Diana Mikėlėnaitė su žavia trijule kačiukų, kurie laukia naujo šeimininko. Ūkininkė tikisi, kad visi murkliukai ras naujus namus.
Tradicinį ūkį įsivaizduojame kaip laukuose besiganančią karvių ir jų prieauglių bandą. O neeiliniai ūkiai žavi ne tik gyvulių, paukščių įvairove, bet ir kiemo gyvumu – šuoliuojančiais triušiais, žąsų gagenimu, ožkų mekenimu ar karvelių burkavimu. Ūkininkai sakė, kad kiekvienas augintinis turi savo atsiradimo istoriją, ir jeigu galėtų kalbėti žmogaus kalba, papasakotų dar daugiau nei jo šeimininkai.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Iš miesto į kaimą
Paketuriuose gyvenanti Diana Mikėlėnaitė ūkininkauja ketverius metus. Moteris iki tol gyveno Subačiaus mieste, bet kai neteko darbo, turėjo keltis gyventi pas mamą, o po jos mirties perimti ir visą ūkį. „Niekuomet nemaniau, kad aš, miestietė, pradėsiu ūkininkauti. Tai buvo savotiškas išbandymas. Pradžioje labai sunku buvo, skaičiau daug knygų, kad žinočiau, kaip tuos gyvulius prižiūrėti. Dabar tai yra mano gyvenimas“, – teigė moteris.
Ožys Tarzanas būna ramus, iki kol neprisireikia ožkų. Jo charakteris tvirtas – su šeimininke į kompromisus nesileidžia.
Šiuo metu pašnekovės ūkyje yra ožys, dvi ožkos, penkiasdešimt naminių paukščių, trys šunys, katė, katinas ir trys kačiukai. Jos mama laikė ir karvių, bet jas turėjo parduoti, nes D. Mikėlėnaitė suprato esanti joms alergiška. „Kelis kartus pamelžiau karves ir išbėrė visą kūną. Gydžiausi keturis mėnesius, kol pasveikau“, – atvirai kalbėjo ūkininkė.
Kadangi moteris gyvena prie pat pagrindinio kelio, vedančio į miestą, tai jos ūkis sulaukia daug dėmesio. Ypatingai jo padaugėja, kai vasarą pamaryje vyksta įvairios šventės. „Žmonės važiuodami pro šalį dažnai sustoja ir klausia, ar gali nufotografuoti gyvulius. Sakau, fotografuokite, prašom, aš nedraudžiu, tik neikite per arti, nes jie gali išsigąsti ir jus užgauti“, – sakė ūkininkė.
Daugiausia populiarumo sulaukia ožys, vardu Tarzanas. „Jis ramus, bet kai užpyksta, nesusikalbu. Dažniausiai susipykstame, kai ožys nori pas savo merginas, o aš neleidžiu. Tada palieku tvarte jį porą dienų, kad atauštų. Kai rudenį kergsiu ožkas, tada jam bus šventė“, – šypsojosi moteris.
Dianos Mikėlėnaitės kieme gyvena didelis ančių ir vištų būrys – penkiasdešimt įvairių veislių naminių paukščių.
Autorės nuotraukos
D. Mikėlėnaitė taip pat augina didelį paukščių būrį. Jį sudaro pusšimtis įvairių rūšių vištų ir ančių. „Pirmais ūkininkavimo metais kai sužinodavau, kad žmonės turi įdomesnių veislių paukščių, lėkdavau mainytis kiaušiniais“, – pasakojo paukštyno savininkė.
O kad išmaitintų savo sparnuočius, pašnekovė sakė pati užsiauginanti kviečių, kad tik nereikėtų brangaus pašaro pirkti.
Jei ne ūkis, moteris būtų pražuvusi. „Kiaušinius parduodu, tai sumoku už elektrą. Ožkas pamelžiu, turiu pieno. Po truputį ir verčiuosi. Aišku, šiek tiek apmaudu, kad čia nerandu darbo. Darbdavių akimis esu per sena, nors man iki pensijos dar dvidešimt metų. O kad nors pusdienį kokį darbelį gaučiau, būčiau labai laiminga“, – svajoja pašnekovė.
Triušiukų rojus
Regimantas Šližys su belgų milžinu, kurį įsigijo vienoje triušių parodoje. Šis veislinis gražuolis sveria apie 15 kg.
Tai dešimties dienų triušio jauniklis.
Regimantas sakė, kad viskas prasidėjo nuo vieno turguje pamatyto triušio.
Kupiškyje gyvenantis Regimantas Šližys triušininkyste verčiasi antrus metus. Pašnekovas augina belgų milžinus, kalifornus, flandrus ir kiškinės veislės triušius. Kiek jų turi, sunku pasakyti, nes triušių skaičius kone kasdien keičiasi. „Triušiai labai greit dauginasi – kas du mėnesius“, – sakė šių gyvulėlių veisėjas.
Pasak vyro, viskas prasidėjo nuo vieno turguje pamatyto triušio. „Įsigijau vieną ilgaausį ir susidomėjau“, – prisipažino vyras.
Pasak R. Šližio, tai labai brangus pomėgis. „Kol išmokau auginti šiuos gyvuliukus, patyriau daug nuostolių. Esu praradęs daugiau nei šimtą triušių dėl netinkamo maitinimo ir įvairių ligų. Nuostolių pridaro ir plėšrūnai. Prieš kelias naktis į triušidę buvo įsisukusi kiaunė. Vienam triušiui ausį apgraužė, kitam nugarą, bet šįsyk nė vieno nepapjovė ir neišsinešė“, – pasiguodė pašnekovas.
Triušiai Regimantui Šližiui labiausiai patinka dėl to, kad yra prieraišūs: paėmus ant rankų meiliai žiūri į akis, leidžiasi paglostomi.
Pradedantysis triušių augintojas teigė, kad mėgsta lankytis veislinių triušių parodose ir Lietuvoje, ir kaimyninėse šalyse, tačiau pats jose su savo gyvulėliais dar nedalyvauja. Vyras parodė belgų milžinų veislės atstovą. Šį triušį Regimantas įsigijo vienoje parodoje. „Belgų milžinai užauga labai dideli. Pardavęs vieną tokį, kurį laiką galiu išlaikyti trisdešimt kitos veislės triušių“, – tvirtino R. Šližys.
Pasiteiravus, ar nesunku aprėpti nemenką ir nuolat gausėjantį ūkį, Regimantas sakė, kad labai padeda žmona. „Vėliau planuojame ūkį plėsti, auginsime dar daugiau triušių“, – prasitarė vyras.
Svajonės pildosi
Renata ir Laimis Pašakarniai gali pasigirti gausiu ūkiu. Nuotraukoje jie pozuoja su šunimi Boksiu. Jis tvirto charakterio – mėgsta miegoti švariuose pataluose, o ir paglostys jį ne bet kas.
Laimis ir Renata Pašakarniai gyvena Bakšėnuose. Poros ūkis gausus. Tai keletas galvijų, šeši balandžiai, apie penkiasdešimt įvairių veislių ir amžiaus naminių paukščių, ožkų ir avių banda, būrelis jūrų kiaulyčių ir penki šunys.
Šios šeimos ūkis Bakšėnuose klesti jau šešerius metus. „Atsimenu, pirmais mūsų bendro gyvenimo metais neturėjome jokių gyvulių. Kai buvo vyro gimtadienis, padovanojau jam ožką. Kiek vėliau, kai šventėme mano gimtadienį, uošvienė atėjo į kiemą, žiūriu, atveda karvę, o jai ant ragų – didžiulis kaspinas. Mane tokia dovana labai pradžiugino. Aš nuo vaikystės augau ūkiškoje aplinkoje, tai kai susituokiau su Laimiu, labai norėjau turėti savo ūkį. Ir mano svajonė išsipildė“, – džiaugėsi moteris.
Pašnekovė negailėjo gerų žodžių uošvienei. „Jos dėka mes galime ir prie jūros išvažiuoti paatostogauti, ir į kokią šventę nueiti. Kai reikia kur išvykti, tai uošvė mus pavaduoja“, – kalbėjo R. Pašakarnienė.
Renata Pašakarnienė su ožkyte Zose. Pašnekovė sakė, kad Zosė jai ypač brangi, nes ožka savo ožkytės nemylėjo, tai kaip tikra mama Renata keldavosi naktimis ir maitindavo ją ožkos pienu iš buteliuko.
Maža dalis Pašakarnių ūkio gyventojų.
Ji dar pridūrė, kad ūkis neklestėtų, jei ne abiejų bendros pastangos. „Vyras labai stengiasi išpildyti mano svajones. Užsimaniau baseino, padarė kieme tvenkinį, sugalvojau, kad reikia šuns, važiuojame jo atsivežti. Abu daug dirbame, mylime gyvulius ir stengiamės, kad jie būtų laimingi“, – tikino Renata.
Moteris apgailestavo, kad per daugiau nei penkerius ūkininkavimo metus pasitaikė pavydžių žmonių. Vieną įvykį ji papasakojo plačiau. „Žmonės buvo išspardę elektrinio piemens kuoliukus. Žinau, kas taip padarė, bet į policiją nesikreipiau. Tokiems žmonėms siūlau mažiau pavydėti, geriau patiems kurti savo gyvenimą, o ne į kito kiemą žiūrėti“, – manė Bakšėnų kaimo gyventoja.
R. Pašakarnienė teigė, kad ūkį žada dar šiek tiek didinti. „Svajoju įsigyti keletą ponių“, – paslaptį išdavė pašnekovė.
