūsų visų ateitį, kaip nacionaliniu lygmeniu spręsti maisto švaistymo programą.
Mūsų laikais taip nebuvo, ar ne?
