GINTARĖ ADOMAITYTĖ: „KUPIŠKIS MAN –VALDEMARO KUKULO MIESTAS“

Gintarė Adomaitytė į Alizavos pagrindinę mokyklą atvyko kaip garbės viešnia, kuri turėjo vertinti jaunuosius meninio garsinio skaitymo konkurso dalyvius. Ją kalbino ir mokyklos laikraštuko „Šratinukas“ žurnalistės Samanta Šešeikaitė (kairėje) ir Rusnė Baliūnaitė.
Sandros Baliūnienės nuotrauka

Neseniai Kupiškio krašte viešėjo Gintarė Adomaitytė – žurnalistė, prozininkė, eseistė ir vaikų rašytoja.
Birželio 6 dieną ji buvo pakviesta į Alizavos pagrindinę mokyklą, į meninio garsinio skaitymo konkursą, kaip garbės viešnia, skaitovų vertintoja.

Ta proga garsią rašytoją pakalbinome ir mes: kodėl jos kūryba nepataikauja eiliniam žmogui, kuo vakaras pranašesnis už rytą ir koks viešnios akimis Kupiškis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Vyresnės kartos žmonės prisimena Jus kaip puikią žurnalistę. Kodėl pasitraukėte iš šios srities ir pasukote literatūros keliu?

Turbūt pajutau, kad man per maža žurnalistikos, kad noriu daugiau, laisviau, savarankiškiau. Labai nemėgau ir dabar nemėgstu tarnauti, bet dvidešimt metų tarnavau žurnalistikai. Jau greitai bus dvidešimt metų, kai rašau laisvai. Geri ir vieni, ir kiti metai. Galvoju, kad žurnalistika yra jaunimui, nes reikia sveikatos, energijos, reikia daug lakstyti. Būdama žurnaliste įgijau daug patirties, pamačiau daug pasaulio, su daug žmonių bendravau. O kaip rašytoja dažniausiai sėdžiu savo kambarėlyje.

Jaunesnė karta Jus pažįsta kaip vaikų ir paauglių rašytoją. Ką Jums pačiai reiškia pasaka? Ar tikite, kad skaitydami jas vaikai tampa geresni?

Mano pasakos yra ne vien vaikams, jos – keliasluoksnės. Rašyti vien vaikams man būtų per siaura. Labai džiaugiuosi, kad rašau ir suaugusiems. Klausimas, ar skaitantys žmonės tampa geresni, skatina mane meluoti. Aš labai norėčiau, kad taip būtų. Norėčiau sakyti, kad žmonės, kurie skaito knygas, yra labai geri, labai protingi, bet tai netiesa. Kartais žmonės, kurie daug skaito, būna labai išdidūs. Visko būna. Tačiau skaitančių žmonių gyvenimas yra įdomesnis. Kad taip tikrai yra, turiu net pavyzdį. Šito nesupras vaikai, nes jie galvoja, kad nepasens. Jie mąsto, kad senatvė yra viena, o vaikystė – kita. Vyresni žmonės supranta, kad senatvės vis dėlto sulauks. Mano mama, ji buvo lituanistė, labai skaitanti. Tai ji vis rasdavo, ką veikti. Tai knygą pasiimdavo, tai laikraštuke perskaitydavo, kad vyks vienos ar kitos knygos pristatymas bibliotekoje. Ji susirado skaitymo draugę, aktorę Aldoną Vederaitę, ir jos abi kažkur vis eidavo ir eidavo. Grįždavo kartais ir supykusios, kad renginys nepatiko. Bet svarbiausia, kad virė gyvenimas. Gyvendama Žirmūnuose, nuolat matydavau, kiek daug žmonių stovi prie lango ir neturi ką veikti, neturi su kuo pasišnekėti. Lieka vien tik žiūrėjimas pro langą. Man labai gaila tokių žmonių. Aš manau, kad knygos yra lygu įdomus gyvenimas.

Jūsų kūryba vertinama kaip nepataikaujanti eiliniam žmogui. Kodėl renkatės sunkesnį kelią į skaitytojo širdį?

Todėl, kad aš juos labai gerbiu. Aš labai gerbiu skaitytojus. Juos kvailinti nekyla ranka. Nusiristi žemiau mentaliteto man nepriimtina. Labai gerbiu ir vertinu rašytojus, kurie rašo skaitantiems vaikams. Yra neskaitančių vaikų rašytojų, yra ir neskaitančių žmonių rašytojų. Neskaitantis žmogus pamato banalų meilės romaną ir džiaugiasi, nes jis jam yra saldus. Aš tikiuosi, kad esu skaitančių žmonių rašytoja. Čia nereikia tikėtis masinio žmonių pripažinimo. Viskas priklauso nuo to, ką patyriau vaikystėje. Kokias knygas skaitydavau, kokias rinkdavausi. Kai kurios knygos mane pakylėdavo, o kai kurios erzindavo savo primityvumu. Tais pačiais takeliais, kuriais vaikščiodavau, ir dabar tipenu.

Ar esate tokia rašytoja, kuri gali nevaržomai kurti? Gal turite specialų kūrybinį ritualą?

Iš dalies aš tikrai kuriu nevaržomai. Dirbu savo namuose ir sau. Bet kartais turiu tokių darbų, kurie man teikia pajamų duonai, sviestui, sąskaitų apmokėjimui. Nesu absoliučiai laisva grafaitė, koks buvo grafas Tolstojus, bet kiek įmanoma būti žmogui laisvam, esu laisva.

Aš turiu VAKARĄ. Niekada nerašau rytą, nebent tai yra žurnalistikos darbai, į kuriuos nereikia įsijausti, jie – ataskaitinio pobūdžio. Visada visada laukiu vakaro, laukiu tamsos. Esu vakarinė, naktinė rašytoja. Kodėl? Nežinau. Gal kad pasaulis ramesnis, tykesnis. Pasaulis užmiega, niekas neskambina, neateina, nieko neprašo. Kartais rašau iki ryto arba išeinu pasivaikščioti, pabaigusi darbą. Kartais būna, kad manęs paklausia, ar iš kokio vakarėlio grįžtu. Taip, grįžtu iš po darbų vakarėlio. Nei specialios kėdės, nei specialaus rašiklio neturiu. Rašau virtuvėje, prie mažo kompiuterio. Po ranka kava ir visa kita, kad būtų patogu. Talismanų nebeturiu. Jie baigėsi, kai mečiau sportuoti. (Pašnekovė jaunystės metais tiesiog svaigo nuo akademinio irklavimo.)

Kuris šiandieninis rašytojas yra vertas Jūsų pagarbos?

Oi, tai daugybė kolegų yra verti mano pagarbos! Va, matau, Alizavos mokyklos bibliotekoje – Virginos Šukytės knygų paroda. Tai Virgina Šukytė yra verta mano pagarbos. Ji – labai gera žurnalistė. Jos sugebėjimai derinti analitinę, intelektualią žurnalistiką su jos literatūra yra verti pagarbos. Be to, rašytojų sąjunga turi apie 400 narių. Nors kai kurių ir nepažįstu, bet didžiąja dalimi savo kolegų aš pasikliauju ir gerbiu.

Norisi paminėti jau į Anapilį iškeliavusius. Poetą Albiną Bernotą. Jo eseistikos, prisiminimų knygos yra labai įdomios. Jo pasitraukimas iš miesto ir gyvenimas Labanoro girioje. Jo inteligencija, kuklumas, neapsakomas subtilumas. Tai jis skatino mane rašyti. Arba Juozas Aputis, kuris palankiai vertino mano pirmąsias knygas. Jis yra atsiuntęs iš savo dzūkiško kaimo nuotrauką, o kitoje jos pusėje – keli palankūs man skirti žodžiai. Man kolegų žodžiai visada labai svarbu.

Labai džiugu, kad literatūrinis procesas Lietuvoje jau vyksta. Kad yra nemažai gerų lietuviškų knygų ir kad žmonės jau ima skaityti lietuviškas knygas. Valstybė stojasi ant kojų ir žmonės įgyja išminties. Žmonės pradeda suprasti, kad Lietuvoje pagamintas daiktas, taip pat ir knygos, gali būti visai neblogas.

Gintarė Adomaitytė prie Kupiškio marių. Rašytoją visada traukė vanduo, ji buvo ir profesionali irkluotoja.
Danutės Miknevičienės nuotrauka

Keliaujate po Lietuvos mokyklas. Kiek kartų lankėtės Kupiškyje? Koks Jums šis miestas? Ką manote apie Alizavos pagrindinę mokyklą?

Tokia mokykla, kaip Alizavos, yra mano svajonių mokykla. Panaši buvo mano pradžios mokykla. Skambutis skambėjo mokytojos rankose, buvo kuriamos krosnys. Vėliau persikėliau į didelę mokyklą. Aišku, iš pradžių galvojau, kad tai bus gėris, kad tai bus rūmai. Paskui supratau, kad labai noriu grįžti į nedidelę mokyklą. Man patinka reiškiniai, kur būna nedaug žmonių, pavyzdžiui, kamerinis koncertas, knygos, išleistos nedideliu tiražu, taip pat ir mažos mokyklos. Šiandien manau, kad labiau būčiau išlavėjusi mažoje mokykloje negu pergrūstoje didžiulėje Vilniaus 22-oje vidurinėje, kur mokėmės keturiomis pamainomis.

Nors bendro vardiklio negaliu rasti. Per vieną rudenį esu aplėkusi visą Lietuvos kraštą nuo Švenčionių iki Šalčininkų. Vienoje kaimo mokykloje su ketvirtokais galėjau kalbėti apie Džeką Londoną, o kitoje kaimo mokykloje išvis nieko negali susikalbėti. Sako, kad mokytojos nedirba. Bet matosi, kad dirba tos mokytojos. Man kartais atrodo, kad tie vaikai yra nuo kūdikystės apleisti.

Šiaip rašytojui su mokiniais bendrauti visada yra gera, kai mokytoja ar bibliotekininkė juos šiek tiek paruošia. Pakalba, ką tas rašytojas yra parašęs, pasiūlo paskaityti jo knygų.

Prieš mėnesį Tauragėje turėjau du susitikimus. Vienas – Tauragės progimnazijoje, didžiulėje aktų salėje. Priekyje sėdėjo vaikinai, kaip aš sakau, mokyklos gražuoliai.

Jie norėjo dėmesio, bet jie ne skaitytojai, o sportininkai. Ir aš pusę pamokos turėjau su jais kalbėtis apie sportą, o ne apie knygas vien todėl, kad išlaikyčiau jų dėmesį. O tie, kurie apie literatūrą būtų norėję kalbėtis, sėdėjo toli ir aš su jais negalėjau pasikalbėti. Paskui buvau nuvesta į biblioteką, kur susirinko nedaug žmonių, bet pasijutau tarsi kitoje epochoje. Buvo labai puikus ir geras pokalbis. Buvau mokinių suprasta ir jie galėjo mane išklausyti.

Jeigu nori kviestis rašytoją, reikia vengti didelės pompastikos, didelių salių. Knygos – tai jaukumas.

Vaikai dabar labai mėgsta sakyti: „Nuobo-o-o-du! Neįdo-o-o-mu!“ pabrėždami tą „o“. Bet tai yra kevalas. Žodis po žodžio šis kevalas išsilukštena, o tada jau galima prieiti prie to įdomumo.

Man neteko lėtai pasivaikščioti po Kupiškį. Žinau, kad šis miestas turi puikių skulptūrų. Jis turi savo veidą. Marios iš karto mane vilioja. Skaičiau, kad čia vyksta mano mėgstamiausios sporto šakos, irklavimo, stovyklos. Kupiškis man – Valdemaro Kukulo miestas. Šį pavasarį Palangoje vykusioje jaunųjų filologų stovykloje mačiau Vilijos Morkūnaitės parengtą mokinių spektaklį. Jie skaitė V. Kukulo poeziją. Spektaklis padarytas išmaniai.

Šiandien labai populiarus terminas – skaitymo skatinimas. Daug apie tai rašoma, diskutuojama, išbandomi įvairūs metodai, bet jaunimas vis tiek noriau skaito komentarus socialiniuose tinkluose negu knygas. Vaikai labiau žavisi kompiuteriniais žaidimais negu spalvotomis knygelėmis. Kokia Jūsų nuomonė?

Mano galva, didesnis priešas yra ne kompiuteris, o televizorius. Jis savo banalybėmis ištraukia iš žmonių laisvą laiką. O socialiniai tinklai yra gerai. Ten žmonės labiau atsiveria, ten – dabartinis pasaulis. O apie skaitymo skatinimą galiu pasakyti tiek, kad pažįstu poetų, kurie ėmė skaityti būdami devyniolikos. Antriems iš viso reikia trisdešimties. Treti į pensiją turi išeiti, kad į biblioteką ateitų.