PO ŠRI LANKĄ, PAŽENKLINTĄ TERORISTINIŲ IŠPUOLIŲ

Per šv. Velykas balandžio 21 dieną Šri Lankoje nugriaudėjo sprogimai keliose bažnyčiose ir keliuose viešbučiuose, žuvo daugiau nei 300 žmonių. Apie 500 žmonių buvo sužeisti. Šiuos teroristų veiksmus pasmerkė visas pasaulis.

Praėjus kelioms valandoms po šio teroristinio išpuolio Šri Lankoje nusileido lėktuvas, kuriuo į turistinę kelionę po šalį skrido ir kupiškėnas, buvęs noriūnietis Arūnas Budrys, šiuo metu gyvenantis Šiaurės Airijoje, Komberio miestelyje.

Jo paprašėme papasakoti, kas vyko Šri Lankoje pirmomis po sprogdinimų valandomis ir kokie kiti kelionės įspūdžiai.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Olandus ragino grįžti

Šri Lanka (iki 1972 m. žinoma kaip Ceilonas) – sala Indijos vandenyne ir joje įsikūrusi to paties pavadinimo valstybė. Sala yra 55 km į pietryčius nuo Indostano pusiasalio. Egzotinių kelionių mėgėjai dažnai išsirengia pamatyti šio krašto.

Pasak Arūno, lėktuvui nusileidus keliauninkams vienas šrilankietis pasakė, kas įvyko. Kolombo oro uoste apie tai nebuvo jokių užuominų, vyravo įprastinė atmosfera. Tik išėję iš oro uosto žmonės pamatė daug policininkų, ginkluotų automatais kareivių. Šie visus praeivius ginė tolyn nuo čia pat pastatyto įtartino automobilio.

„Susistabdyti taksi ar autorikšą nebuvo jokių šansų. Gatvėse tvyrojo chaosas. Laimei, užkalbinome praeivį, vietinį vyriškį, kuris kartu su mumis atskrido. Jis buvo iš anksto užsisakęs taksi. Tai su juo ir išvažiavome iš aerouosto į netolimą Negombo miestą, kur buvo mums skirtas viešbutis. Registruojantis iš karto visų paprašė likti viešbutyje, niekur toli nuo jo nenutolti. Netrukus pastebėjome, kad užblokuoti visi socialiniai tinklai. Tą dieną su manimi bandė susisiekti broliai, draugai, darbdavys. Aš iš jų žinutes gaudavau, bet atgal išsiųsti jų niekaip nepavykdavo. Kitą dieną išvažiavome į centrinę Šri Lankos dalį, tolyn nuo sostinės Kolombo. Keliaudami visur matėme patruliuojančius policininkus ir kareivius.

Mūsų kelionė buvo suplanuota kaip pažintinė, tai tie įvykiai planų nesujaukė. Kelionę tęsėme toliau. Išgąsčio nebuvo, gal tik šiek tiek neramu, kai pirmą naktį paskelbė komendanto valandą ir prašė pasilikti viešbutyje. Buvome sutikę turistes iš Olandijos. Jos ruošėsi vykti namo, nebaigusios savo planuotos kelionės. Mat Olandija visų savo piliečių iš Šri Lankos prašė grįžti ir apmokėjo visas išlaidas.

Mes tai išgirdę interneto tinklalapiuose pasitikrinome, kokia Lietuvos ir Jungtinės Karalystės valdžios pozicija šiuo atveju. Sužinojome, kad keliauninkams rekomenduojama vengti susibūrimo vietų ir saugiai galima tęsti savo kelionę toliau.
Keliaujant teroro išpuolius priminė gatvėse iškabinėtos baltos kvadratinės gedulo vėliavėlės. Visi viešbučiuose buvę kaip svečiai musulmonai turėjo palikti patalpas. Buvo matyti, kaip į džilbabu apsirengusias moteris žiūrima su neapykanta. Iki gegužės galo uždrausti skrydžiai iš Sirijos į Šri Lanką ir atgal“, – pasakojo Arūnas.

Jis dar pridūrė, kad po teroro išpuolių vietiniai šrilankiečiai įtariai žiūri į musulmonus, nors jie ir yra niekuo dėti dėl tų įvykių, nekalti žmonės. Kalbėta, kad pasibaigus gedului gali prasidėti riaušės tarp šrilankiečių ir musulmonų, gali nukentėti daug nekaltų žmonių. Beje, daugumą teroristų, apie 37, sugavo per pirmas kelias dienas po sprogdinimų. Čia sala nedidelė, nėra galimybių greitai pasprukti nepastebėtiems.

Išvykstant iš Šri Lankos Arūną nustebino labai griežta patikra aerouoste. Dokumentai ir bagažas tikrinti net šešis kartus. Iš gatvės prie aerouosto visi keleiviai privežti autobusais.

Patyrė kultūrinį šoką

Arūnas papasakojo ir Šri Lankoje patirtus kitus kelionės įspūdžius.

Pasak jo, per dvi savaites daug kur apsilankė ir pamatė įdomių dalykų. „Pirmą naktį praleidome Negombo mieste, netoli oro uosto. Nepaisant to, kad mums buvo rekomenduota dėl neramumų pasilikti ten nors porą naktų, mes jau kitą dieną iškeliavome tolyn į šalies gilumą. Daugiausia važiavome autobusais, nes mums taip buvo įdomiau. Išties įgijome unikalios patirties. Žinoma, taip keliauti ir daug pigiau. Už keturių valandų kelionę į Pinnawalą bilietas vienam žmogui kainavo apie 300 rupijų, o tai yra tik 1,5 euro. Buvo atvejų, kai išleidome ir šiek tiek daugiau. Antai vieną kartą važiavome tik 45 minutes ir už tą kelionę paprašė sumokėti žmogui per 350 rupijų. Mes vis tiek nesiginčydami sumokėjome tą sumą, nors ir supratome, kad per daug prašo, nes gaila žmonių. Saloje yra daugiau nei 20 milijonų gyventojų tokiame pat plote kaip Lietuva. Ten didžiulis nedarbas, daug elgetaujančių žmonių ir dar daugiau šunų, kurie alksta, nusėti žaizdomis, ir niekam tai nerūpi.
Pirmą kartą lankantis Šri Lankoje ištiko kultūrinis šokas. Per visą kelionės laiką nenustojome stebėtis, kaip žmonės ten išgyvena. Didelis vietinių žmonių pajamų šaltinis yra turizmas. Vietiniai gyventojai labai draugiški turistams, neretai puola pirmi jiems pagelbėti net neprašomi, nes žino, kad už tai gaus arbatpinigių. Pasak kitų keliautojų, kurie čia lankėsi nebe pirmą kartą, anksčiau, kol šalis nebuvo tokia patraukli turistams, žmonės buvo nuoširdesni, padėdavo ir nieko neprašydavo už tai.

Šiuo metu, jei pats nepasiūlai arbatpinigių, patys paprašo pinigų, o kartais ir nelabai draugiškai. Nepaisant visko, šalis tikrai saugi, nes vietiniai žino, kad turistai yra vienas pagrindinių jų pragyvenimo šaltinių. Šrilankiečiai nenori, kad apie jų šalį pasaulyje pasklidus blogiems atsiliepimams, sumažėtų turistų“, – pasakojo savo įspūdžius pašnekovas.

Šventyklų ir gamtos rojus

Pasak Arūno, Šri Lankoje labai įkyrūs autorikšų vairuotojai, dažnai užsiprašantys du kartus didesnę sumą už pavėžėjimą. Jų pilna visur, todėl ir derėtis lengviau. Pinnawaloje Arūnas su savo bendrakeleiviais praleido dvi naktis. Ten yra didžiausias saloje dramblių draustinis, iš viso apie 100 dramblių. Juos prižiūri mahutai, t. y. dramblių prižiūrėtojai. Toliau jie keliavo į Kandi miestą. Ten pamatė budos danties šventyklą „Dalada Maligawa“, saugomą UNESCO, ir botanikos sodą. Buvo nusisamdę gidą. Vėliau paaiškėjo, kad jis tik taksi vairuotojas, nes nemoka anglų kalbos, tai koks iš jo gali būti gidas. Jį rado viename interneto tinklalapyje. Suviliojo neva geri klientų atsiliepimai. Paaiškėjo, kad jis prašo žmonių parašyti, kad jo paslaugas vertina labai gerai.

Arūnas aplankė Sigiriją − tai gigantiška monolitinė uola, ant kurios viršūnės pastatyta tvirtovė. Sigirija išvertus iš sinhalų kalbos reiškia Liūto nasrai. Į tą uolą užkopti, anot Arūno, yra nemažas išbandymas. Į jos viršūnę veda net 1200 laiptukų. Užkopus atsiveria nuostabus vaizdas ir ant kalno likusios runos. Šio objekto lankymas vienam žmogui kainavo 5000 rupijų.
Didžiulį įspūdį paliko ir UNESCO saugoma Dambulla šventykla. Svarbiausias šios šventyklos akcentas – 15 m aukščio budos statula Dambulla. Šventykla garsėja įspūdingomis freskomis. Apsilankymas joje žmogui kainuoja 1500 rupijų. Šventykla yra kalno olose.

„Apsilankėme ir kalnų miestelyje Nuwara Eliya, kuris primena Jungtinę Karalystę, nes jį įkūrė anglų kolonistai. Čia auga garsioji Ceilono arbata, plyti akimis sunkiai aprėpiamos arbatos plantacijos. Turistai gali aplankyti arbatos plantaciją, sužinoti kai kuriuos arbatos auginimo dalykus, stebėti darbininkus, dirbančius plantacijose. Ten yra juodos arbatos „Pure Ceylon“ fabrikas. Fabrike daug darbuotojų, kurie už dyką aprodo, kaip gaminama arbata, ir po to duoda puodelį paragauti, galima nusipirkti arbatos lauktuvių.

Daugiau niekur nesustodami, nes „gidas“ labai skubino, iškeliavome į Ellos miestą. Ten kopėme į mažąjį Adomo kalną, aplankėme garsųjį „Nine Arch“ tiltą, užsukome prie krioklio. Elloje mūsų pažintinė kelionė baigėsi. Norėjome savaitę pailsėti prie jūros. Tad iškeliavome į Mirissą, labai gražų pajūrio miestelį. Mums jis labiausiai patiko – skanus ir nebrangus maistas, geri viešbučiai. Galima už 20–30 eurų gauti labai gražų kambarį su visais patogumais.

Po dviejų parų gerai pailsėję iš Mirissos išvykome į Unawatuną, vėliau apsistojome Hikkaduwoje, kur daugiausia laiko praleidome viešbutyje, nes smarkiai lijo kone visą dieną. Ištaikę valandėlę aplankėme vėžlių gelbėjimo organizaciją, kur už įėjimą 500 rupijų. Paskutinę naktį praleidome Negombe. Ten aplankėme šokiruojantį žuvų turgų. Visiems rekomenduoju čia būnant paragauti tuno ar kitokios žuvies, kuri yra šviežia, labai skani ir labai pigi. Mes išsirinkome tuną už 1700 rupijų, t. y. 9 eurus. Jos visiškai užteko pavalgyti dviem žmonėms.

Ši kelionė man labai patiko. Tikrai rekomenduočiau nuvykti į Šri Lanką ir savo akimis viską pamatyti. Labai nustebino, kaip greitai policija ir kariuomenė suvaldė įtemptą padėtį visoje šalyje po teroristų išpuolių“, – pasakojo kelionės įspūdžius mūsų kraštietis.

Apie pašnekovą

Arūnas yra užaugęs Noriūnuose. Prieš išvykimą į užsienį dirbo Kaune, automobilių servise. Į Šiaurės Airiją išvažiavo prieš dešimt metų. Turi tris brolius, kurie kartu su juo yra emigravę į šią šalį. Lietuvą aplanko pagal galimybes, mažiausiai porą kartų per metus.

„Dirbu „RW Powder coatings“. Ten dažome lėktuvų sėdynių detales. Su manimi dar dirba keli subatėnai. Vakarais po darbo dar remontuoju automobilius. Pamatęs Šri Lankoje tokią maišalynę skurdaus gyvenimo su šiuolaikinėmis naujovėmis, tikrai džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje, kur šie kontrastai ne tokie ryškūs, kad galiu laisvai keliauti ir semtis gyvenimo patirties kitose šalyse“, – atvirai kalbėjo pašnekovas.

Paklaustas, ar žada kada nors grįžti į Lietuvą, Arūnas sakė, kad kol kas nieko neplanuoja, bet šimtu procentų gali garantuoti, kad į Lietuvą grįš.

„Čia gerai tik dėl to, kad dirbi ir uždirbi. Kažin, ar Lietuvoje iš gaunamos algos išeitų kažkiek pasitaupyti, nes esu savamokslis mechanikas, be jokios specialybės diplomo. Tad tikėtis Lietuvoje didesnės algos yra beprasmiška.
Buvome mes visi keturi broliai Šiaurės Airijoje. Jaunėlis jau grįžęs prieš trejus metus. Dirba Lietuvoje. Dar vienas iš brolių ketina kitais metais su šeima kraustytis į Lietuvą, o mes, du likę broliai, dar mąstome, kaip pasielgti. Iš tiesų aš labai buvau nusistatęs prieš emigraciją, dirbau tuo metu Kaune viename automobilių servise. Viskas pasikeitė, kai 2009 metais per Kalėdas gavau nuviliančią algą, kai supratau, kad darbdavys nesuinteresuotas išlaikyti meistrą darbo vietoje, kad jam labiau rūpi savo kišenes prikimšti“, – tvirtino buvęs kraštietis.