Rytoj didžioji pavasario šventė – Velykos. Šios, Kristaus prisikėlimą simbolizuojančios šventės, tradicijos metams bėgant kinta: keičiasi ne tik kiaušinių dažymo būdai, šventiniai patiekalai, bet ir vaikus aplankančio personažo portretas.
Smalsu sužinoti, kaip senovės kupiškėnai šventė gamtos atgimimą ir kokios tradicijos vyrauja šiandien.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Laukimo šventė
Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Alma Pustovaitienė teigė, kad kiaušinius senovės kupiškėnai dažydavo periodiškai, pažymėdami visą pavasario ciklą. Pirmąkart kiaušinius dažydavo per pavasario lygiadienį, kovo 21 dieną, tada per Jurgines, per Velykas, kiek vėliau – per Atvelykį ir galiausiai – per Sekmines.
„Šiemet Velykos sutampa su Jurginėmis“, – sakė A. Pustovaitienė. Ji teigė, kad Aukštaitijoje buvo paplitusi kiaušinių marginimo tradicija – raižymas.
Velykų simbolius dažydavo augaliniais dažais: svogūnų lukštais, samanomis, džiovintomis rugiagėlėmis, ąžuolo žieve, kuri lukštui suteikdavo juodą spalvą. „Ne veltui suaugusieji vaikams sakydavo: jei būsi negeras, Velykė atneš juodą kiaušinį“, – sakė etnografė.
Velykė Kupiškio krašte įsivaizduota kaip jaunamartė, apsirengusi tautiniais drabužiais. Ji atvažiuodavo labai gražiu vežimu, o vadelės – iš saulės spindulių.
Gražioji Velykė kartu su savimi atsiveždavo ir labai daug margų kiaušinių. Vaikai jos ypatingai laukdavo. Tą laukimo momentą iš savo vaikystės atsimena ir A. Pustovaitienė.
„Kai buvau maža, pamačiau, kad kažkur toli rūko dūmai. Močiutė sakė, kad čia Velykė pečių kūrena, dažo kiaušinius. Žiūrėdavau pro langą ir laukdavau, kada ji pas mane ateis“, – pasakojo moteris.
Buvo delikatesas
Senovės kupiškėnai Velykas švęsdavo dvi dienas. Pirma diena – šeimos šventė. Visa šeima švęsdavo namuose.
„Kupiškio krašte labai populiari Velykų eglutė. Ji būdavo kiekvienoje šeimoje. Eglutę išpuošdavo pataisais, žibutėmis, margučiais. Eglutėje buvo dvylika lizdelių – kiekvienam mėnesiui po kiaušinį. Kiaušinius valgydavo su sviestu, krienais. Majonezo juk nebūdavo“, – atskleidė anuometinius papročius A. Pustovaitienė.
Pašnekovė teigė, kad kiaušinis senovėje buvo delikatesas, ypač po pasninko laikotarpio. Žmonės stengdavosi per daug neprisivalgyti, kad nesusirgtų. Velykų stalą puošė apvalios formos Velykų pyragas. Jo viduje buvo įkeptas kiaušinis.
„Kas pirmas rasdavo kiaušinį savo pyrago gabalėlyje, tam visi metai būdavo sėkmingi, vaisingi, turtingi. Įkeptą kiaušinį padalydavo į tiek dalių, kiek prie stalo sėdėjo žmonių“, – paaiškino pašnekovė.
Antrą Velykų dieną vaikai ir jaunimas eidavo kiaušiniauti. Jaunimas mėgdavo pasivaržyti daužydami margučius.
„Atsirasdavo gudruolių, kurie išpūsdavo kiaušinio vidų ir pripildavo vaško, kad kiaušinis būtų kietesnis. Jei suktybė išaiškėdavo, tokiam jaunuoliui kliūdavo“, – tikino etnokultūros specialistė.
Dar vienas būdas padaryti kiaušinį kietesnį, anot A. Pustovaitienės, laikyti jį karštuose pelenuose. Toks keptinis kiaušinis ilgainiui tapdavo labai kietas ir turėjo labai stiprų lukštą, o ir sučiupti sukčiautoją buvo sunkiau.
Pagarba gamtai
Pasak etnografės, kiaušinis ne veltui yra gyvybės simbolis: iš jo atsirado pasaulis. A. Pustovaitienė papasakojo pirmykštę legendą: „Labai labai seniai tupėjo milžiniška antis. Ji savo lizde perėjo kiaušinį. Ilgai antis jį perėjo, kol įsinorėjo lesti. Ančiai išskridus pasistiprinti, užėjo didžiulis lietus. Jis perlijo lizdą, kiaušinis iškrito iš lizdo ir sudužo. Iš sudužusio kiaušinio susikūrė dangus ir požemis, iš baltymo – vandenys, o iš trynio susikūrė žemė.“
Anot moters, Velykos moko garbinti gamtą.
„Senovėje žmogus be reikalo nelaužė šakelių, nekirto medžių, išvis nebuvo tokio dalyko kaip žolės deginimas“, – mąstė pašnekovė ir pacitavo deivės Medeinos pasakytus žodžius: „Kirskit kirskit miškus, nebus miškų – nebus Lietuvos.“
Pagal senovės papročius, gamtos augimą paskatindavo supimasis per Velykas. Per šią šventę jaunimas ir ypač vaikai supdavosi, kad didesni užaugtų, kad gamta greičiau atgytų.
Etnografė didžiosios pavasario šventės tradicijas stengiasi įskiepyti ir savo anūkams. „Matau, kaip vaikai laukia Velykų“, – džiaugėsi A. Pustovaitienė.
Nesėdi namuose
Deimantė Vitienė, trijų vaikų mama, sakė, kad Velykos – puiki proga aplankyti seniai matytus giminaičius. „Mes nebūname vieni. Mamas, močiutes, promočiutes aplankome. Pasiruošiame valgių ir su jais keliaujame į svečius“, – teigė pašnekovė.
Moteris viską ruošia pati, mišrainių ir kitų gatavai pagamintų patiekalų prekybos centruose neperka. Velykų stalą puošia duonos tortai, žuvies patiekalai, vieno kąsnio sumuštiniai. Dar vienas svarbus velykinis Deimantės šeimos ritualas – kartu su vaikais dažyti kiaušinius. Mėgstamiausi būdai – dekupažo ir dažų pilstymo technikomis dažyti kiaušiniai.
„Viskas labai paprasta: apdėlioju kiaušinį popieriniu rankšluosčiu, pasidarau įvairių spalvų dažų ir po šlakelį kiekvienos spalvos pilstau ant kiaušinių. Vaikams šis būdas labiausiai patinka, nes galima pilstytis dažais. Dekupažo technika reikalauja daugiau kruopštumo: su kiaušinio baltymu lipdau įvairius iš servėtėlių iškirptus motyvus“, – paaiškino Deimantė.
O svarbiausias jos vaikams – Velykų rytas. Vos prabudę jie bėga ieškoti kiaušinių, kuriuos naktį paliko Velykų bobutė.
Sudėtingas procesas
Palėvenėlės kaime gyvenanti Euchrida Sipavičienė jau 40 metų kiaušinius margina karštu vašku. Šią marginimo tradiciją puoselėja ne tik ji, bet ir jos vyras bei anūkai.
„Pirmiausia reikia išsivirti kiaušinius, juos ataušinti. Pasiruošti dažus (naudoju parduotuvėje pirktus) ir vašką (jis turi būti skystos konsistencijos, tinka ir žvakė). Marginimui karštu vašku tinka paprastas įrankis – pagaliukas, kurio gale įkaltas mažas ir plonas vinis“, – paslaptį išdavė Euchrida. Karštu vašku margintus kiaušinius moteris merkia tiesiai į dažus. Išėmusi kiaušinį, vaško nenuvalo.
„Kiaušinį nusausinus galima dar kartą arba du jį marginti, tik kiekvieną kartą reikia merkti vis į tamsesnę spalvą. Tada turėsime dvigubai arba trigubai dažytą margutį“, – pasakojo moteris.
Vilės Leščinskienės nuotraukos
Marginimas karštu vašku – procesas, reikalaujantis greitumo, bet kartu ir tikslumo, kruopštumo. Vaškas greitai stingsta, o ir ranka turi būti išlavinta.
„Siekiant, kad margutis būtų idealus, reikia gerai apskaičiuoti ornamentų išdėstymą. Tai geriausiai sekasi mano vyrui. Jo margučiai būna patys gražiausi“, – komplimentų negailėjo pašnekovė.
Šia technologija dekoruotų margučių Sipavičiai nevalgo – juos dovanoja kitiems, ridena arba kiaušiniais puošia šventinį stalą.
„Atvažiuoja anūkai, karštu vašku prisimargina kiaušinių, o paskui juos ridena. Valgymui skirtus kiaušinius dažome atskirai su svogūnų lukštais“, – sakė Euchrida.
Moteris prisiminė, kad kadaise vašku margino stručio kiaušinį.
„Stručio kiaušinio lukštas labai tvirtas, kaip kaulas. Tokį kiaušinį marginant reikia daug laiko ir labai daug dažų“, – šypsojosi pašnekovė.
Tvirtos tradicijos
E. Sipavičienė teigė, kad jos giminė nuo seno yra labai tikinti.
„Velykų išvakarėse važiuojame į Velyknakčio mišias, parsinešame pašventintų žvakių ir vandens. Iš ryto skubame į Prisikėlimo mišias. Ir iki Didžiosios šventės pasninkaujame. Didįjį penktadienį nevalgome mėsos ir pieno, o Didįjį šeštadienį nevalgome mėsos“, – sakė moteris.
Per Velykas ant Sipavičių šeimos stalo visuomet yra tradicinis šeimos patiekalas – virtas rūkytas kumpis.
„Didelį rūkyto kumpio gabalą reikia virti 2–3 valandas. Tuomet jį palikti ataušti tame pačiame skystyje, kuriame virė, tada paslėgti per naktį. Jei nepaslėgsite kumpio, jis subyrės, o jei išimsite slėgti karštą – jis bus sausas“, – atskleidė ypatumus Euchrida. Šį patiekalą moteris patarė valgyti su krienais.
