Kas galėtų pagalvoti, kad Kupiškio rajono pakraštyje, tokiame atokiame kampelyje kaip Žadeikiai, yra talentų. Pasirodo, yra. Čia gyvenanti Genovaitė Tubelienė – tikra auksarankė, kuri ne tik siuva ekologišką patalynę, mezga šuns vilnos kojines, bet ir prekiauja padėvėtais drabužiais už, galima sakyti, simbolinę kainą. Į šiuos pomėgius moteris investuoja beveik visą savo pensiją, ir viską daro tik todėl, kad žmonės pas ją ateitų ir iš širdies pabendrautų.
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Prekyba – ne dėl pelno
Genovaitė – pozityvi, komunikabili ir jaunatviška močiutė. Ir nors moteris įkopusi į aštuntą dešimtį, jos diena pilna darbų: iš ryto sėdasi prie verpimo ratelio, dieną, kol šviesu, siuva, o vakare – mezga, kad tik veiklos nepritrūktų ir depresija neapniktų.
Džiaugiasi senjorė geru regėjimu ir mikliais pirštais, gali užsiimti širdžiai miela veikla. Net turi pravardę Geležinė ledi: kadangi pagal amžių sveikata tikrai gera, o ir skųstis nėra kada, kai veiklos apstu ir nesijaučia vieniša.
Genovaitė visą laiką dirbo melžėja, vėliau, sugriuvus kolūkiams, tapo bedarbe. Tai nutiko prieš gerus du dešimtmečius. Nuvažiavo į Aleksandrijos kaimą pabandyti nusipirkti dėvėtų drabužių ir prekiauti. Žmonės labai pirko. Ir nors pirmi dėvėti drabužiai buvo labai brangūs, prekiauti sekėsi, labiausiai džiugino ne pelnas, o tai, kad atvažiuoja žmonės, bendrauja, kalbasi, papasakoja naujienų, pasidalija džiaugsmais ir vargais. Dėvėtais drabužiais močiutė dar prekiauja ir šiandien. Tik, priešingai, nei prieš dvidešimt metų, pasikeitė rinka, o klientą reikia išlaikyti.
„Žmonės dabar išrankūs. Ieško kur pigiau ir geriau. Aš niekada nežiūriu į prekės ženklą. Pas mane viskas po eurą arba po du. Kartais žmogus žiūrinėja drabužius ir pamato, kad, va, šitas drabužis išteptas arba su skylute. Tai atsakau, kad pasiimtų už dyką. Labai daug lieka vaikiškų drabužėlių. Jei atsirastų kokia sunkiai gyvenanti šeima, atiduočiau kad ir visą maišą“, – tikino Genovaitė.
Moteris teigė, kad yra prekiautoja, kuri nesiekia pelno. „Dėvėti drabužiai – ne dėl pelno, o iš nuobodumo. Jeigu aš neturėčiau ką veikti – išprotėčiau. Kiek paskaičiuoju, tai nieko neuždirbu. Tik tiek, kad pati apsirengiu ir dukros šeima. Anūkai jau išrankūs, nebepririnksi bet kokių drabužių“, – atviravo senjorė.
Šuns ir avies vilnos ekspertė
Genovaitė taip pat yra savamokslė siuvėja, ištikima rankinei siuvimo mašinai. Su ja močiutė yra pasiuvusi apie šimtą vilnonių antklodžių. Net vilną ji pasiruošia pati. „Pernai buvo labai graži vasara. Penkiasdešimt kilogramų vilnos rankomis išsiploviau“, – prisiminė moteris.
Avies vilną senjorė perka iš vietos ūkininkų: pati karšia, plauna, šukuoja. Iš vilnos siuva antklodes, kemša pagalves. Visko išmoko pati. Dabar jau tiek įgudo, kad dvigulę antklodę gali ir per dvi dienas pasiūti.
Iš avies vilnos moteris gali ne tik patalynę pasiūti, bet ir siūlų priverpti. O iš tų siūlų galima megzti bet kokį drabužį, tik nepritrūk fantazijos. Genovaitė turi net du elektrinius verpimo ratelius. Vieną pagrindinį, antrą – atsarginį. „Elektrinis verpimo ratelis – sūnaus išmonė. Variklį įdėjo iš magnetofono. Dabar, kai man pakeisti abu kelių sąnariai, labai palengvina darbą, nereikia nuolatos minti“, – džiaugėsi auksarankė močiutė.
Nesvetima senjorei ir šuns vilna. Ją maišo su avies vilna ir verpia siūlus. Iš šių siūlų mezga kojines, kurios ypač tinka sąnarių ligomis sergantiems žmonėms. Šios kojinės tokios populiarios, kad žmonės prašo numegzti ir išsiųsti net į užsienį. „Paskutinės kojinės iškeliavo į Olandiją“, – šypsojosi Genovaitė, kojines numezgusi net Biržų rajono Kupreliškio bažnyčios kunigui, vargonininkui ir zakristijonui.
Nė dienos be virbalų
Mezgimu Genovaitė susidomėjo būdama keturiolikos metų. Labiausiai žavėjo išmegzti raštai. Mezgimo ją išmokė kadaise Žadeikiuose gyvenusi kaimynė. „Būdavo, randu kokį kamuoliuką ir lekiu“, – paauglystės laikus prisiminė moteris.
Užtai ir šiandien, jei būna mieste, negali praeiti pro siūlų parduotuves. Mezga ne tik kojines, bet ir pirštines, sukneles, šalikus. Jų kaina kaip ir drabužių – simbolinė. „Kartais mezgu, užsuka koks svečias. Sako, gal aš jums trukdau? Juokiuosi, sakau, sėdėk, jei man duonai reikėtų užsidirbti, tai trukdytum, o dabar aš duonos turiu“, – juokavo Genovaitė. Moteris išmokė megzti ir savo dukrą Vitaliją, ir anūkę Aureliją. Jos mezga savo poreikiams, bet kitiems nedovanoja.
Tikrai, Genovaitę galima vadinti tik pozityvumo užtaisu. Veikli moteris tikino, kad laimė yra ne pinigai, o – bendravimas. Ir kitiems žmonėms, kurie jaučiasi vieniši, žadeikietė patarė: kai apninka liūdnos mintys, užsiimkite mėgstama veikla ir liūdesys kaipmat praeis.
Pagarba ....!!!!! | 2019-04-02
|
Pažįstu šią puikią moterį kiek prisiminimai siekia iš vaikystės -net vienkiemiuose kaimynystėje esam gimę ir per visą gyvenimą retai tenutolę. Tokie žmonės – tikri Lietuvos „grynuoliai”,su įgimtu nuoširdumo , darbštumo, kantrybės, atlaidumo užtaisu… Gaila, kad šviesusis Lietuvos kaimas po truputį tampa „tik istorija”….
BRAVO | 2019-04-01
|
Jauni ir darbingi daznai gyvena is pasalpu, sako darbu nera, sako per mazai algos jiems moka. Nieko nesutaupe ir nieko jie neturi, nes darbo baidosi. O moteris nejauna, jau ir pensija uzdirbusi kiek visokiu darbu ir uzsiemimu randa. Tikrai bravo.
Tikrai | 2019-04-01
|
Šaunuolė moteris. Gyvena dziaugdamasi, gera , nuoširdi. Nei skundžiasi, nei verkšlena- pavyzdį imkim.