„Dėkoju likimui, kad turėjau šaunų senelį su pasakomis ir tėvą, kuris išugdė meilę knygai“, – sakė žurnalistė, rašytoja ir vertėja Rita Bany-Užtupaitė, viešėjusi Kupiškio viešojoje bibliotekoje.
Viešnia buvo atvykusi pristatyti savo meilės ir juodojo humoro romano „Viskas įskaičiuota“.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Šaknys Miliūnų kaime
Susitikimas su R. Bany-Užtupaite buvo ne tik jos romano sutiktuvės, bet ir jauki prisiminimų popietė apie jai didžiausią įtaką padariusius žmones – senelį ir tėvą. Rašytoja sakė, kad iš jų paveldėjusi vitališkumą, humoro jausmą, optimistinį požiūrį į gyvenimą, kupiškėnišką tarmę.
„Ačiū, kad atėjote. Tėvelis šypsosi nuo debesies. Jis labai mylėjo Kupiškio kraštą, daug knygų yra jam paskyręs“, – džiaugėsi viešnia.
R. Bany-Užtupaitės tėvas Vilius gimė Miliūnuose, prie Alizavos, Povilo Užtupo šeimoje. Augo su broliu ir dviem seserimis. Dar vienas broliukas mirė kūdikystėje. Anksti neteko motinos. Senelis Povilas vaikus užaugino vienas. Antrą kartą nevedė. Vertėsi staliaus amatu, darė karstus, ūkininkavo. Sugebėjo vaikus išleisti į mokslus, įskiepyti jiems gyvenimo vertybes.
„Senelis Povilas buvo labai stiprios dvasios. Niekada nelupo savo vaikų. Visus nesklandumus sugebėdavo išspręsti pasitelkęs humoro jausmą. Iš jo esu daug pasakų apie velnią girdėjusi. Aplink Kupiškį yra daug daubų ir kitokių objektų, turinčių šio mitologinio personažo vardą. Etninės kultūros tyrinėtojas Norbertas Vėlius yra konstatavęs, kad šiaurės rytų Lietuvoje buvo labai garbintos chtoninės požemio dievybės. Mūsų protėviai garbino velnią, kuris buvo smagus, atsakingas už muziką, linksmybes, už seksualumą, ir neturėjo nieko bendra su krikščionybės šėtonu. Prisimenu senelio pasaką apie velnią, kuris praskrisdavo virš Kupiškio bažnyčios, ir tuo metu suskambėdavo jo genitalijos (vėlnio kiaušiniai), ne tuomet, kai reikia, bet kada tik nori. Kunigas pasipiktinęs sukvietė vyrus, kad tą velnią sutramdytų. Jie pasidarė timpas ir pradėjo į jį šaudyti. Šaudė tol, kol pavyko nudobti. Velnio kailis buvo apaugęs labai gražia vilna. Kupiškio moterys kailį nudyrė, o iš tos vilnos priverpė siūlų ir primezgė visiems kojinių (punčėkų), kurios nuo šalčio išgelbėjo visą miestą. Dar senelis pasakodavo apie žydą lapsardoko kapitoną. Seniau žydai nešiojo tokį ilgą apsiaustą, vadinamą lapsardoku. Iš kur jo tas pasakojimas, nežinia. Gal giminėje žydų būta, bet to niekas nepatvirtino. Esu girdėjusi, kad senelio Povilo tėvas carinės Rusijos imperijos laikais važiuodavo į Belgiją odų (skūrų) parduoti ir iš ten atsiveždavo visokių prekių. Mes nesame panašūs į žydus. Gal prosenelis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių prekeivių? Man įdomu. Nei senelis, nei tėvas apie tai daugiau nieko nėra kalbėję. Jie buvo lietuviai, savo vaikams skiepijo lietuvišką dvasią.
Gaila, bet apie močiutę, giedotoją, beveik nieko nežinau. Jos mergautinė pavardė buvo Karcevičiūtė, gal ji turėjo lenkiško kraujo. Įdomu, kad mano tėvelis labai greitai išmoko lenkiškai. Gal ta kalba buvo jo kraujuje?
Mano mama kilusi iš Utenos krašto. Dirbo parduotuvėje ir buvo biznio žmogus. Tą verslumo gyslelę iš jos, matyt, bus perėmęs mano brolis. Jis buvo sukūręs žurnalų leidybos kompaniją. Vėliau ją pardavė. Ji iki šiol sėkmingai gyvuoja“, – pasakojo apie šeimą viešnia.
Įskiepijo pagarbą knygai
Jos tėvas ir senelis labai gerbė knygą, skatino vaikus skaityti ir elgtis pagarbiai su knygomis. „Knygos neimat skaityt neplovę rankų“, – perspėdavo mane ir brolį tėvelis. Šiais laikais knyga persikėlė į interneto erdvę. Man vis tiek maloniau ją liesti ir skaityti ne virtualioje erdvėje“, – tvirtino R. Bany-Užtupaitė.
Ji pridūrė, kad jos tėvas Vilius Užtupas buvo baigęs žurnalistikos mokslus, stažavosi Maskvoje, Krokuvoje. Vilniaus universitete dėstė poligrafijos istoriją. Rašė knygas, buvo bibliofilas. Keisdavosi retomis knygomis su draugais. Jai yra tekę su tėvu dalyvauti tame procese. Vėliau jis įkūrė leidyklą „Vilius“. Yra išleidęs Bernardo Brazdžionio poeziją. Buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten bendravęs su šiuo poetu. Padėjo jauniems rašytojams Valdui Papieviui, Vaidotui Dauniui tvarkant leidybos reikalus. Leido almanachą „Sietynas“. Taip pat tėvas turėjo gerą balsą. Kaune baigė Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Yra dainavęs Kauno muzikiniame teatre. Ilgus metus buvo choro „Perkūnas“ dainininkas.
Senatvėje susidomėjo miniatiūrinių knygelių leidyba.
„Mes sakydavome, kad tėtis daro lėlių knygutes. Tokią mažytę knygelę, skirtą Lietuvos tūkstantmečiui, jis yra padovanojęs princui Čarlzui. Tėtis buvo stambus žmogus, bet jo stori piršti sugebėdavo miniatiūrines knygeles įrišti, suklijuoti, susiūti. Viską darydavo pats rankomis, tik maketuotojai mažus tekstus sumaketuodavo. Taigi teisingas posakis, kad žmogui, dirbančiam mėgstamą darbą, ir Dievas padeda“, – kalbėjo R. Bany-Užtupaitė.
Kūryba – iš gyvenimo džiaugsmo
Ji yra ir vertėja iš anglų kalbos. Domisi sapnais. Yra išvertusi Roberto Bosnako knygą „Trumpas sapnų kursas“. Trejus metus gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ten domėjosi šiais dalykais. Į sapnus žvelgia kitaip nei psichologai ar psichoterapeutai, bet pastarųjų požiūrio irgi neatmeta. Sapnai jai – tai pirmiausia žmogaus jausmų, emocijų, intuicijos pasireiškimas. Juk visi didieji atradimai pasaulyje buvo padaryti išvydus vizijas sapnuose, ypač ryto meto. Taigi ne tuomet, kai žmogus sunkiai dirba, bet tada, kai atsipalaiduoja, prasiveržia jo kūrybiškumas.
„Atkreipkite dėmesį į ryto sapnus. Jie gali būti raktas į didelius atradimus“, – buvo įsitikinusi viešnia.
R. Bany-Užtupaitė yra išleidusi romaną „Niujorko dekameronas“, kuriame pasakojamos įvairios meilės istorijos ir nestinga juokingų situacijų. Toje knygoje, pasak autorės, jaučiasi senelio pasakų ir tėvo anekdotų įtaka. Neverkšlenimas dėl kiekvienos gyvenimo smulkmenos jai yra perduotas per kraują.
„Dauguma rašytojų savo kūrinius sukuria per traumas, neurozes, vidinius konfliktus, o aš daug ką moku paversti juokais, nepanirti į savigraužą. Manau, kad ta savybė žmogui yra labai svarbi“, – teigė rašytoja.
R. Bany-Užtupaitė sakė, kad romanas „Viskas įskaičiuota“ gimė beveik kaip sapne. „Obuolio“ leidykla jos paprašė parašyti neįpareigojantį, lengvai skaitomą romaną, kurį galėtų perskaityti atostogų susiruošusios moterys ir nesunkiai pamiršti. Šiame romane, pasak autorės, daug juokingų situacijų. Į gyvenimą žvelgiama su humoru, optimistiškai, neprisirišant prie blogų dalykų. Rašytoja prisipažino, kad toks optimistinis požiūris į gyvenimą gelbsti ir ją pačią įvairiose situacijose.
„Šios knygos siužetas paprastas. Pagrindinė jo herojė vadovė ugdytoja, kitus mokanti, kaip gyventi, užsidirbti ir pan., viską pasakoja pirmu asmeniu. Ji dar užsiiminėja magija, burtais. Turi savo klienčių ratą. Jos ateina pas ją ir pasakoja savo meilės istorijas. Kai kurios iš tų moterų ištekėjusios. Kodėl jos patiria tokias istorijas? Liūdna statistika Lietuvoje – 1 vyrui tenka beveik 4 moterys. Dėl to niekas nekaltas. Susiklostė tokia geografinė ir politinė padėtis.“
„Kodėl ištekėjusios moterys leidžiasi į meilės nuotykius, irgi nesunku paaiškinti. Mat kai kurie vyrai yra „vedę“ sofas ir televizorius. Moterys trokšta dėmesio, įspūdžių. Apskritai moterys yra gyvybingesnės, dažniau keliauja ir patiria įvairių nuotykių. Jų pilna Viduržemio jūros, Egipto ir kituose kurortuose. Tos moterys nieko blogo nedaro. Jos supranta, kad tokie meilės romanai neturi ateities. Visgi po šios patirties jaučiasi tarsi gėlės, palaistytos dėmesiu. Grįžta. Ir jų vyrams dėl to lengviau.
Pagal žanrą šis romanas nėra intelektualus, lengvo stiliaus, bet jame aš nevengiu Hermano Hesės, Umberto Eko citatų, nes tų autorių kūrybą gerai žinau. Taigi šią knygą rekomenduočiau perskaityti moterims, kurios skrenda atostogų ir ieško nuotykių, lengvo flirto“, – kalbėjo rašytoja.
R. Bany-Užtupaitė teigė pasigendanti žmonių optimizmo. Dauguma nuliūdę, kažkuo nepatenkinti, dejuoja. Iš kur tas inkštimas, kai namų pristatyta, parduotuvės lūžta nuo prekių, galima visur keliauti. Ji teigė, kad tikrai nėra verkšlentoja.
„Visatai padėkoti, Aukščiausiajam tik galiu, kad tokioje šeimoje užaugau, kad tokį ne eilinį tėvą turėjau, iš kurio paveldėjau optimizmą ir humoro jausmą“, – sakė rašytoja.
Ji palinkėjo visiems džiaugtis gyvenimu, nes jis yra trumpas. Juk kiekvienas gali šiek tiek atsipalaiduoti, papramogauti, daryti tai, kas patinka, lankytis teatre, kine, koncerte, įvairiuose renginiuose. Labai svarbu dirbti mėgstamą darbą. Skanaujant gyvenimą svarbu nekenkti kitiems.
