Stasė Vogulienė su vaikais. Priekyje – proanūkis Matas, paskutinėje eilėje – anūkas Saulius.
Stasė Vogulienė užaugino devynis vaikus ir už šią savo tarnystę šalies Prezidentės apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Ada DVARIONAITĖ
Šiais metais šalies Prezidentė, artėjant Motinos dienai, į prezidentūrą sukvietė ir apdovanojo 45 daugiavaikes mamas iš visos Lietuvos, tarp jų buvo ir trys garbingos Kupiškio krašto moterys. Stasė Vogulienė iš Varaniškių kaimo – nepralenkta, gyvenimą dovanojo devyniems vaikams.
Vieną popietę Varaniškiuose gražiame šeimos būrelyje pasikalbėjome apie prabėgusį laiką, gausios šeimos rūpesčius ir džiaugsmus, gyvenimiškas tėvų pamokas, vaikų patirtį, kaimo pokyčius.
Ši Motinos diena – išskirtinė
Garbingiausioje vietoje, ranka pasiekiamas, medalis ir pažymėjimas, liudijantis jo svarbą.
Anūkas Ignas vėliau sugrįžo iš Subačiaus gimnazijos, tad į bendrą nuotrauką nepakliuvo, pažadėjome atskirai močiutės ir jo fotografiją į laikraštį įdėti.
Autorės nuotraukos
„Kas galėjo pagalvoti, kad taip būsime pagerbtos? Savivaldybė pasirūpino nuvežti, ten visi šokinėja, klausia, ar patogu, ko reikia. Ratelius pasiūlė, kad nenuvargčiau. Dvi tokios mamos buvome. Dar ir pavežiojo, parodė, kur kokios salės, kas kur vyksta“, – iki šiol daugiavaikės šeimos mamai netekę tokių iškilmių regėti, o čia dar ir pati Prezidentė medalį prisegė, tokia maloni, kalbi, svetinga, su visais apdovanotaisiais nusifotografavo. Vėliau pavaišinti visi buvo, Savivaldybės mašina vėl iki pat namų parvežė, jokio rūpesčio.
Mamą į garbingą šventę palydėjo dukros Laimutė ir Bronė, joms ši išvyka irgi paliko neišdildomų įspūdžių, kiti namiškiai nevažiavo, nes reikėjo iš anksto registruotis, ruoštis. Kad ne mama, tokios progos nebūtų buvę.
„Kad vaikai gimtų, ne tik mamos reikia“, – atskrieja linksma replika iš pašnekovų būrelio ir taip bus per visą pašnekesį, vis su šypsenomis, pajuokavimais, smagiais prisiminimais.
Tad klausti apie vaikų priežiūros vargus ir sunkumus nebėra reikalo, atrodo, kad vien tik džiaugsmas ir linksmybės lydėjo per gyvenimą, bet ar tikrai taip buvo?
Reikėjo sunkiai dirbti
Žilagalviams suaugusiems vaikams surimtėjus, kalbėjo mama: „Nebuvo sunku auginti, jie patys vieni kitus augino. Vyrą gerą turėjau, tarpusavy nesivajavojom nei dėl darbų, nei dėl vaikų auklėjimo, viską dalijomės, padėjom vienas kitam. Ir dabar būtų lengviau dviese, bet jau dvidešimt metų, kai jo nebėra.“
Tas geras vyras – tai Jonas Vogulys iš gimtojo Žegunių kaimo, nuo Varaniškių bus gal kokie 4 kilometrai. Gyveno jis kaimynystėje, net 15 metų buvo vyresnis. Sakydavo, kad žmoną pats užsiauginęs, mažą ateidavęs pasupti. Ir Skaburskių Stasytei jis patiko, rimtas, darbštus, Jono mama labai savo marčią mylėjusi ir džiaugusis gausiai pabirusiais vaikučiais.
Šeimoje vaikus auginti vargo nebuvo, pasak S. Vogulienės, bet visada reikėjo daug ir sunkiai dirbti, buvo tokie laikai. Jos tėvelių namuose augo aštuoniese, pati ėjo dirbti pas ūkininkus nuo 12 metų.
Daugiavaikės mamos medalis.
„Labai patiko mokytis, tris skyrius baigiau, aritmetika gerai sekėsi. Prašiau mamos, kad leistų toliau į mokyklą, bet pasakė, kas gi dirbs, ir turėjau paklusti. Turėjau eiti pas ūkininkus, darbuotis laukuose, o dirbti reikėjo viską – ravėti daržus, grėbti šieną, kasti bulves, rišti rugius ir linus, statyti gubas, kulti. Jokių gudrių mašinų tada nebuvo, viską savo rankomis žmonės darė. Ir kolūkiams stojus, ne lengviau buvo. Eidavom į Užusienių dvarą, kur kolūkio fermos buvo, liuobti ir girdyti veršelių, iki 90–100 jų būdavo, kibirais viską tempėm, sveikatos daug reikėjo. Ateidavo vaikai pagelbėti, vyras, jei laiko turėdavo“, – pasakojo Stasė.
J. Vogulys buvęs labai nagingas ir gabus prie įvairių statybos darbų, buvo geras stalius, darė baldus, langus, stogus klojo, turėjo kalvę, kaustė arklius, daug ką mokėjo iš metalo padaryti. Dviese su Antanu Kačiuliu eidavo namų kaimo žmonėms statyti. O tebaigęs buvo vieną pradžios mokyklos skyrių, pats pasakodavo, kad kelerius metus mokėsi tą patį, nes sunkiai į galvą mokslai lindo.
Užtat, pasak S. Vogulienės, namuose, kad ir daug vaikų augo, nereikėjo labai spausti ir taupyti, pajamų visada būdavo, tėtis parnešdavo už savo statybų talkas. Bet vaikams dykaduoniauti tėvai niekada neleido.
„Kiek atsimenu vaikystę, visada tėtis ragino ką nors dirbti. Sakydavo, kad ir mergaitės turi mokėti visus kaimiškus darbus – ne tik daržus ravėti, bet ir su dalgiu pjauti, arklį pasikinkyti ir važnyčioti. Reikėjo karves pamelžti, kiaules pašerti, nes namuose jų po kelias laikydavo. Atsimenu, dar mažiukas buvau, rankos per silpnos dalgį išlaikyti, tai su keliu priremdavau, kad patraukčiau per žolę“, – pasakojo vienas per kitą Kazimieras, Ona, Laimutė.
Skilandis vietoj kamuolio
Vogulių namuose augo devyni vaikai (5 sūnūs ir 4 dukros), kas kelerius metus gimę nuo 1955 iki 1973 metų. Daugiau Varaniškiuose tokių didelių šeimų nebuvo. Skaudo, Rinkevičiaus, Skupo kiemuose lakstė tik po 2 ar 3 vaikus. O čia vietoje – visa žaidimų komanda. Išeidavo visi į lauką darbuotis, kad nuobodu nebūtų, prasimanydavo visokių įdomybių.
„Nagi, prisipažink, už ką beržinės košės gavai“, – valiūkiškai vienas kitą ragino Vogulių vyresnėliai, o tie gudrūs, esą, neatsimena. Užtat mama žino.
„Janė, vyriausioji, tada dar gal viena tebuvo, neturėjo žaidimams draugų. Kieme buvo aptvaras su mažais ančiukais. Prieinu artyn, matau, keli guli nejudėdami, o ji pritūpus šalia vis ima kurį nors už galvos ir švysteli už aptvaro. Gavo pylos, sužinojo, kad taip žaisti negalima“, – pasakojo mama Stasė.
Bet negi nuolat darbuose prapuolę tėvai viską sužiūrės? Kitą nuotykį prisiminė Ona.
Buvo žiema, ledas sutvirtėjęs, labai norėjosi ką nors nuveikti lauke. Atrado priemenėje padėtą skilandį, toks panašus į kamuolį, tiks paspardyti.
„Aš buvau kažkuo užsiėmusi, mano mama tvarkė tą skilandį, tik nebaigė, pasidėjo, vėliau užbaigs. Paskui manęs klausia, ar mačiau, koks neblogas išėjo, o aš niekur jo neberandu.
Kol pamačiau krykštaujančius vaikus ant užšalusios balos lakstant. Abi bėgom žiūrėti, kas iš skilandžio liko, bet nesuspardė, nesuiro.
Visi kaltininkai išsilakstė, vėliau gavo pipirų“, – prisiminė mama vaikiškus namų nuotykius.
Laiku nepamokė
Dabar iš Vogulių devynetuko jau dviejų nebėra, jauniausias sūnus Bronius žuvo avarijoje, vidurinėlis Juozas mirė nuo buitinės traumos komplikacijų. Mamai paguoda, kad visi kiti gyvena arti, susiglaudę. Varaniškiuose sodybas turi Laimutė, Bronė, Kazimieras, gyvena kaimiškai, ūkininkauja, du sūnūs Petras ir Povilas gyvena kartu su mama, vienas likęs našlys. Močiutei smagu, kad ir jaunesnės kartos, anūkai, neskubėjo iš Lietuvos išlėkti. Vyriausiosios Janės sūnūs trumpam vis išvažiuoja padirbėti į Švediją ir Vokietiją, bet dažnai sugrįžta į gimtinę. Dažnai aplanko močiutę kiti anūkai, jų yra dešimt, jau auga šeši proanūkiai. Dukters Bronytės sūnus – studentas, mokosi informacinių technologijų Vilniaus Gedimino technikos universitete, geras sportininkas. Įdomiausia, kad iš anūkų tėra tik viena anūkė, neliko lyčių pusiausvyros.
„Laiku nepamokėm, ką daryti, kad mergaitės gimtų, dabar jau per vėlu“, – vėl užstalėje nuošė juokas po mamos pašmaikštavimo, vėl broliai ir sesės ėmė traukti vieni kitus per dantį. Ir tartis, kada vėl pas mamą susibėgs.
O proga yra – gegužės 18 dieną Stasei Vogulienei sueis 84 metai. Šiaip šiuose namuose gimtadieniai nešvenčiami, bet kad šie metai mamai tokie ypatingi, net Prezidentūroje pažymėti, vaikai ir artimieji susirinks.
„Mes gi kasdien po kelis kartus susitinkam ar telefonu pasikalbam, o aš su Kaziu per kelią iš savo namų susižiūrim, niekur važiuoti nereikia“, – sakė Laimutė, pasirūpinusi, kad sueitų savieji pas sesę Bronytę ir mamą šeimyniškai pasikalbėti.
Taigi – didelėje šeimoje vaikams augti yra laimė, vargai, jeigu ir buvo, tebuvo maži ir jau užmiršti.
