KUR BUVO KUNIGIŠKIO DVARO VALDOS

Kunigiškis – kaimas ant Lėvens tvenkinio (Kupiškio marių) kranto. Nuo aukštumėlės iš čia atsiveria plati šio tvenkinio panorama su kitame krante šmėžuojančiais Vėžionių, Bagdonių kaimų namų stogais.
Kunigiškis priklauso Alizavos seniūnijai ir Palėvenėlės parapijai. Gretimi kaimai yra Daukučiai, Drūlėnai, Mazgeliškis, Palėvenėlė, Žaideliai. Seniūnijos duomenimis, šiuo metu Kunigiškyje gyvenamąją vietą yra deklaravę 23 žmonės.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Kur gyveno kalno Karazijos

Važiuojant iš Kupiškio pirma Kunigiškio kaimo sodyba tuoj už buvusio Žaidelių kolūkio riboženklio. Šiuo metu ant betoninio bloko nebėra to užrašo kaip ir paties kolūkio.

Prie šios sodybos palei kelią ganėsi juodmargių ir žalų karvių pulkelis. Jo šeimininkus Reginą ir Virgilijų Frozes irgi radau čia besidarbuojančius. Šneką pradėjau su Regina, čia gimusia ir užaugusia.

„Ši vieta – buvęs Mazgeliškio vienkiemis. Kolūkiniais laikais mus priskyrė Kunigiškio kaimui. Taip ir liko. Čia gyveno mano seneliai iš mamos pusės Antanas ir Anelė Karazijos. Jie vadinti kalno Karazijomis, nes nuo Lėvens slėnio žvelgiant sodyba yra ant kalniuko. Seneliai užaugino du vaikus – dukrą Janiną, mano mamą, ir sūnų Povilą. Pastarasis išvažiavo studijuoti į Vilnių ir ten pasiliko. Dirbo projektavimo institute. Mama liko tėviškėje, nes apie 1945 metus mirus seneliui, reikėjo močiutei padėti gyventi.

Seneliai Karazijos turėjo 25 hektarus žemės, iš jos 7 hektarai miško. Samdė berną ir merginę. Dabar apie 7 hektarus ganyklų, užtvenkus Lėvenį, liko po vandeniu. Senelis turėjo kalvę, pats mokėjo kaustyti arklius, ratams apkaustus darydavo. Senoji senelių troba buvo kitoje sodybos vietoje. Ji sudegė apie 1928 metus. Yra išlikęs toks pasakojimas, kad namus padegė nelabai gudri piemenė. Ji labai nenorėjo ganyti. Kažkas pajuokavo, kad ganyti nereikės, jei padegs namus. Tai ji neva taip ir padariusi. Ar taip buvo, kas dabar bepasakys. Vėliau statant namą ir kitus ūkinius trobesius stengtasi, kad jie būtų kuo plačiau išsidėstę sodyboje, toliau vieni nuo kitų, kad kilus gaisrui būtų išvengta didelių nuostolių. Toms statyboms mano senelis medieną vežėsi iš Šimonių girios. Sunkiai dirbo. Dėl to gana jaunas ir pasimirė.

Mama ištekėjo už Juozapo Aleknos iš Terpeikių kaimo. Aš esu jų vienintelė dukra“, – pasakojo apie savo senelius ir tėvus pašnekovė.

Frozės šiuo metu turi mišrų ūkį. Sėja javų, laiko 9 karves ir 3 telyčias. Darbuojasi dviese. Dukra Vaida baigė socialinių mokslų studijas, gyvena Kaune. Sūnus Paulius – kariškis profesionalas, dirba logistikos kuopoje Rukloje. Jaunylis sūnus Ignas mokosi Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje, dvyliktokas. Jiedu jau sulaukė ir dviejų anūkių – Gabrielės ir Austėjos.

Regina po studijų buvo gavusi paskyrimą į Jonavos rajono Panoterių vidurinę mokyklą, kur dirbo pradinių klasių mokytoja. Ten susipažino ir su būsimu vyru, ištekėjo. Regina į tėviškę sugrįžo 1989 metais po tėvo mirties. Vyras atvyko šiek tiek vėliau. Ji daug metų ūkininkavimą derino su mokytojos darbu. Vyras iš pradžių dirbo veterinarijos felčeriu kolūkyje. Taigi laikant karves jam labai praverčia specialybės žinios.

„Iš ūkio naudos nelabai yra. Mielai žemės ūkio atsisakyčiau ir imčiausi kito darbo, jei būtų iš ko rinktis. Dabar pajamų užtenka mokesčiams sumokėti ir pramisti. Galą su galu suduriame, pralobti neišeina. Prie to prisideda ir nepalankios gamtos sąlygos. Porą metų kankino sausra, vėliau šlapi metai buvo, šiemet vėl lietaus nesulaukiame“, – bėdojo pašnekovas.
Virgilijaus pavardė vokiškos kilmės. Jo tėvo giminės šaknys Prūsijoje, apie Tilžę. Virgilijus yra vadinamojo „vilko vaiko“ sūnus. „Vilko vaikais“ vadinti vokiečių vaikai našlaičiai iš Rytų Prūsijos, po karo klajoję po Lietuvą gelbėdamiesi nuo bado. Pasak Virgilijaus, jo tėvas Lietuvoje atsidūrė, kai po karo Prūsijoje žuvo jo mama, sesutė ir brolis. Tėvą priglaudė ūkininkų šeima iš Ukmergės rajono. Jam buvo duotas Povilo vardas. Vėliau jis sužinojo, kad yra Gerhardas. Po kelių dešimtmečių sūnų per Raudonojo Kryžiaus organizaciją susirado tėvas, gyvenantis Vakarų Vokietijoje. Sovietiniais metais vokiečių kilmės asmenims buvo dvi galimybės – išvykti gyventi su šeima į Vokietiją arba likti Lietuvoje ir niekada nesusitikti su artimaisiais už vadinamosios geležinės uždangos. Virgilijaus tėvo šeima liko Lietuvoje, Panoteriuose. Taigi Virgilijus savo senelio gyvo nepamatė. Senelis buvo antrą kartą vedęs. Su giminėmis iš Vokietijos susitiko, aplankė tėvo ir senelio Frico kapą tik žlugus Sovietų Sąjungai. Pasak Virgilijaus, ten buvusių Rytprūsių gyventojų kapus žymi antkapiniai paminklai su iškaltais elnių ragais. Šiuo metu jau daug tėvo artimų giminaičių Vokietijoje mirę. Su jų palikuonimis ryšiai nutrūkę. Bendraujama tik su mamos seserimi, gyvenančia Bylefelde.

Buvusioje Kunigiškio dvarvietėje

Tarp išlakių medžių buvusioje Kunigiškio dvarvietėje yra Gudonių sodyba. Pataikėme atvažiuoti per patį remonto įkarštį – buvo tvarkoma senoji troba. Kieme sutiktas Arvydas Gudonis svetingai pakvietė pasivaikščioti po savo valdas. Pirmiausia nuėjome apžiūrėti naujo svirno ant Kupiškio marių kranto. Pasak Arvydo, jo pamatams panaudoti senosios dvarvietės akmenys. Svirnas skirtas nuomai. Turi šios veiklos verslo liudijimą. Iš svirno grįžę atgal nuėjome pasižiūrėti buvusios dvaro ledainės. Arvydas papasakojo, kad į ją dėdavo ledo gabalus, išpjautus žiemą Lėvens upėje, apiberdavo juos pjuvenomis, spaliais ir taip išlaikydavo ilgesnį laiką greitai gendančius maisto produktus.

Apėjome ir senąjį dviejų galų senelių namą. Arvydas sakė, kad tvarkydamas namą stengiasi išsaugoti kuo daugiau autentiškumo. Veranda, statoki laipteliai į ją – viskas čia palikta kaip buvo anksčiau. Pro tankiai suaugusius medžius priešais namą galima įžvelgti buvusią alėją, kuri vedė dabar jau marių vandeniu užlieto kelio link.

„Čia gyveno mano seneliai Julija ir Jurgis Gudoniai. Jie užaugino du sūnus – Juozą ir Vytautą Juozapą. Senelis nukentėjo pokario metais ir anksti, 1947 metais, pasimirė. Močiutė su vaikais 1948 metais buvo ištremta į Sibirą. Po dešimties metų sugrįžo atgal. Su ja liko gyventi šeimos nesukūręs sūnus Juozas, o kitas sūnus Vytautas Juozapas, mano tėvas, su šeima apsigyveno Kupiškyje. Ten ir aš užaugau su seserimi Loreta. Ji gyvena Vilniuje, yra geografijos mokytoja. Vasaras mielai mes leisdavome pas močiutę kaime. Senatvėje ji persikėlė pas mano tėvus gyventi, bet ryšys su Kunigiškiu nenutrūko ir tuomet, nes dėdė Juozas mielai priimdavo vasaroti. Jis buvo kolūkio priešgaisrinės saugos inspektorius. Iširus kolūkiams dirbo dujininku. Greit bus dvidešimt metų nuo močiutės mirties. Nebėra ir dėdės Juozo. Kai pats sukūriau šeimą, kilo idėja apsigyventi senelių sodyboje. Mano norą ją atgaivinti palaikė ir morališkai, ir finansiškai artimieji. Manau, kad pati didžiausia gyvenimo vertybė ne turtas, bet geri santykiai su tėvais, su artimaisiais.

Ūkio neturime. Tik laikome keletą bičių avilių. Visgi kaime kasdien netrūksta visokių darbų. Pamažu judame į priekį, rūpindamiesi šia vieta ir rodydami pavyzdį savo vaikams. Gal jie šią sodybą puoselės toliau“, – vylėsi pašnekovas.
Arvydas dirba Kupiškio priešgaisrinėje tarnyboje. Su žmona Rasa augina keturias atžalas – sūnus Kajų, Pijų ir Agnių bei dukrytę Jorę. Rasa, pedagogė, kultūros darbuotoja, yra prieš dvejus metus susikūrusios Kunigiškio bendruomenės pirmininkė. Greitai bendruomenės rūpesčiu prie kelio ties Kunigiškiu turi atsirasti iš metalo nukaltas šio kaimo pavadinimas.

Šalia jų sodybos yra kaimo naujakurių Vitkauskų kiemas. Jiems dalį savo žemės pardavė Arvydo dėdė Juozas. Toliau buvo senelio brolio Mykolo Gudonio sodyba. Ją įsigijo Ridikai.

Ten, kur namai

Iš Gudonių sodybos pasukome Palėvenėlės link į raudonplytį Plerpų vienkiemį. Čia sutiktas Rimtautas Plerpa ruošėsi važiuoti į Kupiškį skubiais reikalais ir neturėjo laiko pabendrauti. Jis patarė aplankyti kitą Plerpų sodybą, kurioje kasmet vasaroja jų giminaitė. Taip ir padarėme.

Ši Kunigiškio sodyba yra arčiausiai Palėvenėlės bažnyčios. Nekviestus svečius pasitiko kieme bičių korius tvarkanti Genovaitė Janulienė (Plerpaitė). Moteris sakė, kad jau penkiasdešimt penkerius metus gyvena Vilniuje, bet tėviškės neapleidžia. Pastaraisiais metais čia būna nuo pavasario iki rudens.

„Tai mano tėvelio Jurgio Plerpos sodyba. Greta gyvena jo brolio Jono palikuonys. Broliai Jonas ir Jurgis Plerpos buvo kilę iš Bakšėnų, mažažemiai. Jonas 18 metų uždarbiavo Amerikoje. Grįžęs nusipirko dvaro žemės ir pradėjo kurtis. Jurgis padėjo broliui prie statybų. Už pagalbą šis jam davė 10 hektarų žemės. Dar 5 hektarus buvo gavęs kaip Lietuvos kariuomenės savanoris. Šioje vietoje pirktą mažą trobelę išplėtė, pristatęs kitą galą iš medienos, kurios irgi gavo kaip savanoris. Tėvelis sakydavo, kad mūšyje prie Vilniaus su lenkais jo kulkosvaidis net užkaitęs buvo, bet kautynes pavyko laimėti.

Mano tėvų šeimoje augo 9 vaikai – Antanas, Petras, Bronius, aš, Genovaitė, Vladas, Gediminas, Janė ir Vanda. Daugelio iš jų jau nebėra tarp gyvųjų.

Duonos mums visiems užteko. Pašalpų jokių nereikėjo. Tėvas darbštus buvo. Jam jaunam kuliamoji nutraukė ranką. Tai jis su viena ranka sugebėjo ir arti, ir pjauti. Mano mama Kazė užaugo gretimame Vėžionių kaime.

Mano vyras irgi buvo kilęs iš Kunigiškio kaimo. Janulių sodybos, kurioje jis užaugo, jau seniai nebėra. Nušlavė melioracija. Kai susipažinome, jis jau gyveno Vilniuje. Tad po vestuvių ir išvažiavau pas vyrą į sostinę“, – pasakojo G. Janulienė.
Ji pridūrė, kad ten, kur dabar plyti dirbami laukai Daukučių link, buvo ir Kučinsko, Liauškos, Laužiko sodybos.
Januliai susilaukė 4 vaikų – Laimos, Viliaus, Virginijos ir Gražinos. Genovaitė aštuonerius metus buvo atsidėjusi vaikų auginimui. Vėliau dirbo vienoje gamykloje. Pasak moters, kai tėvai gyvi buvo, visi vaikai, anūkai suvažiuodavo į Kunigiškį. Smagu būdavo. Dabar irgi jos vaikai nenori apleisti senelių sodybos. Dukra Laima, gyvenanti Vilniuje, mėgsta žvejoti, bitininkauti. Sodyboje yra penki bičių aviliai. Vilniuje gyvena ir dukra Gražina. Ji verslininkė.

„Sūnus Vilius 19 metų sovietiniais metais, prieš pat Atgimimą, pabėgo per Suomiją į Švediją. Pėsčiomis perėjo sieną. Nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Senelis buvo savanoris. Tokios pažiūros jam buvo įskiepytos. Ten turi darbą, būstą. Jo hobis kelionės ir fotografija. Sūnaus fotografijos yra žinomos. Fotografuoja Amazonės džiunglių gyventojus indėnus. Prašo už jį pasimelsti, kai išsiruošia ten. Pasitaiko visokių pavojingų situacijų per tas keliones. Sūnus turi ir Lietuvos, ir Švedijos pilietybę. Gal grįš į gimtinę, kai išeis į pensiją.

Dukra Virginija irgi emigrantė. Gyvena Norvegijoje. Draugas išvadino. Dar ten įleisti gilių šaknų nespėjo. Gal sugrįš. Lietuvai vaikus auginau“, – vylėsi pašnekovė.

Genovaitė jau įpusėjusi devintą dešimtį. Bet pažvelgęs į šią moterį tikrai nepasakytum, kad jai tiek metų. „Man tėviškė ir fizinis aktyvumas – geriausi vaistai. Ne Vilniuje, bet Kunigiškyje mano namai“, – patikino moteris prakalbus apie amžių ir savijautą.

Lydimi darnaus varlių kurkimo, kylančio iš šios sodybos kūdros, atsisveikinome su Genovaite ir pasukome atgal į Kupiškio pusę.

Čia užaugo šešios atžalos

Pakeliui dar užvažiavome į buvusią Mykolo Gudonio sodybą, kur gyvena Regina Ridikienė ir Vidmantas Ramašauskas. Namuose nieko neradome. Skalijo tik šuo, sulaukęs nekviestų svečių. Su šių namų šeimininke pasikalbėjome telefonu.
Regina šią sodybą su amžinatilsį vyru Algimantu nusipirko 1987 metais. Jos vyras buvo kilęs iš Kauno, ji – iš Joniškio rajono Kepalių kaimo. Prieš atsikraustydami į Kunigiškį kurį laiką gyveno Kupiškyje. Abu buvo statybos inžinieriai. Svajojo įsigyti nuosavą namą. Tam lėšų nebuvo. Šią svajonę nutarė įgyvendinti persikeldami gyventi į kaimą. Sovietiniais metais norint įsigyti ten sodybą reikėjo tapti kolūkio nariais. Taip jie ir padarė. Tuometiniame Žaidelių kolūkyje įsidarbino pagal specialybę. Gavo leidimą išsimokėtinai nusipirkti buvusią M. Gudonio sodybą. Senajai trobai reikėjo didelio remonto. Tad nusprendė ją nugriauti ir čia pasistatyti naują namą, suremontavo ūkinius pastatus. Šioje sodyboje užaugo šeši jų vaikai – Milda (gyvena Švedijoje), Jonas (įsikūręs Kaune), Rokas (gyvena Danijoje), Daiva, Domas ir Valda (visi trys Vilniuje). Valda ne tik kupiškėnams, bet ir plačiau šalyje žinoma dainų atlikėja ir kūrėja.

„Mūsų kaimas labai atjaunėjęs. Artimiausi kaimynai Rūtos Vitkauskienės ir Venanto bei Romos Vosylių šeimos. Seniau Vosylių sodybos vietoje buvo sena Štilinių gryčiutė su ūkiniais pastatais. Pirmas pasimirė tos sodybos šeimininkas, o po kelerių metų ir jo žmona Paulina. Jiedu vaikų neturėjo. Sodyba atiteko paveldėtojams ir kurį laiką ėjo iš rankų į rankas, kol ją įsigijo Vosyliai.

Džiaugiamės įkurta bendruomene. Tikimės, kad jos gyvybingumą palaikys ne tik dabar čia gyvenantys žmonės, bet ir mūsų vaikai, įsikūrę kitur, bet mielai apsilankantys gimtinėje“, – kalbėjo pašnekovė.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Kunigiškis minimas nuo 1603 metų, kai priklausė Palėvenėlės dvaro valdoms. Kupiškio bažnyčios metrikų knygose minimas nuo 1697 metų. 1775 metais Viekšnių tijūnui Teodorui Bilevičiui priklausantį Kunigiškio palivarką įkeitimo ir nuomos teise valdė Ukmergės pavieto iždininkas Juozapas Sviderskis su žmona Bogumila. 1782 metais Kunigiškio palivarkas jau nurodomas kaip viena iš eksdivizijos paliestų T. Bilevičiaus Palėvenėlės valdų. Palivarko sodyba buvo ant kalnelio prie Lėvens, pro sodybą ėjo kelias iš Pandėlio į Kupiškį. Po Palėvenėlės valdų eksdivizijos Kunigiškis kartu su kitomis dvaro valdomis atiteko Stanislovui Moigiui, vėliau jo broliui Kazimierui, o XX a. pr. – Dronyzui Peliskiui. Palivarką toliau valdė J. Sviderskis. 1820 metais Kunigiškyje buvo 6 dūmai (ūkiai), 67 gyventojai. 1830 m. – 6 dūmai, 53 gyventojai. Prie kaimo buvo karčema.

Po Palėvenėlės dvaro eksdivizijos 1838 metais Peliskiui liko tik Kunigiškis ir Dianizava. Peliskiui paliko ir Palėvenėlės bažnyčios koliatorija, jos rūsyje laidoti šios giminės atstovai.

1898 metais pasidalijimo būdu Kunigiškis atiteko Vytoldui Peliskiui ir anuomet vadintas Jugalina. Dvaro sodyboje buvo malksnomis dengtas gyvenamasis namas, tarnų namas, darbininkų namas, svirnas, ledainė, bulvių rūsys, klojimas, dvi daržinės, diendaržinis tvartas, arklidė, kluonas šienui, kalvė, karčema, keturi namai darbininkams. Pats V. Peliskis gyveno Liepojoje. Dvarą tvarkė nuomininkas. 1915 metais vykstant mūšiams dvaro sodyba sudegė. V. Peliskis pasitraukė į Rusiją. Ten mirė. Po karo sugrįžęs jo brolis Konstantinas atstatė sudegusius namus, bet 1922 metų vasarą samdinių buvo nužudytas ir įmestas į Lėvens upę.

1924 metų rudenį Panevėžio apskrities žemės reformos komisija priėmė sprendimą nusavinti Kunigiškio dvarą žemės reformos reikmėms, paliekant Konstantino Peliskio įpėdiniams 80 ha žemės normą – dvaro centrą. Jį laikinai valdė Vladas Povilonis. 1926 metais tas projektas buvo patvirtintas. Tais pačiais metais Peliskių įpėdiniai dvaro centrą išpardavė. Sklypus po 40 ha prisiimdami skolą Vilniaus žemės ūkio bankui įsigijo Elžbieta Strazdienė, kilusi nuo Viešintų, ir Jonas Plerpa iš Bakšėnų. Strazdienės ūkyje įsikūrė jos žento Jurgio Gudonio šeima. Gudoniai dirbo 29 ha žemės, laikė 2 arklius, 5 karves. Greta Jurgio įsikūrė ir jo brolis Mykolas. Išparceliuoto kaimo žemėje susiformavusiam kaimui 1927 metais paliktas Kunigiškio pavadinimas.

1934 metais kaime buvo Elžbietos Strazdienės (14,01 ha), Jono Plerpos (30,88 ha) ir mažesni Jurgio Plerpos, Petro Zulono, Broniaus Tūbelio, Uršulės Janulionienės, Petro Liauškos, Vlado Sabulio, Jokūbo Dovydo įpėdinių, Stasio Janulio, Marės Varanauskienės, Juozo Laužiko, Petro Mažeikos, Kazio Slėnio ūkiai, taip pat Vėžionių ir Žaidelių mokykloms skirti sklypai. 1942 metais Kunigiškyje iš viso buvo 52 gyventojai.

1946 metų birželį partizanai ties Gudonių sodyba surengė pasalą Kunigiškio stribams. Per susišaudymą 2 stribai buvo nukauti ir 2 sužeisti. Po šio įvykio sovietinis saugumas išsivežė tardyti Jurgį Gudonį. Smarkiai iškankintas J. Gudonis mirė 1947 metais, o 1948 metais į Sibirą ištremta jo žmona Julija su vaikais. Tremties neišvengė ir Mykolo Gudonio, ilgamečio Daukučių seniūno, šeima. Po dešimties metų J. Gudonienė su vaikais grįžo į namus. Sodybą išsaugojo E. Strazdienė, o M. Gudonio šeima savo namus atgavo tik po didelių vargų.

1959 metais kaime buvo šie namų ūkiai: Jurgio Plerpos, Petro Kielos, Jono Plerpos, Henriko Prijalgausko, Antano Karužo, Julijos Gudonienės, Mykolo Gudonio, Petro Vareikos, Apolonijos Mažeikienės, Anelės Karazijienės, Povilo Kučinsko, Jono Marcinkevičiaus, Jugasės Laužikienės, Onos Kavaliūnienės, Veronikos Janulienės, Marės Klasinskienės. Iš viso 47 gyventojai.
Kunigiškio vienkiemiai išnyko vykdant melioraciją, o 1984 metais užtvenkus Lėvenį, senoji dvarvietė ir likusios sodybos atsidūrė Kupiškio marių pakrantėje.

Iš šio kaimo kilęs inžinierius geologas Vytautas Marcinkevičius.