žurnalistė
Odinės juodos su metalinėmis kniedėmis pirštinės priglunda prie rankų tarsi antra oda. Mėgaujuosi jų švelnumu ir neskubu nusimauti, nors už parduotuvės lango tvyro per trisdešimt laipsnių šiluma.
Draugė prunkščia į mane žiūrėdama. Gal protelis nuo šilumos suskystėjo. Užsimanė pirštinių vidurvasarį. Nekreipiu dėmesio į jos pašaipas. Man žūtbūt reikia būtent tų pirštinių. Jau įsivaizduoju, kaip lėksiu per miestą darganotą rudenį su tomis pirštinėmis. Juolab kad joms taikoma didžiulė nuolaida. Matyt, kiekviena moteris pažįsta tą saldų jausmą, kai pavyksta įsigyti labai palankia kaina norimą drabužį ar aksesuarą.
Šiuo metu madinga kalbėti apie ekologiją, nevienadienę, tvarią madą, vartojimo pažabojimą. Šios idėjos išties geros. Bet lazda šį kartą turi ne du, o gerokai daugiau galų.
Pirmiausia, pastaruoju metu labai suprastėjusi audinių, iš kurių siuvami drabužiai, kokybė. Kelis kartus išskalbus gana dažnai pasitaiko, kad drabužis nebetinkamas vilkėti.
Antra problema, kad brangesnių, kokybiškesnių drabužių ne visi įstengia nusipirkti arba bijo permokėti už prastą daiktą. Neretai aukšta kaina irgi negarantuoja geros kokybės. Pasitaiko, kad puikų audinį, madingą ir tinkantį pirkėjui drabužį sugadina prasta jo apdaila. Kai tokio šiek tiek šleivo, kreivo ir apspurusio daikto labai reikia, moterys jį nusipirkusios neša padailinti siuvėjai ar pačios to darbo imasi.
Padėvėtų drabužių parduotuvių asortimentas irgi gana suprastėjęs. Kažin ar dar gyvuos tokia prekyba iš antrų rankų, kai vienadienius drabužėlius patys per kartą sunešiosime.
Taigi minėtų idėjų įgyvendinimas yra gana utopiškas. Nebent pradėtume visi vaikščioti su vienodomis uniformomis kasdien, kaip buvo komunistinėje Kinijoje. Tada nebereikėtų nei drabužių dizainerių, nei audimo ir siuvimo fabrikų. Tai nerealu.
Antras kelias – išmokti saikingai vartoti, tausoti tai, ką turime. Įjungti į tą procesą savo kūrybiškumą – kažką pakeisti savaip, naujai pritaikyti. Toks principas galioja ne tik aprangai, bet ir namų apyvokos daiktams, baldams. Senoji karta dar tokius dalykus atsimena ir galėtų savo patirtimi pasidalyti. Jų mintys, manau, neskleistų naftalino kvapo.
Visgi keisti įpročius labai sunku, kai aplinkui siaučia visokios prekybininkų siūlomos nuolaidos, akcijos. Jau keli dešimtmečiai esame taip auklėjami, kad kuo daugiau vartotume ir nesuktume dėl to galvos. Tokioje atmosferoje spėjo užaugti dar viena tautiečių karta. Jiems sunku gal įsivaizduoti, kad jų seneliai ir tėvai dar adė kojines, pėdkelnes.
Naujų baldų komplekto eilėje laukdavo ne vieną mėnesį, o automobilio paskyros net keletą metų.
Bet simptomatiška, kad saikingo vartojimo, ekologinės, žemės išsaugojimo kitoms kartoms idėjos būtent sklinda iš jaunosios kartos žmonių. Tai teikia vilties, kad viskas bus gerai, ir aš nusipirksiu tas puikias pirštines.
