Janina Vilkienė sakė, kad jos kartai teko įdomus gyvenimas, yra ką prisiminti.
Taip sako kupiškietė Janina Vilkienė, laisvės kovų dalyvė, politinė kalinė ir tremtinė.
Ada DVARIONAITĖ
Janinai Vilkienei, pagal tėvelius Mikėnaitei, kilusiai iš Suvaidiškių kaimo, dabar eina 92 metai. Gyvena ji viena jaukiame savo miestiškame bute, laukia aplankančių artimųjų, giedru žvilgsniu pasitinka kiekvieną svečią ir mielai pasakoja apie praeitį. Nes ji įsirėžusi į atmintį neištrinamai, kaip pati sako, lyg filmas tikroviškai matomas, o visi sutikti žmonės, regėti tolimų kraštų vaizdai dar ir šiandien neišdilę. Pačios artimiausios dienos ir metai atmintyje jau painiojasi, kitoks šis laikas.
„Ar gali būti rami motina, išlaidojusi tris vaikelius iš keturių? Kiek ašarų išliejau, bemiegių naktų išbudėjau, maniau, nebeatsigausiu, bet padėjo geri daktarai, atgavau jėgas, ir vėl krutu, nėra kuo skųstis sulaukus mano metų“, – šviesus žvilgsnis ir sparti kalbėsena slepia pašnekovės amžių ir dar labiau neįtikimi atrodo jos išgyvenimai ir patirtis.
„Dabarties žmonės nesupranta, kaip mes tada gyvenom, esą, labai stiprūs, valingi buvom. Pakliuvo mums gyventi per karą, paskui partizanai, skrebai, teismai, lageriai, trėmimai, bet juk visa tauta taip gyveno, tik vienas kitas parsidavė atėjūnams. Būdavo baisu, nerimas didžiulis, eini miegoti nežinodamas, ar gyvas atsikelsi, bet nebuvo laiko ilgai bijoti. Kai mane suimtą tardė ir daužė, vis sau kartojau, kad ko nepasakyčiau, kad kiti per mane nekentėtų. Tik šitą baimę turėjau. Atsilaikiau, dėl to rami likau ir dabar neturiu dėl ko gailėtis. 1945 metais kunigo akivaizdoje kartu su kitais partizanais daviau priesaiką dirbti ir padėti tėvynei, kiek galėsiu, kentėti nieko neišduodama. Priesaikos nesulaužiau“, –
tokie paprasti laisvės kovotojos žodžiai.
Po Velykų – kryžiaus kančių kelias
J. Vilkienė prie svarbiausių savo dokumentų laiko sudėjusi raštus, liudijančius laisvės kovų dalyvės statusą, iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautas sovietinio saugumo pažymų kopijas, kur rašoma apie J. Mikėnaitės baudžiamąją bylą, nuteisimą lageryje kalėti 7 metus už pagalbą „nacio-nalistinei kontrrevoliucinei gaujai“, LTSR Aukščiausiojo teismo sprendimą 1988 m. reabilituoti nuteistąją ir bylą nutraukti. Storame sąsiuvinyje papasakota visa tuomet 19-metės merginos kančių istorija, ją prieš dvi dešimtis metų surašė J. Vilkienės anūkė Laura. Pavartėme užrašus drauge, ryškesnius išgyvenimus pratęsė gyvi prisiminimai.
Viskas prasidėjo 1947 metų balandžio 4 dienos rytą. Buvo Velykos, pas Janinos dėdienę, kuri gyveno gimtinės namų antrajame gale, švęsti atjojo partizanai, jos brolis Povilas Gaigalas su draugais. Apie tai jau žinojo Pandėlio skrebai, jiems buvo pranešta piktavalių, vėliau Janina sužinojo, kad tai padarė kaimynė, jos gera draugė. Įvyko susišaudymas. Žuvo dėdienės brolis ir trys jo draugai, dviem pavyko pabėgti. Po šio įvykio buvo areštuoti Janina ir jos tėvelis. Prasidėjo tardymas, mušimas, akistatos prie numestų Pandėlio miestelio aikštėje partizanų kūnų. Tardymai tęsėsi Rokiškyje.
„Nedavė vandens kelias dienas, kankino troškulys, kai po nakties išrasodavo langas, laižydavau stiklą, taip atsigaudavau. Visą laiką mušė, ištino visas kūnas, labiausiai skaudėjo dar nesudaužytos vietos. Galėjau kameroje gulėti tik ant pilvo. Tai tęsėsi visą mėnesį. Įsiminiau to tardytojo ruso pavardę, Cigankovas, jo veidą ryškiai ir dabar prisimenu, buvo ir vertėjas, tada dar rusiškai nieko nesupratau“, – pasakojo garbioji Janina.
Dar buvo Panevėžio ir Vilniaus kalėjimai, o rugpjūtį, po Maskvos ypatingojo pasitarimo sprendimo, pajudėjo gyvuliniai vagonai į Rusiją. Kelionė truko apie mėnesį. Vagone apie 120 moterų, pradėjus važiuoti, visos ėmė giedoti „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Supuolė prižiūrėtojai mušti medinėmis lazdomis.
„Dienomis alino baisus karštis, o naktimis utėlės, reikėdavo ausis užsikišti, kad į vidų neprilįstų. Šalta žiema praėjo Kazachstane, paskirstymo punkto barake. Apklotų nebuvo, tik savi drabužiai, vyresnės moterys neatlaikė, daug mirė. Šalia buvusios kalinės stengėsi apie tai niekam nesakyti, kad dar gautų ir jos tos dienos maisto davinį – 250 gramų duonos, 13 gramų cukraus, 5 gramus sviesto. Būdavo, kad žiemą užpusto kelius, kelias dienas neatveža duonos, nieko kalinės negauna valgyti. Kai atveža, atiduoda daugiau, bet rūpi, kad kitos nepavogtų, tai nakčiai pasideda susuktą duoną į skepetą po galva. O taip gardžiai kvepia, ranka pati lenda po galva ir suneša po trupinėlį, paskui lieka tik kvapas…“ – parašyta sąsiuvinyje.
Laisvės kovų dalyvė saugo archyvinius dokumentus ir yra rami, kad duotos kadaise priesaikos nesulaužė.
Autorės nuotraukos
Padėjo geraširdžiai žmonės
J. Vilkienė įsiterpia į rašto pasakojimą: „Blogiausia būdavo, kai įsireikdavo į tualetą, o būdelė lauke. Jėgų jau nebeturėjom, visos nusilpusios, sniego daug. Nuo barako iki tualeto prižiūrėtojai ištempė virvę, kad galėtume įsitverti. Kai įsireikia, išveda laukan, uždeda ranką ant virvės, liepia suspausti pirštus, o jėgų ir tam nebėra, kuri nugriūva ant žemės, ir kitos nebeišsilaiko, sargybinis turi visas pakelti. Prižiūrėtojai buvo geraširdžiai, nepyko, padėjo, kiti ir užjausdavo, dejuodavo, „už ką jus, vaikeliai, šitaip kankina“.“
Po kurio laiko nuo badavimo Janina pradėjo silpnėti, ištino kūnas, nebenorėjo valgyti. Tada ją išvežė į silpnųjų baraką, jį vadino sanitarine dalimi. Ten žydė gydytoja pastebėjo ją, pasakė, kad pakels ant kojų ir padės patekti į žemės ūkio lagerį, kad lengviau būtų. Tos žydės vyras buvo lietuvis, jos pagalba merginai atėjo pačiu laiku.
Žemės ūkio lageryje, kur aplinkui tik stepės, prasidėjo lengvesnis gyvenimas, galėjo darbuotis prie gyvulių. „Pavasarį išvažiuoji į laukus palei upę ir visą vasarą keliauji, tik rudenį iškritus sniegui grįždavom į lagerį. Būstą (jį šalašu vadinom) nuo saulės pasidarydavom iš žabų, purvo ir žolės, stogą – iš augalų. Kad apsigintume nuo žvėrių, prisirinkdavom sudžiūvusio karvių mėšlo ir kūrendavom per naktį laužus. Tada jau išbridom iš bado, pieno galėjom gerti, kiek norėjom“, – pasakojo Janina.
Ji prisimena, kad kalinės buvo vieningos, o lietuvės visus stebino savo gražiomis dainomis ir giesmėmis. „Sekmadieniais giedodavom „Viešpaties angelą“, sargybiniai tą valandą neliepdavo dirbti, nusiimdavo kepures ir tyliai stovėdavo, kiti rusai sustodavo paklausyti, kaip skamba 50 moterų balsai, gražu būdavo. Savo vieningumu išsireikalavom, kad vežant į lagerius vagonuose mūsų drabužius surinktų ir iškaitintų, kai nebeištvėrėm utėlių gausybės. Būdavo, nusivelki megztinį, padedi, o jis visas kruta. Paskelbėm bado streiką visos, sulaukėm švaros akcijos. Kitą kartą streiką kėlėm dėl vandens. Parai teduodavo vieną litrą, o moterims jo reikia ne tik gerti, bet ir kitiems reikalams, higienai. Vėl nevalgėm, išsireikalavom pakviesti daktarą, kad pamatytų, kaip vargstam. O jis patarė savo šlapimą panaudoti, esą, dezinfekuoja, taip ir darėm“, – kalbėjo tremtinė.
Karvių šlapimu, pasak Janinos, švarinti ir gyvuliai, plautos karvių uodegos, šukuotos mediniais šepečiais ir labai gražiai plaukas blizgėdavo. Reikėjo tas karves maudyti, labai buvo lepinamos, rūpestingai prižiūrimos.
„Ten visai laisvas gyvenimas buvo. Karvėms duodavo iš miltų išvirtos košės ir mes jos pavalgydavom, o dar pieno negailėjo, atsigavom“, – pasakotojos prisiminimai beveik šviesūs, be nuoskaudų.
Taip prabėgo septyneri metai lageryje, dar penkeri tremtyje, Janina sutiko savo būsimą vyrą, irgi politinį kalinį Vladą iš Kuršėnų, susituokė. Gimė du vaikai. 1958 metų gegužę šeima grįžo į Lietuvą, į Kupiškio kraštą. Virbališkių kolūkyje Janina daug metų dirbo sandėlininke.
Čia jau buvo kitas gyvenimas. Bet kiekvienas pavasaris, balandis, Velykos, gegužė J. Vilkienei vis primena jaunystės metus. Jaunystės iki lagerio, tremties, kai visi augo, dirbo savo tėvelių ūkiuose, šoko, dainavo gegužinėse. Dainavo, šoko ir vėliau (Janinos tėvelis buvo muzikantas, pasišokti į kaimą iš miško ateidavo ir partizanai), o paskui daugelis žuvo, kiti pamatė Sibirą, daugelio kauleliai ten pasiliko. „Įdomus mūsų gyvenimas buvo. Ar sunkus? Nežinau. Laiškuose savieji rašė, kad Lietuvoje likę irgi vargo. Gyvenom, kaip galėjom, svarbu, kad sąžinė rami“, – teigė laisvės kovų dalyvė J. Vilkienė.
