2024/06/13

 

PRISIMINĖ DAR NENUTOLUSIO LAIKO POETĄ

Vakaro svečiai – poetai Antanas A. Jonynas, Antanas Šimkus, redaktorė Deimantė Kukulienė, Vladas Braziūnas į savo būrelį pasikvietė ir mokytoją Pulcheriją Jasaitienę.

Vakaro svečiai – poetai Antanas A. Jonynas, Antanas Šimkus, redaktorė Deimantė Kukulienė, Vladas Braziūnas į savo būrelį pasikvietė ir mokytoją Pulcheriją Jasaitienę.

Poetas, literatūros kritikas ir eseistas Valdemaras Kukulas šių metų vasario 7 dieną būtų šventęs savo 60-ąjį gimtadienį. Jo nebėra jau beveik aštuoneri metai, taigi gimtadienį mini poeto draugai, bendradarbiai, bendraminčiai, bendramoksliai, kraštiečiai.

Ada DVARIONAITĖ

Toks tikras atminimo vakaras vasario pradžioje jau įvyko Vilniuje, Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje „Salionas“.

Kupiškio kultūros bendruomenė šiemet irgi pasiryžo kūrėjui skirti visą ciklą renginių. Pirmas literatūros vakaras „Nebeturim neskaudančio laiko“ surengtas kovo 15 dieną Kupiškio kultūros centre, įžanginį žodį tarė Savivaldybės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir edukacijos skyriaus vedėja Lina Matiukaitė.

Atvyko į renginį garbūs kūrėjai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas, poetas, žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius Antanas Šimkus, poeto kūrybinio palikimo puoselėtoja Deimantė Kukulienė.

Savųjų vakaras

Tai buvo atminimo vakaras, skirtas kūrėjui, kurį beveik visi Kupiškyje pažinojo arba apie jį žinojo. Čia jo mokykla ir vaikystės, paauglystės draugai, čia jo mokytojai, jį globojusieji, skatinusieji literato talentą, išgyvenusieji dėl nelengvo likimo, ankstyvos našlaitystės ir mėginusieji apsaugoti nuo jautrios prigimties nulemtų pavojų. Čia – ankstyvasis, dar tik augantis, godžiai knygas skaitantis, paaugliškai dygus ir kandus, nesuvaldomai maištaujantis Valdas Kukulas.

Įtaigi Kupiškio kultūros centro jaunimo teatro studijos vaidyba.
Autorės nuotraukos

Svečiai atsivežė kitokius vaizdinius, nes kitokį jį pažino – minties poetą, skvarbų ir taiklų literatūros kritiką, geriausią ir darbščiausią lietuvių literatūros išmanytoją, poezijos analitiką, jautrų jaunųjų kūrėjų vertintoją, eseistą ir apžvalgininką. Ir visada – draugišką, atvirą, tiesų, sąžiningą, bohemišką, retkarčiais – labai vienišą, įskaudintą, slėpiningą asmenybę.
Įdomu buvo stebėti šių dviejų skirtingų požiūrių susitikimą. Įdomu buvo regėti Kupiškio kultūros centro jaunimo studijos ir režisierės Vilijos Morkūnaitės parengtą kompoziciją „Eilėraščių teatras“ pagal pačių skaitovų pasirinktus poeto tekstus. Seną laiką smagiai priminė trys epizodai iš 2001 m. „Kupiškėnų studijos“ parengtų interviu su V. Kukulu.

„Artimai su Valdu bendravome, jo literatūros išmanymas buvo stebėtinas, perskaitydavo visą naują poeziją, rašydavo apžvalgas „Nemuno“ savaitraščiui, reikėjo daug energijos tokiam darbui“, – kalbėjo poetas A. A. Jonynas.

„Jo poezijos tipas savitas, unikalus, iš paviršiaus atrodo tarsi minties, racionali kūryba, bet čia slypi gilesni lyrizmo klodai, ne taip viskas atvira, tam išgauti reikėjo specifinės jėgos“, – sakė Vladas Braziūnas, irgi artimas bičiulis, su kuriuo Valdas po literatūros vakarų ir naktinių pašnekesių užtraukdavo (sakydavo – užbaubkim) sodrių lietuviškų dainų.

Iš kur radosi toji specifinė jėga? Tai galima nujausti išgirdus V. Kukulo klasės auklėtojos Pulcherijos Jasaitienės šiltų prisiminimų, pilnutėlė salė jų klausėsi nuščiuvusi.

Susirinko klausytojų pilnutėlė vitražų salė.

Talentas – gyva bėda

„Niekas nenorėjo tos klasės dėl Valdo, visi žinojo – gyva bėda, rūko, geria, fizinio lavinimo pamokų nelanko arba visiems trukdo, į stadioną bėgioti ateina su kostiumu. Paėmiau auklėti. Bet kur tik kokie literatūros, kūrybos konkursai vykdavo, vis Valdo prizai, vis laimėjimai. Fantazija beribė, rašė gražiai kaip dailininkas. Darėme sienlaikraštį, jam buvo mieli tokie darbai, žiūrime, vietoj šūkio „Visų šalių proletarai, vienykitės“ parašyta – „Užbaikim mokslo metus pirma laiko“. Dėl jo dažnai reikėdavo aiškintis valdžiai, prašyti nebausti, užstoti. Sakydavau jam, kad jei negali, rūkyk, bet nesirodyk, sau kenki, negerk…“ – prisiminimus pasakojo auklėtoja P. Jasaitienė.

Literatūros mokytoja Genovaitė Vilčinskienė perduotame laiške taip pat prisiminė, kad V. Kukulą ne kartą užstojo dėl prasto elgesio, visokių nusižengimų (per naktis bendrabutyje degindavo šviesą rašydamas ir skaitydamas), studentas būdamas, sukrapštęs kapeikų, skambindavo mokytojai pasikalbėti naktimis. Bet pažinti tokį žmogų buvo laimė. Valdas labai mylėjo ir matematikos mokytoją Genovaitę Gimžauskienę, nes ji mėgo poeziją, vertino rašančius mokinius, šiltai bendravo su Valdu.

V. Kukulo pilietinės laikysenos ir kūrybos vertybių sąsajas iliustravo D. Kukulienės perskaitytas Valdo dienoraščio fragmentas, parašytas per gimtadienį, 1991 m. vasario 7 dieną: „Nunešiau į kapines Juozo Baltušio karstą ant kairiojo peties… Keistas jausmas. Sakė, kad norėjęs būti palaidotas Svėdasuose, bet ten valdžia nesutiko. Talentingiausiam lietuvių novelistui ir prozininkui nebėra žemės atgulti… Sėdžiu vienas, išgėriau 200 gramų degtinės.“

Išklausęs liūdnų, linksmų, šmaikščių istorijų, Vladas Braziūnas pakilo dėkoti Valdo kraštiečiams.

„Man pavydu, dabar suprantu, kodėl Valdas taip mylėjo Kupiškį, mistinį miestą, vis kalbėjo apie jį. Galėjote vaiką bejėgį išsiųsti į kokią koloniją, nebūtų išlikęs. O jūs išsaugojote, globojote, Dievo laimė, kad taip nutiko“, – džiaugėsi poetas.
„Dievo dovana buvo pažinti šį kūrybingą vaiką, poetą, kūrėją“, – taip kalbėjo daugelis literatūros vakaro dalyvių. Tik šios dovanos atpažįstamos ne iš karto, o kai nutolsta. Kai yra šalia, dažniau pavadinamos rūpesčiu, likimo išbandymu, ir tai galiausiai leidžia suvokti, kad talentas, įgimti ir kantrybe ištobulinti gebėjimai dažnai yra sunki našta, nelengva ją gavusiam nešti ir visada verta greta atsidūrus ištiesti gelbstinčią ranką.

Visų metų pažadas

Antai toks susidėliojo kūrėjo portretas jo atminimui skirtame renginyje. Greitas, fragmentiškas, tik retais potėpiais nubrėžtas, remiantis į betarpiškus kalbėjusių žmonių prisiminimus, šiek tiek keistas, lyg pats kūrėjas, visada besišypsantis, dalyvautų. Gyvi jo tekstai, įrašuose išlikęs balsas, o kai tekstai kalba, kūrėjas negali būti buvęs, jis tebėra.
Kupiškio viešoji biblioteka šiemet įgyvendina projektą „Diagnozė – poetas“, jo sumanytoja ir vykdytoja Lina Matiukaitė sakė, kad numatytas didelis renginių ciklas vyks iki rudens, keliaus po Aukštaitiją ir toliau, taigi susitikimų, skaitymų, vakarų, parodų dar bus daugiau.

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video