Viktariškiai – Kupiškio seniūnijos, Antašavos parapijos kaimas, nutolęs 14 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kupiškio. Yra prie pat Antašavos. Gretimi kaimai Astravai, Duorpiai, Didžprūdžiai. Šiauriniu kaimo pakraščiu teka Pyvesa, pietiniu Duorpis (Pyvesos kairysis intakas).
Kupiškio seniūnijos duomenimis, šiuo metu Viktariškiuose gyvenamąją vietą yra deklaravę 20 žmonių.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Žentas apie uošviją
Kęstutis Meidus prižiūri buvusią uošvių Liobikų sodybą.
Važiuodami į Viktariškius nuo Astravų pusės pirmiausia pataikėme į buvusį Viktoro ir Felicijos Liobikų kiemą. Šios sodybos šeimininkų jau nebėra tarp gyvųjų. Namuose radome jų žentą, dukros Irenos vyrą Kęstutį Meidų.
„Gyvename Panevėžyje. Per mėnesį bent kartą atvažiuojame sodybos pasižiūrėti. Daržą čia dėl savęs sodiname. Ši sodyba tarsi kolektyvinis sodas. Galima pirtelėje išsivanoti. Erdvu. Gali ir didesnis būrys giminaičių susirinkti. Mano uošviai gražiai savo amželį nugyveno. Darbštūs buvo. Turėjo apie 9 hektarus žemės ir apie 3 hektarus miško. Dabar tą žemę nuomojame vienam šio krašto ūkininkui. Žmonos brolis Antanas irgi kartais apsilanko tėvų namuose, bet jis daugiau laiko praleidžia uošvijoje Noriūnuose. Darbų šioje sodyboje nestinga. Namo stogą perdengėme, langus sudėjome. Tvarto stogą taip pat reikėtų keisti. Reikia ir pasimalkauti. Vasarą žolės pjovimas prasideda“, – pasakojo apie uošvius ir vardijo darbus pašnekovas.
Pasak Kęstučio, Liobikų Viktariškiuose yra trys kiemai ir visi giminės. Reikėtų pašnekinti ką nors iš šios giminės. Deja, žmonos pusbrolis Albertas Liobikas ligoninėje. Jo sodyba vaikai rūpinasi. Kitame kieme matęs, kad yra atvažiavęs iš Panevėžio Alberto brolis Egidijus Liobikas. Jis daugiau apie Viktariškius papasakotų.
Pasinaudoję šiuo patarimu nuskubėjome į gretimą sodybą, kuri dvelkia tikrąja senojo kaimo dvasia.
Kur bumbsėjo tinklinio kamuolys
Egidijus Liobikas prie tėviškės klėtelės.
Čia užkalbinau prie automobilio einantį vyrą. Spėjau, kad jis ir bus Egidijus. Neapsirikau. Vyras sutiko pasikalbėti, nors ir labai skubėjo.
„Šis mano senelio Petro Liobiko namelis statytas 1923 metais. Čia Liobikų giminės gryčia. Senelis turėjo apie 20 hektarų žemės. Vėliau ją pasidalijo su broliu Viktoru. Mano tėvelio Stasio Liobiko tėviškė Rudikuose, o mamos Bronislavos – Ničiūnuose. Vėliau jie čia apsigyveno. Mano tėvų šeimoje augome aštuoni vaikai – Stasys (miręs, gyveno Subačiuje), Albertas, Vanda (mirusi, gyveno Maugaruose), Eugenijus, Romualdas (miręs), Palmira, Antanas ir aš, Egidijus. Visi užaugome, nors buvo sunkūs pokario laikai. Aplinkiniai stebėdavosi, kaip mes sutelpame visi tokiame mažame namelyje. Vasarą klėtyje, klojime ant šieno miegodavome. Aš dveji metai jau pensininkas. Prieš tai 40 metų dirbau Panevėžio pieno kombinate. Dabar turiu laiko prižiūrėti sodybai. Namo stogelį perdengiau, sodą patvarkiau, nupjaunu veją. Daug rūpesčių kelia šimtamečiai sodybos medžiai. Kai 1987 metais mirė mama, kurį laiką namai tušti buvo ir neprižiūrimi. Dabar Viktariškiuose vaizdas liūdnas. Akyse kaimas nyksta. Apie 1958 metus, pamenu, mūsų kieme prisirinkdavo pulkas jaunimo, per dvidešimt žmonių. Tinklinį žaisdavome nusitiesę tinklą tarp klėties ir šermukšnio. Vyriausias brolis Stasys muzikantas buvo. Panevėžyje gyvenantis kitas brolis Antanas ir dabar groja. Tėvelis alų darydavo. Jo brolis Viktoras aludaryste mažiau užsiėmė, labiau prie statybų dirbdavo. Jaunimas tais laikais irgi visokių dalykų prasimanydavo. Būdavo, kai kas varnėnų pašaudydavo. Pokario laikais stigo maisto. Viktariškių jaunimą anuomet į meno saviveiklą būrė kultūros namų vadovas Algis Manikas. Saviveiklininkus labai palaikė ir tuometinis kolūkio pirmininkas Vytautas Notkus. Važiuodavome į dainų šventes, organizuotas Kiškio miške. Kartą, apie 1965 metus, labai gerai pasirodėme tautinius šokius šokdami. Buvome į renginį Vilniuje nuvežti. Mus filmavo Lietuvos televizija. Tuomet laimėjome televizorių. Jis buvo pastatytas tuometinio „Nemuno“ kolūkio kontoroje. Visas kaimas eidavo televizijos laidų, filmų žiūrėti. Tuo laiku namuose iš aplinkinių niekas televizoriaus dar neturėjo. Net radijo imtuvai buvo retenybė. Pas mus buvo radijas „Iskra“ su baterijomis“, – pasakojo apie jaunystės laikus pokario metais gimęs pašnekovas.
Senoji Liobikų giminės sodyba.
Jis džiaugėsi, kad vasarą, per Jonines, į senelio sodybą stengiasi susirinkti ne tik vaikai, bet ir po užsienius išsibarstęs didelis būrys proanūkių.
Pas buvusią galerijos prižiūrėtoją
Viktariškiai seniau garsėjo kaip vienintelis Lietuvos kaimas, turintis paveikslų galeriją. Čia veikė nuolatinė iš šio kaimo kilusios dailininkės Veronikos Šleivytės darbų ekspozicija.
Daug metų tą galeriją prižiūrėjo Viktariškiuose gyvenanti Stasė Gruodienė. Tad ir pas ją užsukome pasikalbėti.
Stasė Gruodienė su dukra Asta.
„Užaugau Uoginiuose. Vėliau gyvenau Švenčionyse. Vyras mano iš tų kraštų. Nesusiklosčius bendram gyvenimui su dviem vaikais grįžau pas tėvą. Sūnaus Sauliaus jau nebėra. Dukra Asta, anūkai Paulius ir Andrius gyvena kartu su manimi. Anūkė Eglė įsikūrusi Kaune. Į Viktariškius iš Uoginių persikraustėme 1983 metais. Dėl žvyryno turėjome išsikelti, nes nebeliko ganyklų, dingo šulinyje vanduo. Šie namai buvo Janinos ir Kazio Matekonių. Jiedu persikraustė į Subačių. Kolūkis, kuriam tuo metu vadovavo Albinas Vaižmužis, 1985 metais atidarė Veronikos Šleivytės paveikslų galeriją ir įkūrė muziejų jos buvusioje tėvų sodyboje. Nuo to laiko aš daugiau nei dvidešimt metų ėjau šio muziejaus ir galerijos prižiūrėtojos pareigas. Labai daug ekskursantų sulaukdavome, ypač vasarą. Man ir tėtis padėdavo, lankytojus įleisdavo. Mat vasarą daug ir kitokių reikalų būdavo sočiai. Šiuo metu šis muziejus perduotas Kupiškio etnografijos muziejui. Mano akimis, lyg ir mažiau žmonių čia dabar apsilanko. Nebeliko V. Šleivytės paveikslų galerijos pastato. Dalis jos darbų į Kupiškio etnografijos muziejų perkelta. Yra senoji troba, klėtis. Ten veikia nuolatinė V. Šleivytės paveikslų, fotografijų ekspozicija, būna visokių parodų, edukacinių užsiėmimų“, – pasakojo S. Gruodienė.
Pasak jos, muziejus labiau atgyja pavasarį ir vasarą.
Stasės Gruodienės sodyba.
Be darbo Stasė nesėdi ir šiandien. Su dukra laiko dvi karves, prieauglio, vištų. Moteris bėdojo, kad keista kainų politika. Stambesniems ūkininkams už pieną moka daugiau, o smulkesniems – tik skatikus. Vargsta žmonės. Kažkas nenori, kad jie užsidirbtų. Tas pieno ūkelis labiau dėl savo poreikių, o ne dėl finansinės naudos. Jo išlaikymo išlaidos beveik neatsiperka.
Muziejaus pašonėje
Į Algirdo ir Monikos Purkėnų sodybą važiavome pro V. Šleivytės muziejų. Pasižiūrėti ekspozicijos nepavyko, nes tuo metu šio muziejaus darbuotoja atostogavo. Ten tebeeksponuojami kai kurie dailininkės tapybos kūriniai. Vienoje iš klėčių įrengta ekspozicija, kuri supažindina su V. Šleivytės gyvenimu ir kūryba Kaune. Buvusioje jos tėvų pirkioje eksponuojama atkurta šiam kraštui būdinga kaimo amatininko buitis. Pasižvalgę į vidų pro senosios trobos langus, patraukėme į kaimyninį Purkėnų kiemą.
Namuose radome tik šeimininką Algirdą. Jis noriai sutiko papasakoti apie save.
Algirdas Purkėnas prie savo kūrinio – vėjo malūnėlio.
„Esu Algirdas Vitas Purkėnas. Kolūkiniais metais dirbau vairuotoju. Čia mano tėvų, Juozo ir Onos Purkėnų, senelių Povilo ir Felicijos Purkėnų ir prosenelių, kurių vardų jau gerai nebepamenu, sodyba. Jie turėjo apie 32 hektarus smėlingos ir durpingos žemės, vertėsi nelengvai. Senelis turėjo 7 ar 8 vaikus. Mano tėvas Juozas buvo vienintelis sūnus, tad jam ir atiteko ūkis. Seserys ištekėjo ir pasklido po kitus kaimus, viena net į Saločius Pasvalio rajone prieš karą nutekėjo. Tėvų šeimoje užaugome keturi vaikai – aš, Zita (mirusi), Vytautas (miręs) ir Juozas (gyvena Vilniuje). Taip susiklostė, kad tėvų namuose aš likau. Su žmona susilaukėme trijų atžalų – dvynių Dariaus ir Astos bei jaunylio sūnaus Mariaus. Dvyniai baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Darius gyvena Mažeikiuose ir dirba technologijų mokytoju. Asta mokytojauja Panevėžyje. Marius gyvena Vilniuje, auditorius. Kam atiteks mūsų sodyba, nežinia. Vaikai dažnai aplanko, ypač vasarą mielai sugrįžta pasisvečiuoti į gimtinę su anūkais Tautvydu, Svajūne, Vasare ir Arijumi. Manau, kad nė vienas čia nesugrįš gyventi. Nebent išlaikys gimtinę kaip vasarnamį. Niekas šiais laikais įsikurti kaime neskuba. Nesinorėtų, kad prosenelių ir senelių sodyba čia sunyktų, kad po ją svetimi vaikščiotų“, – vylėsi pašnekovas.
Jis papasakojo, kad dar šiek tiek ūkininkauja, laiko 5 karves. Dar yra ir 12 vištų. Jos garde uždarytos, kad lapės nepastvertų. Ūkio ketina atsisakyti. Aštunta dešimtis, reikėtų atsipūsti.
š pasagų sumontuotas užrašas – privati valda –
Purkėnų sodyboje.
Vyras apgailestavo, kad baigia Viktariškiai išnykti. Be jų kiemo, vienkiemyje iš vietinių dar gyvena Jonas ir Vanda Muraliai, Brazdžiūnų kiemas dar gyvybingas, yra Marytės Zaveckienės sodyba, vėliau atsikrausčiusi gyvena Stasė Gruodienė su dukra, Albertas Liobikas pasiligojo, šiuo metu ligoninėje. Tai tiek ir bėra viktariškiečių.
Laisvalaikiu Algirdas Vitas mėgsta meistrauti. Tai akivaizdu atidžiau pasidairius po jo sodybą. Tautodailininkų gildijai nepriklausąs. Sakė viską darąs dėl savęs, kad aplinka būtų įdomesnė ir gražesnė. Sodyboje apstu visokių meniškų akcentų – iš metalo nukaldintų saulučių, originalių skulptūrinių, erdvinių kompozicijų. Jo tvarinys ir meniškas užrašas ties įvažiavimo keliuku į savo valdas, kad tai privati teritorija. Ūkinius pastatus papuošė originaliais šviestuvais, metaliniu voru. Savo kompozicijoms vyras panaudoja akmenis iš vietinių laukų. Jo pasididžiavimas – paties sumanytas pievelėje priešais namą stovintis originalus vėjo malūnas.
Originalūs lauko šviestuvai Purkėnų kieme.
Paklaustas, ar vaikai iš jo yra paveldėję menišką gyslelę, Algirdas Vitas atskleidė, kad jo dukra Asta, pradinių klasių mokytoja, piešia. Namuose ant sienos jos grafikos darbas kabo. Sūnus Darius vaikus moko visokių darbelių ir taip pat turi meninių sugebėjimų. Tik jauniausia atžala Marius linkęs į skaičius ir kompiuterius.
Atminties kodas
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Alvydo Totorio parengtame straipsnyje apie Viktariškius rašoma, kad kaimo vakarinėje dalyje buvusiose žvyrduobėse būdavo randama daug žmonių kaulų, įvairių kitų radinių (žiedų, auskarų, peilių, monetų). Pasakojama, kad čia buvę švedų kapai. Archeologai spėja, kad čia galėjo būti XV–XVI a. kapinynas.
XVIII a. pab. Papyvesių bajorkaimio žemes iš bajorų nusipirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės poručikas Hiacintas Antoševskis, kuris, matyt, čia įkūrė kaimą. Kadangi H. Antoševskis 1784 metais buvo vedęs Viktoriją Komaraitę, tai greičiausiai naujas kaimas jo garbei ir buvo pavadintas Viktariškiais.
Algirdo Purkėno sumeistrauta metalinė saulutė ant šulinio stogo.
Autorės nuotraukos
1869–1915 metais Viktariškiai priklausė Stumbriškio valsčiaus Daršiškių seniūnijai. 1866 metais čia buvo 30, o 1870 metais – 25 gyventojai. Skirtinės žemės iš Antašavos dvaro gavo Liudvikas Liobikas, Povilas Purkėnas, Jurgis Purkėnas, Petras Liobikas, Petras Kairys, Martynas Gražys, Antanas Žurakas.
1906 metais Viktariškiai priskirti Antašavos parapijai. Tada kaime buvo 62 gyventojai. 1911 metais matininkas Pulkinas Viktariškius išskirstė į vienkiemius.
Žemė išdalyta šiems ūkininkams: Jurgiui Purkėnui, Jurgiui Janilioniui, Petrui Liobikui, Liudvikui Liobikui, Povilui Purkėnui.
Kaimas labai nukentėjo nuo rusų ir vokiečių kareivių 1915 metais einant frontui. Tada kaime buvo 12 ūkių: Jurgio Janilionio, Liudviko Liobiko, Petro Liobiko, Petro Siaurio, Veronikos Grubinskienės, Petro Eižino, Sigismundo Lapienės, Tado Kapišausko, Jurgio Purkėno, Mykolo Pribušausko, Povilo Purkėno, Jono Šleivio.
1919–1947 metais Viktariškiai priklausė Vabalninko valsčiui, Daršiškių seniūnijai (apylinkei). 1954–1963 metais – Kupiškio rajono Gyvakarų, 1963–1988 Antašavos, 1988–1995 metais Kupiškio apylinkei.
1949–1953 metais čia buvo Astravų, 1954–1573 metais – „Nemuno“, 1979–1992 metais – Antašavos kolūkiai. 1959 metais Viktariškiuose gyveno 53, 1979 m. – 42, 1989 m. – 31, 1998 m. – 30, 2001 metais – 31 gyventojas.
Iš Viktariškių kilęs miškininkas Feliksas Janilionis, čia augo dailininkė Veronika Šleivytė.
Šiame kaime užrašyti vietovardžiai Beržynėlis (miškelis), Pyvesa (upė).
