Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Artėja laikas, kai regioninės kultūros tarybos skelbs antro šių metų kultūros projektų finansavimo konkurso rezultatus. Nuo praėjusių metų pinigus projektinei veiklai skirsto ne Vilniaus ekspertai, o kiekvieno regiono atstovai, sudarantys beveik dešimtį regioninių kultūros tarybų. Šios reformos priežastis ir tikslas buvo susijęs su siekiu decentralizuoti kultūros finansavimo sistemą ir priartinti ją prie rajonų kultūros įstaigų darbuotojų, kurie juk geriausiai žino vietos žmonių kultūrinius poreikius. Šis Lietuvos politikos ir jos įgyvendinimo decentralizavimas yra išties avangardinis – būtų sunku surasti sritį, kurioje savivalda būtų gavusi tiek teisių ir laisvių, kiek gavo rajonų kultūrininkai.
Dar vienas svarbus tokio žingsnio rezultatas yra toks, kad rajonų kultūros bendruomenės tapo kur kas labiau susijusios tarpusavyje, glaudesnės ir veiklesnės. Kol pinigus skirstė sostinės ekspertai, vyravo požiūris, kad finansavimas užtikrinamas pagal neaiškius kriterijus. Tai suprantama, nes savo sumanymams įgyvendinti negavusieji lėšų visada būdavo nepatenkinti. Po reformos „rojaus ir pertekliaus saulė“ regionuose nenušvito, tačiau dabar galima daug labiau pagrįstai žinoti, kodėl vienos ar kitos veiklos idėja nebuvo paremta ir palaikyta.
Norėtųsi tikėti, kad kultūros finansavimo išcentrinimas gali tapti gerų permainų pradžia, reiškiančia, kad regionų savivaldybės ir kitos rajonų įstaigos neturės prašyti daugiau teisių iš valdžios centro Vilniuje, nes tokie prašymai iš esmės iškreipia pačią savivaldos sampratą.
Ir pagaliau, pats svarbiausias aspektas yra susijęs su nevyriausybinių kultūros organizacijų gausėjimu ir plėtra regionuose. Iki šiol mažame mieste ar kaime kultūros įstaigų, kurios nepriklausytų valstybei, yra labai nedaug. Žinoma, regioninė kultūros taryba nesuteikia tokio materialinio pagrindo, kuris leistų mokėti atlyginimą viešųjų įstaigų personalui ir dar nuolat ir nepertraukiamai vykdyti kultūrinę veiklą. Tačiau paspirtis privačioms iniciatyvoms yra akivaizdi ir labai teigiama, net jei kultūros regionuose pokyčius visada nulemia nedidelis būrelis entuziastų, kuriems nesvarbu išgyventi iš savo veiklos. Taip jau yra, kad kultūros tiesiog nėra be idealizmo.
Vis dėlto, net ir tada, kai reformos teigiamos, jos gali turėti šalutinių neigiamų poveikių: sprendžiantieji, kuriuos kultūros projektus finansuoti, gali pasijusti turintys daugiau simbolinės galios. Antra vertus, toks gana realios galios turėjimas yra proga žmogiškajam kilnumui, kurio Lietuvoje viešuosiuose santykiuose yra tikrai negausu. Būtų labai nepageidaujama, jei kultūros finansavimo decentracija sukeltų konkurenciją ir taip negausių regionų kultūros bendruomenių viduje – tai turėtų žlugdantį bendruomenes poveikį.
Regioninės kultūros tarybos, kaip ir bet koks kitas reiškinys, yra dvipusės: turi daugybę privalumų, bet palieka ir spragų, kurios yra moralinės tapatybės išbandymas kiekvienu atskiru atveju, tačiau šio komentaro paskirtis yra ne nagrinėti tuos atvejus, o paskatinti kultūros bendruomenių savirefleksiją reformos akivaizdoje.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka
