Gerda Jankevičiūtė viešėjo Panevėžyje. Žmonės, susirinkę paklausyti iš Kupiškio krašto kilusios poetės, nesigailėjo. Saviti posmai, skaitomi pačios autorės, sujaudino ne vieną.
Autorės nuotrauka
Poetė, medikė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, daug metų gyvenanti Klaipėdoje, yra gimusi Kupiškio krašte, Bajorų kaime. „Esu bajorietė ir tuo labai didžiuojuosi“, – sakė Gerda Jankevičiūtė gegužės 2 dieną Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje per jos poezijos rinktinės „Pasiskolinau laiko iš žemės“ sutiktuves. Tai jau šešta šios autorės poezijos knyga.
Nomeda SIMĖNIENĖ
Baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą, Gerda svarstė studijuoti lietuvių literatūrą, bet pasirinko Klaipėdos medicinos mokyklą ir visą gyvenimą dirbo slaugos administratore. Mokykloje buvo ne tik gabi literatė, pasižymėjusi sklandžia minčių raiška bei išskirtiniu pastabumu, bet ir puiki skaitovė. Tai liudijo jos skaityti eilėraščiai pristatant naują poezijos knygelę. Iš tiesų, joks aktorius nebūtų to geriau padaręs už pačią autorę. Gal ir šis G. Jankevičiūtės talentas dar papildomai pritraukia pilnas sales klausytojų, jos poezijos gerbėjų, nes malonumas klausytis buvo didžiulis.
Tikroji poezijos mūza Gerdą aplankė sulaukus brandaus amžiaus. Poetė svarstė, kad galbūt tai reikėjo daryti daug anksčiau, bet gyvenimas sudėliojo savaip. Nors nuo pat ankstyvos jaunystės gyvena pajūryje, tačiau į gimtąjį Kupiškio kraštą sugrįžta dažnai. „Į Skapiškį vis parlekiame. Žemė šventa, tėvų kapinės. Kaimas, kuris visas buvo po kojomis, – žydintis. Kaip ir visų, ta kaimo vaikystė buvo labai turtinga – daug jausmų, požiūrių, reginių. Per metus vieną, du ar tris kartus atvažiuojame. Kaime yra likusių buvusių kaimynų. Taip pat daugiau nei dešimtmetį Skapiškyje vyksta ir klasės draugų susitikimai“, – pasakojo poetė.
Apie gimtinę Gerda ramiai kalbėti negali. Jaudulys išduoda, kokie brangūs poetei tie prisiminimai, vaikystės išgyvenimai, kaimiška gamtos kasdienybė. „ Ir žmonės, ir vakarai, ir rytai, ir gyvulių baubimas… Kai pargrįžtu iš tėviškės, vis tiek viską girdžiu – ir tuos žmones, ir gyvulius, ir dainas, kurias dainuodavo. Ir kokie buvome, vargšai ar turtingi, vaikystėje mes buvome labai laimingi“, – džiaugėsi Gerda.
G. Jankevičiūtė įsitikinusi, kad ir jos eilėraščiuose nuolat persipina vaikystės metais užkoduoti dalykai – gamtos stebuklai, žmogaus giluma. Pirmi eilėraščiai sugulė į poezijos knygą prieš gerą dešimtmetį. Tie pirmieji, anot poetės, gimė kaip pokalbiai su bendraamžiais, tėviškėnais. Vėliau augo ir meistriškumas, keitėsi ir pats rašymo stilius. Autorė teigė, kad visos jos knygelės yra skirtingos.
Paklausta apie kūrybos, įkvėpimo impulsus, prisipažino, kad jie užklumpa netikėčiausiomis aplinkybėmis. Kartais – net ruošiant valgyti. Gerda visuomet skuba atklydusį žodį, posmą ar posakį nedelsdama užrašyti, nes to nepadarius, atkurti jo vėliau nebeįmanoma.
„Kai rašau, kitų poetų kūrybos neskaitau, kad nepriliptų žodžiai, posakiai, nes manau, kad nėra didesnės nuodėmės kaip pasisavinti svetimą mintį ar žodžius“, – atvirai kalbėjo G. Jankevičiūtė.
Mylima, gerbiama Žemaitijoje, Gerda nepamiršta ir savosios kupiškėniškos tarmės. Prieš pristatydama tarmiškus eilėraščius klustelėjo, kiekgi salėje kupiškėnų. Nedrąsiai pakilus porai rankų, poetė tarstelėjo: „Nesisarmatykit savo gyvenimo.“
Į Panevėžį G. Jankevičiūtę atlydėjo jos vyras, sulaukęs daug komplimentų iš vakaro organizatorių. Prieš renginį jis tikrino, ar gerai veikia mikrofonai, kad žmonos balsas nepavargtų, apžiūrėjo, ar tikrai jai renginyje bus patogu.
Šventės dalyviai norėjo išgirsti ir apie asmeninį poetės gyvenimą. „Apie gyvenimą galiu kalbėtis su draugais, apie šeimą su labai artimais draugais, apie vaikus – tabu“, – toks lakoniškas buvo atsakymas G. Jankevičiūtės, užauginusios du sūnus, kurie jau suaugę, baigę mokslus ir turi savo privačius gyvenimus.
„Ir apie meilę nieko nežinau. Manau, ji keičiasi, kaip ir žmonės, nieko nauja apie tai nepasakysiu. Geriau perskaitysiu keletą eilėraščių apie meilę“, – pasiūlė Gerda.
Ir mudviem kalbantis, poetė paprašė daug apie ją nerašyti, geriau daugiau pateikti laikraščio skaitytojams jos kūrybos.
