Iš Kupiškio į Palėvenėlę tik 8 kilometrai į šiaurę. Šis kaimas yra prie Kupiškio–Alizavos kelio. Alizavos seniūnijoje, Kupiškio marių vakariniame krante. Gretimi kaimai: Daukučiai, Kunigiškis, Miliūnai. Seniūnijos pateiktais duomenimis, šiuo metu Palėvenėlėje savo gyvenamąją vietą yra deklaravę 169 gyventojai.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Į Palėvenėlę iš Žaidelių
Milda Binkevičienė labai mėgsta gėles.
Į Palėvenėlę keliavome, ko gero, pačią karščiausią šiemet birželio dieną. Po pietų termometro stulpelis buvo perkopęs 30 laipsnių šilumos padalą. Atsigauti nuo kaitros buvo galima įbridus į Lėvens tvenkinio (Kupiškio marių) vandenį. Keliose vietinėse maudyklose poilsiaujančių beveik nesimatė. Mat atostogų sezonas dar tik įsibėgėja. Be to, buvo eilinė darbo diena.
Pirma sutikta pašnekovė – Palėvenėlės gyventoja Milda Binkevičienė (Pėžaitė), gyvenanti senojoje šio kaimo dalyje bažnyčios link.
Moteris buvo ką tik sugrįžusi iš daržo, kurį skubinosi nuravėti ryte iki šilumos piko. Vėliau sakė, kad labai mėgsta daržuose, gėlynuose pasikapstyti. Be gėlių savo sodybos neįsivaizduoja.
Tik pradėjus kalbėtis, pašnekovei paskambino dukra. Ji rūpinosi, kad mama per kaitrą būtų namuose, gertų daugiau vandens ir nebeužsiimtų jokiais darbeliais.
„Esu iš Žaidelių. Mano tėvų didelė sodyba buvo prie mokyklos. Ten prabėgo mano ankstyvoji jaunystė. Mokyklos kieme arba beržynėlyje prie Drūlėnų ežeriuko priešais Maldiniškio kaimą, kur buvo graži laukymė, vykdavo gegužinės. Kur jos bus rengiamos, jaunimas sužinodavo iš skelbimų lentos prie bažnyčios arba iš lūpų į lūpas vieni kitiems tas naujienas perduodavome. Telefonas buvo retas dalykas. Mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais apsirūpinęs dabartinis jaunimas, matyt, sunkiai gali įsivaizduoti tokius laikus.
Ištekėjau jauna. Dar ir dvidešimties metų neturėdama, 1950 metais. Iš pradžių gyvenome pas mano tėvus Žaideliuose. Vyras Vytautas dirbo Jakimavičiaus dvare žemę. Po kelerių metų, tiksliai nebepamenu, kolūkis leido statytis namą buvusioje dvarininkės Paslauskienės žemėje. Ten buvo plynas laukas. Ne vienas namas tuo metu ten pradėtas statyti ir taip išplėsta kolūkinė gyvenvietė. Žmonės čia persikėlė iš Miliūnų, Suvainių ir kitų vietovių, kur ėjo melioracija ir buvo naikinami jai trukdę vienkiemiai. Iš senųjų kaimo pastatų yra likę du buvusios klebonijos nameliai netoli bažnyčios, buvę Jakimavičių dvaro pastatai, kuriuose dabar šeimininkauja jų palikuonis Algis Jakimavičius.
Buvęs Palėvenėlės pieninės pastatas laukia naujų šeimininkų.
Susilaukėme su vyru dukros Sigitos ir sūnaus Gedimino. Abu gyvena Panevėžyje. Turiu du anūkus Aurimą ir Evaldą ir keturis proanūkius. Visi atvažiuoja manęs aplankyti. Vieniša nesijaučiu.
Mano vyras miręs. Jis trumpai buvo kolūkio pirmininkas. Rodos, po pirmininko Kalnučio. Aš dirbau kolūkio kontoros valytoja. Vėliau visa veikla buvo susijusi su žemės ūkiu. Auginome gyvulių sau ir pardavimui. Laikėme veislines kiaules. Pardavinėjome paršelius. Reikėjo prasimanyti pinigų namo statybai. Kai likau viena, tai tokio didelio namo man nebereikia. Užtektų virtuvytės ir kambariuko. Visgi kai suvažiuoja artimieji, tai gerai, kai yra kur visiems apsistoti. Kol judu, kol vaikai padeda, tai čia gyventi gera.
Dukra lyg norėtų iš Panevėžio į tėviškę sugrįžti. Ji konditerė. Gal rastų darbo pagal specialybę. Tik nemanau, kad tokioms permainoms ryžtųsi. Įsigyvenusi jau Panevėžyje. Ką čia kaime veiks. Anūkams reikia patogumų namuose. Atvažiavę tų dalykų pasigenda. Žinoma, būtų galima vonią įsirengti, tualetą. Aš šių patogumų nepasigendu. Pripratusi be jų gyventi“, – pasakojo apie save ir atžalas pašnekovė.
Paklausta, ar labai pasikeitė kaimo gyvenimas užtvenkus Lėvenį, Milda teigė, kad žmonės neteko upės slėnyje buvusių ganyklų. Ten plytėjo natūralios užliejamos pievos. Kolūkis kitur ganyklas paskyrė. Visgi smagiau, gražiau dabar Palėvenėlėje. Marių pakrantės gerai prižiūrimos. Yra kelios maudyklos. Alizavos seniūnijos seniūnė Raminta Ribokaitė Palėvenėlėje gyvena. Tai labai rūpinasi, kad aplinka būtų sutvarkyta. Bendruomenė visa irgi prie to prisideda. Su vaikais, anūkais Milda mielai nueina pasivaikščioti į pamarį.
Pasak moters, Palėvenėlėje šiuo metu veikia nebloga parduotuvė. Yra pieno surinkimo punktas. Anksčiau veikė ir pašto skyrius Alekso Šilinio buvusioje troboje, kuri buvo į Palėvenėlę perkelta iš Daukučių kaimo.
Žiemą Palėvenėlėje gana ramu. Kaimas atgyja artėjant vasarai, kai čia suvažiuoja vasarotojai iš Panevėžio, Vilniaus ir kitų vietovių. Visiškai negyvenamų sodybų kaime beveik nėra. Senųjų palėvenėliečių beveik nebelikę. Šias sodybas, jei neparduoda kitiems, prižiūri patys jų paveldėtojai.
Loretos miestas netraukė
Palėvenėlė – didelis kaimas, turintis aktyvią bendruomenę. Apie jos reikalus, veiklą, peripetijas su Savivaldybe dėl bendruomenės patalpų ne kartą rašėme. Laikraščio straipsniuose aprašytas ne vienas palėvenėlietis. Šįkart irgi visų pakalbinti negalėjome. Taikėme užsukti į svečius pas dar nė karto nekalbintus, įvairių amžiaus grupių šio kaimo atstovus. Jaunesnės kartos palėvenėliečių pasidairėme kolūkių eros saulėlydžiu statytų namukų kvartale.
Loreta Bogdžiūnienė gimė, užaugo ir gyvena Palėvenėlėje.
Pasibeldėme į Loretos Bogdžiūnienės (Baranauskaitės), gimusios ir užaugusios Palėvenėlėje, namus. Iš jos kiemo matyti Kupiškio–Alizavos kelias, kitoje jo pusėje įkurdintos naujosios, nors nuo jų įkūrimo jau prabėgo daugiau nei trisdešimt metų, Palėvenėlės kaimo kapinės, ir pro jas einantis į vakarų pusę keliukas Suvainių, Rudikų link. (Senosios šio kaimo kapinės yra aplink bažnyčią, ant Kupiškio marių kranto.)
„Tėvelių Alfonso ir Anelės Baranauskų jau nebėra tarp gyvųjų. Mano tėvas buvo kilęs iš šių apylinkių, o mama – iš Skapiškio. Tame miestelyje mano seneliai iš mamos pusės palaidoti. Mirę ir abu mano broliai Sigitas ir Antanas. Vyresnioji sesuo Alfonsa Palėvenėlėje gyvena, o jaunylė Bernadeta – Žaideliuose.
Iš pradžių mano tėvai buvo įsikūrę buvusiame dvarininkų Paslauskų dviejų galų name. Ten ir man teko pagyventi. Vėliau tėvai pasistatė mūrinuką netoli tos vietos. Užtvenkus Lėvenį mano tėvų namai atsidūrė marių pakrantėje. Dar pamenu, kaip tėtis vežė tam namui spalius. Jis buvo kolūkio vairuotojas.
Šitoje sodyboje apsigyvenome 1983 metais. Mano vyras Jonas žaidelietis. Susilaukėme trijų vaikų – Vytauto, Žygimanto ir Jovitos. Su mumis šiuo metu gyvena tik dukra, o sūnūs iš gimtojo lizdo išskridę – vienas kuriasi Vilniuje, kitas – Kaune“, – pasakojo apie save ir šeimą Loreta.
Ji prisipažino, kad miestas jos niekada netraukė. Visą laiką buvo ir yra arčiau širdies kaimo gyvenimo ritmas, darbai.
Loreta, kaip ir kiti jos kartos Palėvenėlės kaimo vaikai, mokėsi Miliūnų pradinėje mokykloje. Vėliau – Žaidelių aštuonmetėje. Ją baigę mokiniai mokslus toliau tęsdavo Kupiškio vidurinėje mokykloje arba mokydavosi profesijos. Loreta pasirinko melžimo operatorės specialybę. Dirbo Žaidelių kolūkio karvių fermoje. Netrukus ėmė byrėti kolūkiai. Moteris su šeima pradėjo ūkininkauti, dirbo skirtus 3 hektarus žemės. Laikė tris karves, prieauglio. Savo ūkio šeimai pramisti tikrai užteko.
„Karvės nebelaikau. Liko tik paukščių pulkelis ir daržai. Vyras dirba vienoje bendrovėje miškavežio vairuotoju, sūnūs kuriasi miestuose. Nebeliko kam padėti ūkio darbuose. Tad reikėjo jį sumažinti, žemę išnuomoti. Mūsų kaime dar yra apie 10 žmonių, kurie laiko karvių. Dalis jų tik po vieną kitą savo reikmėms. Iš stambesnių ūkininkų galima paminėti Klikūnus, Plerpas, Cibulskius, kurie yra pagrindiniai pieno statytojai.
Kol kas Palėvenėlėje gyvena nemažai darbingo amžiaus žmonių. Kuriasi čia ir viena kita jaunesnė šeima. Antai amžinatilsį Virginijos Slavinskienės namus įsigijo jauni žmonės, Leščinskų Stasiukas, čia užaugęs, su šeima gyvena. Iš jaunesnių dar galima paminėti ir bendruomenės pirmininkės Vilmos Ribakovienės, Oksanos ir Dariaus Totorių šeimas. Bibliotekininkė Sandra Škinderytė pas uošvius Kukenius gyvena. Gyvuos dar Palėvenėlė. Tik tėvų kartos žmonių mažai belikę. Gatvelėje, kurioje užaugau, gyvena tik Katelės ir Zdanavičiai. Kiti namai ištuštėję, bet neparduodami. Savi vasaroja.
Vasarą ypač juntama, kad mūsų kaimas tikras kurortas. Ypač į pamarį nuvažiavus. Aš su sūnumis labai mėgstu žvejoti. Su jais ir valtimi žūklauti išplaukiame. Dukra irgi prie mūsų prisideda. Viena sėsti į valtį nedrįstu. Tuomet žvejoju nuo kranto“, – apie kaimą ir savo pomėgius pasakojo moteris.
Ar pasiliks, ar sugrįš jos vaikai į Palėvenėlę? Tikslaus atsakymo į tuos klausimus Loreta neturėjo. Pasak moters, dukra įgijo virėjos specialybę. Šiuo metu dairosi darbo. Jei tie planai pavyks, tai liks. Vienas jos sūnus Byčiuose dirbo autoservise. Ieškodamas didesnio uždarbio išvažiavo į Vilnių. Ten dirba panašų darbą, bet alga daug didesnė. Lėšų užtenka jam ir Vilniuje, kur pragyvenimas brangesnis nei kaime.
Pašnekovė įsitikinusi, kad darbo vietų kaime stoka, keblus susisiekimas su potencialiais darbdaviais mieste irgi daug jaunimo atbaido nuo gyvenimo kaime. Ji pati taip pat galėtų dar kažkur dirbti. Tik nevairuoja automobilio. Tai pati didžiausia kliūtis įsidarbinti. Žinoma, yra kaime moterų, važinėjančių dirbti į Panevėžį, prisitaikančių prie važinėjančių kaimynų, bet tai labai nepatogus, keliantis stresą dalykas.
Kur medinės pelėdos ir automobiliai
Nijolė ir Virginijus Kukeniai savo kiemo pavėsinėje.
Stabtelėjome ir Nijolės ir Virginijaus Kukenių kieme. Taką į kiemą puošiančios medinės skulptūros, kieme stovintis lenktynių matęs automobilis su numeriais, užrašytais ant šono, sufleravo apie šių namų šeimininko pomėgius ir tarsi kvietė pasmalsauti.
Kukenių sodyba ankstesniais metais yra dalyvavusi gražiausios rajono sodybos konkurse. Apie tai pradėjau kalbą su Nijole. Moteris sakė, kad šiuo metu jų kiemo vaizdas jau pasikeitęs. Suaugo medžiai, reikėtų daug ką iš naujo pertvarkyti.
Nijolė – tikra palėvenėlietė, čia gimusi ir užaugusi. Jos vyro gimtinė kitoje marių pusėje, Bagdonių kaime. Po vestuvių gyveno pas jos tėvus Praną ir Alvyrą Pučėtas kitame kaimo gale. Į šią sodybą jiedu atsikraustė 1986 metais. Namą kolūkis davė. Virginijus tuo metu dirbo traktorininku, o ji – šio kaimo vaikų lopšelyje-darželyje, vėliau mokyklos valgykloje.
„Tėtis vietinis, visą gyvenimą dirbo vairuotoju, o mama buvo kilusi iš Prūsagalės kaimo. Kolūkyje ji triūsė laukininkystės brigadoje. Abu jau mirę. Jų sodybą daugiau prižiūri Kupiškyje gyvenanti mano sesuo Nida su šeima. Ji neturi kolektyvinio sodo. Tai čia ir daržovių pasisodina, poilsiauja. Parduoti tėvų namus, kuriuos jie sunkiai statė, kūrė, nesinori“, – sakė pašnekovė.
Pasak Nijolės, po kolūkių griūties Virginijus pradėjo savo veiklą. Remontavo automobilius, yra ekstremalaus automobilių sporto rėmėjas. Padeda sportininkams paruošti automobilius varžyboms. Pats yra dalyvavęs vadinamosiose automobilių „bulių“ varžybose. Nuo automobilio techninio parengimo labai priklauso sportininko sėkmė.
Originali Virginijaus Kukenio kurta kompozicija su pelėda.
Dažname Palėvenėlės gyventojo kieme galima rasti valtelę ar kitokią vandens susisiekimo priemonę. Kukeniai turi kateriuką. Nijolė sakė, kad laisvalaikiu mėgsta paplaukioti mariose. Nuplaukia ir iki Aukštupėnų paplūdimio. Paplukdo vaikus ir anūkus.
Kukeniai užaugino du sūnus – Vilmantą ir Marių. Vilmantas gyvena Kupiškyje, o Marius su žmona Sandra, dirbančia jų kaimo bibliotekoje, ir dukryte Emile čia kartu su jais. Be anūkės, jiedu dar turi tris anūkus – Airidą, Daivarą ir Edgarą.
„Jei prisikeltų koks anų laikų senelis ir atsidurtų Palėvenėlėje, tai nesuprastų, ar kaime atsidūrė. Šienu nebekvepia, o vietoj dalgio plakimo girdėti vien tik visokių mechanizmų burzgimas. Kad vaikščiodamas po pievas įminsi į karvašūdį, likusi minimali tikimybė. Taigi toks šiuolaikinis kaimas. Nežinau, ar tai gerai“, – filosofiškai nusiteikęs į mūsų pokalbį įsiterpė ir Virginijus.
Pasidomėjus, kur išmoko skobti medžio skulptūras, Virginijus papasakojo, kad per televiziją pamatęs, kaip benzininiu pjūklu tai daroma. Pabandęs ir pats. Sekėsi neblogai. Taip ir prasidėjo tie menai. Pjūklu išpjaustęs norimą figūrą, vėliau ją dar apdailina pasitelkęs kitus įrankius. Bene labiausiai pavykusi, jo nuomone, yra pelėdos skulptūrėlė, pastatyta prie buvusios mokyklos.
„Šiuo metu jau atsisakiau tų darbų, nes skauda riešus ir labai sunku pjūklą valdyti“, – apgailestavo pašnekovas.
Pokalbio pabaigoje Virginijus sakė, kad jiems rūpi, koks likimas laukia Palėvenėlės kaimo bendruomenės, kada paaiškės jos patalpų klausimas. Šiuo metu jaunimo atstovams perduotas vadovavimas bendruomenei. Gal jie kažką sugalvos, naujų vėjų įpūs.
Apie rojų ir žemiškus dalykus
Modestas Škinder užaugo Drūlėnuose, bet gyvena Palėvenėlėje.
Banguolės Aleknienės-Andrijauskės nuotraukos
Vienoje iš Palėvenėlės poilsiaviečių prie marių sutikome jauną vyrą su sūnumi, atėjusius nusimaudyti. Užkalbintas jis prisistatė esąs Modestas Škinder. Palėvenėlėje gyvena apie 17 metų. Jo gimtinė irgi šiame pamaryje, Drūlėnų kaime. Pėsčiomis galima nesunkiai iš čia ją pasiekti. Palėvenėlė žmonos Kristinos Vičaitės gimtinė. Jiedu gyvena buvusioje jos senelių Audickų sodyboje.
„Kas supranta, čia yra tikras rojus. Jei čia žmonės grožio nemato, tai ir Turkijoje ar kitoje egzotiškesnėje šalyje jo nepamatys. Marios pilnos žuvies. Čia žvejų laukia neblogas laimikis. Galima valtimis pasiirstyti, mažais kateriukais paplaukioti. Grynas oras. Pakrantės sutvarkytos. Nuo saulės kaitros galima pasislėpti augalijos prieglobstyje, pavėsinėse. Niekas per daug nedrumsčia ramybės. Nebent nelegaliai pralekiantis koks vandens motociklas. Tiesa, pastaruoju metu tokių lakstūnų nematyti. Marios tinka ir buriuoti. Anksčiau su broliu buriuodavau. Esame ir varžybose dalyvavę. Bet tai labai brangi sporto šaka. Nebeburiuoju“, – vardijo šios vietovės privalumus ir pasakojo apie savo pomėgius pašnekovas.
Paklaustas, ar jaunimui patrauklu gyventi Palėvenėlėje, kur nėra mokyklos, darbo vietų, pašnekovas teigė, kad sūnų Jokūbą vežioja į mokyklą Kupiškyje. Šiame mieste ir jiedu su Kristina dirba. Apie 10 kilometrų juokingas šiais laikais atstumas. Automobiliu nesunku kasdien įveikti tokį kelią.
Atminties kodas
Palėvenėlės bažnyčia.
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad jau apie XVI a. vidurį Palėvenėlė galėjo būti svarbus aplinkinių valdų centras, priklausęs Pienionių karališkajai seniūnijai.
Palėvenėlė 1869–1915 metais priklausė Zarasų apskrities Pandėlio valsčiui, Dianizavos seniūnijai. 1915–1954 metais – Daukučių seniūnijai (apylinkei). 1954–1984 metais buvo apylinkės centras, o vėliau priskirtas Alizavos apylinkei.
1903 metais I Palėvenėlės dvare gyveno – 50 gyventojų. II Palėvenėlės dvare – 26 gyventojai. Palėvenėlės bažnytkaimyje (miestelyje) – 36 gyventojai. 1914 metais Palėvenėlės miestelyje gyveno 63 žmonės, buvo 2 krautuvės. 1915 metais miestelis sudegė. 1923 metais Palėvenėlės dvare buvo 14 šeimų, 78 gyventojai, bažnytkaimyje – 4 ūkiai, 22 gyventojai, vienkiemiuose (buvusiose Bogdanovič-Dvužeckos žemėse) – 6 ūkiai, 43 gyventojai. 1925 metais Palėvenėlėje įsteigta pieno perdirbimo bendrovė (jos įkūrėjai J. Jakimavičius, J. Stankūnas, J. Glemža), nuo 1926 metų veikė garinė pieninė. Išsiplėtus veiklai, 1931 metais pradėta statyti nauja garinė pieninė. Ji pradėjo veikti 1933 metais.
Tarpukariu didžiausi buvo Paslauskų, Jakimavičių, Glemžų ūkiai. Dalis šių ūkių 1940 metais nacionalizuota. Per 1941 metų birželio sukilimą kaime veikė sukilėliai.
Palėvenėlės bendruomenės pavėsinė prie marių.
1942 metais Palėvenėlėje buvo šie namų ūkiai: kun. Kazimiero Butkaus, Petro Zulono, Juozo Mažuolio, Kazio Žitkevičiaus, Paulinos Vilkienės, Alfonso Vilko, Paulinos Vereikienės, Stasio Krapono, Endonijos Sinelnikovienės, Juozo Valčiuko, Vlado Pilkausko, Valės Morkūnaitės, Povilo Audicko, Kazio Stepulionio. Iš viso 53 gyventojai. Dvare gyveno Stasio Pučėtos, Teodoro Rutkausko, Elenos Paslauskienės, Stepono Pakarklio, Adomo Černiaus, Kazio Bagdonavičiaus, Alekso Bagdonavičiaus, Juliaus Jakimavičiaus, Jono Binkio, Antano Baranausko, Mykolo Glemžos šeimos. Iš viso 52 gyventojai. Dar 11 šeimų gyveno Palėvenėlės vienkiemiuose: Onos Kavoliūnienės, Petro Vasiliausko, Jono Švelnės, Kazio Petronio, Juozo Žiūko, Onos Jakubonienės, Petro Žiūko, Norberto Liauškos, Juozo Grigo, Antano Audicko, Anelės Baltušienės. Iš viso 45 gyventojai.
Pokario metais Palėvenėlėje aktyviai veikė partizanai, būta susišaudymų. Partizanai keletą kartų rekvizavo sviestą iš pieninės. 1948 metais Glemžų, o 1949 metais Jakimavičių šeimos ištremtos į Sibirą, Mykolas Glemža ir Kazys Petronis kalėjo lageriuose. Nacionalizuotuose Jakimavičių namuose veikė kultūros namai, biblioteka. 1949 metais Palėvenėlėje įkurtas to paties pavadinimo kolūkis. Šalia kaimo pastatytos mechanizatorių dirbtuvės.
1975–1989 metais tarp miestelio ir dvaro išaugo nauja gyvenvietė. Buvo pastatyta kolūkio valgykla, vaikų lopšelis-darželis, 1992 metais buvo 92 ūkiai ir 295 gyventojai. 1984 metais vakariniu kaimo pakraščiu nutiestas Kupiškio–Alizavos kelias. 2008 metais įrengta nauja vandens nuotekų sistema. Veikė medicinos punktas, biblioteka, 2 parduotuvės.
Nuo 1932 metų Janilionio vienkiemyje įsikūrė Suvainių (Miliūnų) pradžios mokykla. Ji čia veikė kelis dešimtmečius. 1992 metais iš Žaidelių į Palėvenėlę, rekonstravus vaikų lopšelio-darželio pastatą, perkelta pagrindinė mokykla. Direktore dirbo Danguolė Šedienė. Šiuo metu mokyklos jau nebėra.
Iš Palėvenėlės kilusi poetė Aleksandra Merkytė (1900–1938), agronomas Pranas Gudelis, kunigas Antanas Zulonas, čia ekonomisto ir visuomenės veikėjo Jono Glemžos poetės ir partizanės Dianos Glemžaitės (1925–1949) tėviškė. Palėvenėlės vienkiemyje gyveno garsi liaudies dainininkė Albina Žiūkienė (1903–1978).
