IŠ SVIDENIŲ MATYTI BAŽNYČIA

Svideniai – Kupiškio seniūnijos ir parapijos kaimas. Iš čia matyti Kupiškio bažnyčios bokštai. Pakalnėje teka Lėvuo, į kurį įteka jo intakas, Šv. Jono upelis. Vakariniu pakraščiu eina plentas iš Kupiškio į Vabalninką. Artimiausi yra Paketurių, Vizgiūnų ir Intapų kaimai. 2011 metų duomenimis, Svideniuose gyveno 152 gyventojai. Šiuo metu čia gyvenamąją vietą yra deklaravę 147 žmonės.

Ši vietovė arti miesto, Kupiškio marių ir gerų kelių populiari tarp naujakurių. Parduodamos sodybos gana greitai nuperkamos.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Sugrįžo į tėvų namus

„Tetė sakydavo, kad mane į Svidenius ant ienos pasodinęs atsivežė. Mat esu gimęs gretimame Vizgiūnų kaime, bet nuo dvejų metų augau čia. Ši sodyba prieš mums atsikraustant lyg ir Samulionio buvo. Mano tėvai Ona ir Kazimieras Masiulioniai dirbo „Ateities“ kolūkyje įvairius darbus. Mamai teko padirbėti ir karvių melžėja fermoje, kuri buvo visai netoli namų. Pieno surinkimo punktas buvo Akmenytės kaime ir Intapuose, Armalavičiaus namuose. Užaugau su seserimi Elvyra. Ji gyvena Kupiškyje. Šiuo metu buvusiuose tėvų namuose gyvenu vienas. Iki žmonos mirties apie vienuolika metų gyvenau Paliūniškyje, Panevėžio rajone, vėliau dirbau Radviliškio rajone, Sidabrave. Kai išėjau į pensiją, sugrįžau į Svidenius. Gal dar būčiau dirbęs, bet buvo toks vajus užėjęs visus sulaukusius pensinio amžiaus atleisti iš darbo“, – pasakojo apie save pirmas aplankytas svidenietis Vytautas Masiulionis.

Jo dukra Vitalija gyvena Italijoje. Anūkė irgi įsikūrusi užsienyje. Kai tik sugrįžta į Lietuvą, tai jį abi aplanko. Dažnai su jomis pabendrauja ir telefonu.

Vyras tikino, kad nenuobodžiauja. Vasarą apie namus ir žolę reikia nusipjauti, ir kitokių darbelių daugiau atsiranda, o žiemą mėgsta lankyti pažįstamus, nuvažiuoti į tas vietas, kur anksčiau gyveno.

Pakrypus kalbai apie dabartinį Svidenių gyvenimą, Vytautas sakė, kad šiuo metu čia gyvena daug iš kitur atsikėlusių žmonių. Kolūkiniais laikais Svideniai prasiplėtė. Anot jo, buvęs planas šį kaimą sujungti su Paketuriais. Ta kryptimi ir namai nauji statyti. Bet šis planas liko neįgyvendintas.

Iš senųjų gyventojų pašnekovas paminėjo buvusią Jono Liso sodybą ant kalno. Dabar ji jau kitų savininkų. Kaime buvo net penki Balčiūnų kiemai. Kad būtų geriau atskirti, visi jie turėjo pravardes – Čepokas, Čepelis, Praktikantas, Dauderys, Dominykas. Bronius Balčiūnas buvo kolūkio brigadininkas.

Iš vietinių svideniečių Vytautas paminėjo Dangirą Balčiūną, Antaną Žurauską, Petrą Jakšį, Zitą Baltrūnienę (Petronytę), seniai kaime gyvenančią Rimą Motiejūnienę, Sadauskienę. Pasak vyro, kaime apsigyveno daug naujų žmonių. Visų nebepažįstąs.

Kur klesti tradicinis ūkis

Važiuojant per Svidenius žvilgsnį patraukė senovinė klėtis. Tad pasukome į šią sodybą ir pataikėme pas Žurauskus.
„Čia mano senelių iš mamos pusės Kazimiero ir Kazės Kukenių sodyba. Mano tėvas Alfredas Žurauskas į šiuos namus atėjo užkuriomis iš Nodiejiškių kaimo. Buvo Amerikoje gimęs ir augęs. Į Lietuvą grįžo su tėvais. Seneliai Kukeniai Svideniuose turėjo apie 16 hektarų žemės. Jie irgi šią sodybvietę buvo iš kitų žmonių įsigiję. Klėtis senelių palikimo. Jie turėjo penkias dukteris. Viena staiga mirė. Kitos buvo išpasogintos, o mano mamai Julijai, kaip vyriausiai iš seserų, liko ūkis. Tėvų šeimoje užaugau su seserimi Palma. Ji gyvena Noriūnuose“, – pasakojo Antanas Žurauskas.

Antanas su žmona Rimute ūkininkauja. Tęsia lietuviško ūkininkavimo tradicijas. Jie laiko ne tik penkias karves, bet ir kiaulių, vištų. Toks įvairus ūkis kaimuose jau retenybė. Turi 18 hektarų žemės.
Tik Antanui neramu, kad nelabai bus kam tą ūkį perduoti. Dukra Inga su šeima gyvena Utenoje. (Tądien ji su vaikais Urte ir Simu viešėjo pas tėvus.) Sūnus Saulius, tolimųjų reisų vairuotojas, į ūkį nelabai linksta.
„Manau, kad tą patį galima čia uždirbti nei kažkur samdomą darbą dirbant. Turime ir techniką reikiamą sukomplektavę. Gaila būtų viską išparduoti“, – atviravo pašnekovas.

Jo žmona Rimutė ūkininkavimą ne vienerius metus derino su bendrosios praktikos slaugytojos darbu Kupiškyje. Antanas dirbo įvairiose Kupiškio organizacijose. Paskutinė jo darbovietė UAB „Rivilda“. Ten jis buvo darbų vykdytojas. Žurauskai sakė, kad jiems mieste jau buvo pažadėtas butas. Kaime jie pasiliko dėl to, kad iš čia Kupiškis ranka pasiekiamas, beveik priemiestis. Tėvų namus persistatė 1984 metais. Senoji troba buvo molinė, baltai tinkuota, gana gera, bet šalta.
„Kaimo žmogų kaimas traukia. Į Kupiškį pėsčiomis per 30 minučių nueiti galima. Jei Svideniuose parduoda namą, tai tuoj atsiranda kas nuperka“, – teigė Antanas.

Rimutė į Svidenius atitekėjo 1977 metais iš Švenčionių rajono. Kaipgi kupiškėnas Antanas susirado žmoną iš kito krašto?

Pasak vyro, draugas paprašė į vestuves nuvežti. Netikėtai prireikė ir pabroliu pabūti, o jo pamergė buvo Rimutė. Taip ir susipažinę.

Moteris sakė, kad iš pradžių jai Svideniai pasirodė niūrūs. Ignalinos nacionalinio parko teritorijoje įsikūrusiame Ožkinių kaime užaugusiai Rimutei stigo ežerų, pušynų. Dabar tą vandens stygių atstoja Kupiškio marios.

Šimtametėje sodyboje

Iš svetingo Žurauskų kiemo pasukome į buvusią Petronių sodybą. Čia gyvena Kazimiero Petronio dukra Zita Baltrūnienė. Čia buvo ir jos senelio Petro Petronio namai.

Duris atvėręs jos vyras Gendrutis Baltrūnas palydėjo į kambarį. Zita pertraukė mezgimą ir sutiko papasakoti apie savo šeimos ir kaimo gyvenimą. Moters seneliai susilaukė šešių vaikų. Jurgiukas ir Onytė mirė maži, o Stasė ir Antanas – ankstyvoje jaunystėje. Užaugo dvynukai Marijona ir Kazimieras. Abiejų irgi nebėra. Marijonos dukra, jos pusseserė, Alfonsa Kubilienė gyvena netoli Zuntės.

Zita yra dirbusi Kupiškyje agrochemijos, autotransporto įmonėse. Taip susiklostė, kad ji vienintelė liko gyventi senelių ir tėvų namuose. Abu jos broliai mirę. Moteris nepamena namo statybos metų. Tik žino, kad 1924 metais jis buvo perstatytas.

„Mūsų žemės buvo apie 12 hektarų. Susigrąžinau 9 hektarus. Ant kitos žemės kolūkio laikais buvo pastatyti du namai ir naujas keliukas nutiestas. Bet užtenka ir tiek, kad tik sveikatos būtų. Tas mūsų ūkelis tik dėl to, kad nebūtų nuobodu, lyg hobis. Pelno iš jo nėra. Laikome tris karves. Dar yra ir šunų bei kačių. Vištų neturiu, nes lapė kieme dažna viešnia. Apskritai lapės šiais laikais išdrąsėjusios. Nebijo žmonių kaimynystės. Ganykloje daug lapių olų. Esu ne kartą mačiusi lapes su mažais lapiukais. Laisvalaikiu dar mėgstu megzti, ypač šaltuoju metų laiku. Vasarą esi priverstas labiau aplink namus pakrutėti. Užtenka ravėjimo, šienavimo. Turime daržą, šiltnamį. Senais laikais Svideniuose tebuvo viena gatvelė. Ji dabar Kaštonų vardu pavadinta. Kur šiandien Liepų gatvė, vinguriavo lauko takas. Žmonės juo į Kupiškio bažnyčią eidavo. To tako gale buvo Jono Liso sodyba, kur šiuo metu Čepukai gyvena. Dar buvo ir keliukas į Vizgiūnus. Liepų gatvėje namai statyti kolūkio laikais. Pradinę mokyklą lankiau Akmenytės kaime, kaip ir daugelis mano kartos bendraamžių. Ta mokykla buvo prie smėlio karjero. Po pradinės visi eidavome mokytis į Kupiškį. Kaimo vaizdą gadina apleistas keturbutis namas. Seni žmonės pasakojo, kad jo pamatams panaudoti akmenys iš buvusių senųjų Svidenių kapinių tvoros. Kai tą namą statė, kaimo žmonės kalbėjo, kad šis statinys bus nelaimingas. Taip ir nutiko. Niekas ten ilgiau nepagyvena. Stūkso dabar išdaužytais langais lyg vaiduoklis“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, kur buvo senosios Svidenių kapinės, Zita sakė, kad joms pažymėti kaimo kalvis Petras Karazija buvo nukaldinęs du stulpus su metalinėmis saulutėmis. Šiuo metu tos žymės nebelikę. Svideniečiai laidojami senosiose Kupiškio kapinėse arba naujosiose, Byčiuose.

Apie ūkininkavimą ir asfaltą

Svideniuose Stasė ir Petras Jakšiai nuo 1992 metų tęsė senelių ir tėvų ūkininkavimo tradicijas. Šiuo metu jų triūsą perėmė sūnus Mantas, dirbantis per 100 hektarų žemės.

Koks tas šių dienų ūkininko gyvenimas, ir pasmalsavome užsukę pas Jakšius.

„Turėjome apie 30 melžiamų karvių. Buvome pieno liniją įsirengę ir kitokia įranga pasirūpinę. Išpardavėme bandą. Sveikatos ūkininkauti nebėra. Mes pradėjome susigrąžinę mano tėvų, Onos ir Prano Jakšių, apie 30 hektarų žemės. Sūnus Mantas dirba per 100 hektarų. Be tų 33 hektarų, dar pirko žemės iš valstybės, iš žmonių. Taip pat kažkiek nuomoja. Jis sėja javus ir laiko penimų galvijų. Viliamės, kad jam gal prireiks ir mūsų karvių fermos palikimo. Gaila, kad tiek mažai ūkininkams už pieną moka. Nyksta pieno ūkiai Lietuvoje. Labiausiai svideniečiai šiuo metu norėtų asfaltuotų gatvių. Esame priemiestinis kaimas. Žmonės noriai čia keliasi gyventi, bet vasarą mūsų kiemai skendi dulkėse. Grūdus į sandėlius pro čia veža ne tik vietiniai ūkininkai, bet ir iš Paketurių. Tuo metu nei skalbinių padžiauti, nei uogų derliumi negali pasidžiaugti. Ant visko storiausias dulkių sluoksnis nusėda. Kolūkio laikais čia būta asfalto, bet ilgainiui jis nusidėvėjo. Užuot tą asfaltą lopiusi, valdžia jį visiškai išardė. Buvo pažadėta skaldelės papilti. Tebelaukiame jau ne vienerius metus. Gėda“, – išdėstė svarbiausias aktualijas pašnekovas.

Jo žmona pridūrė, kad yra kilusi iš Čypėnų Biržų rajone. Ten kaimo gatvė išasfaltuota, nepaisant to, kad tas kaimas jau apytuštis likęs.

Petras pasakojo, kad šį namą, kuriame dabar gyvena, jo tėvai pasistatė 1969 metais ant Kazimiero Petronio žemės. Mama norėjo, kad būtų leista statyti buvusioje sodybvietėje, netoli Žurauskų, kur jie gyveno iki 1938 metų, kol išsikėlė į vienkiemį už miškelio, toliau nuo čia. Ten vėl įsikurti tėvams nebuvo lemta. Plečiant kolūkinę gyvenvietę toje vietoje buvo suprojektuotas vaikų darželis. Taip ir nebepastatė jo. Šiuo metu ten Žurauskų dirbama žemė.

Petras užaugo su broliu Jonu, kuris šiuo metu gyvena Panevėžyje. Dar buvo ir sesutė, bet ji mirė kūdikystėje. Paklaustas, kodėl jo tėvų neišvežė kaip didžiažemių į Sibirą, Petras sakė, kad iš tų 30 hektarų žemės didžioji dalis buvo balos ir kemsynai. Dirbamos turėta tik apie 10 hektarų. Gal į tai buvo atsižvelgta.

Jakšiai darbingiausius savo metus atidavė kolūkiui. Petras buvo vairuotojas, kombainininkas, mechanikas, prižiūrėjo fermų įrangą. Stasė pagal išsilavinimą yra zootechnikė, kurį laiką dirbo fermos vedėja. Vėliau vienas po kito gimė vaikai ir moteriai užteko savo ūkio, namų ruošos, atžalų priežiūros rūpesčių. Visgi pagal galimybes ji imdavosi ir kitokių darbų, dirbo kolūkio kuro bazėje, yra pavadavusi pieno surinkimo punktų vedėjas Akmenytėje ir Paketuriuose.

Jakšiai užaugino keturis vaikus – Virginijų, Daivą, Vaidotą ir Mantą. Sulaukė ir dešimties anūkų – Edvino, Luko, Vakarės, Jordano, Monikos, Vyto, Ingeborgos, Ugnės, Mato ir Liepos.

„Visi vaikai aplink Kupiškį gyvena. Dažnai pas mus atvažiuoja. Antai ir šiandien vyriausias sūnus buvo užsukęs. Sulos atvežė. Kai nesimatome, tai nuolat telefonu su jais pasikalbame. Vaikai tėvui, kai atsisakėme ūkio, padovanojo žvejybos įrankius, kėdę. Marios čia pat, kad turėtų užsiėmimą, žvejotų. Bet senelis neina. Reikia potraukio tam. Be to, nesame pratę be darbo sėdėti. Apie namus krutame, kiek galime. Gaila, kad kaimo žmonės šiuo metu vieni nuo kitų labai atitolę. Nebe tas kaimas. Sueiname tik su keliais kaimynais, su kuriais bičiuliaujamės nuo senų laikų. Mūsų kaime nėra bendruomenės. Į ją ir paketuriečiai, rodos, nesusibūrę“, – apie savo šeimą ir kaimą kalbėjo Stasė.

Petras jai antrino, kad šiais laikais žmonės nebenori dirbti. Darbų būtų. Tik niekas jiems nudirbti neorganizuoja žmonių. Aplinkui užtenka kemsynų, kuriuos būtų gerai iškuopti, sutvarkyti. Pašnekovą labiausiai piktina pažadų netesėjimas. Jis dar pamena, kad prieš kelis dešimtmečius tuometinis kolūkio pirmininkas buvo žadėjęs aptverti senąsias Svidenių kapines. Mat jų tvoros akmenys buvo panaudoti daugiabučio namo statybai, bet tų pažadų neištesėjo. Kapinių vieta žole užžėlusi, niekam neberūpi. Nueinąs ten per Vėlines uždegti protėvių vėlėms žvakutės.

Išlydėdamas Petras paprašė pasidomėti, kada pagaliau Svideniuose bus asfaltas. Norėjęs valdžios vyrų apie tai pasiteirauti per susitikimą, tik jo klausimo niekas neperskaitė.

Atminties kodas

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Alvydas Totoris ir Vidmantas Jankauskas rašo, kad Svidenių kaimas susiformavo XVI a. viduryje per Valakų reformą ir priklausė Kupiškio seniūnijos Palėvenės vaitijai. Kaimas minimas nuo 1581 metų ir išlaikė nuo to laiko nepakitusį savo pavadinimą. 1596 metais minimi pirmi šio kaimo gyventojai Baniulis Mikavičius, Maliulis Jasevičius ir Mikas Kirda.

Svideniai labai nukentėjo 1709–1710 metais per Didįjį marą. 1711 metų revizijos duomenimis, kaime bebuvo 4 dūmai (ūkiai) iš prieš tai buvusių 19 dūmų.

1820 metais kaime buvo 13 dūmų ir 108 gyventojai, 1830 metais – 14 dūmų ir 109 gyventojai. 1903 metais kaime buvo 128 gyventojai. 1915–1954 metais Svideniai buvo seniūnijos (apylinkės) centras.

1935 metais matininkas Stasys Godliauskas kaimo žemę išskirstė į vienkiemius šiems savininkams: Pranui Aleknai ir Kazimierai Aleknienei, Danieliui Balčiūnui-Petroniui, Jurgiui Balčiūnui, Dominykui Balčiūnui su Marijona ir Elžbieta Balčiūnaitėmis, Danieliui Balčiūnui (Juozo sūnui), Kazimierui ir Adolfui Balčiūnams, Kazimiero Černiausko įpėdiniams, Petrui Dauderiui su Marijona Dauderiene ir Veronika bei Bronislava Dauderytėmis, Juozui Grigui, Jonui Grigui, Uršulei Grigaitei, Antanui Grigui, Onai Katkevičiūtei, Pranui ir Jonui Jakšiams su Veronika Jakšiene, Adelei ir Onai Jakšytėms, Vladislovui Jakšiui ir Onai Jakšienei, Juozui Jakšiui, Kazimierui Kukeniui, Juozui Karazijai, Petrui Karazijai, Petrui Kavaliauskui ir Emilijai Karazijaitei-Kavaliauskienei, Domicelei Lisevičienei su Jonu Lisevičiumi, Paulina ir Julijona Lisevičiūtėmis, Onai Lisevičiūtei su Jurgiu ir Stanislovu Lisevičiais, Elzbietai Lisevičienei su Povilu, Jonu ir Petru Lisevičiais, Petrui Petroniui, Povilui Petroniui ir Ievai Petronienei, Jonui Petroniui ir Viktorijai Petronienei, Alfonsui Sadulai, Antanui Siauriui ir Marijonai Siaurienei, Emilijai Vaitiekūnienei. Bendrai kaimo nuosavybei paliktas žvyrynas ir kapinės. Kaime vyravo vidutiniai ir smulkūs ūkiai. Didžiausi buvo P. Jakšio (30,02 ha), J. Balčiūno (29,51 ha) ir D. Balčiūno-Petronio (26,99 ha) ūkiai.

1949 metais kaime įkurtas Lėvens kolūkis (pirmininkas Antanas Siaurys, vėliau Kazys Masiulionis), kuris 1950 metais sujungtas su „Ateities“ kolūkiu.

1959 metais Svideniuose buvo 23 namų ūkiai: Jono Valiuko, Kazio Petronio, Jono Liso, Petro Balčiūno, Antano Siaurio, Petro Dauderio, Juozo Grigo, Domo Balčiūno, Antano Grigo, Povilo Petronio, Petro Kavoliūno, Petro Karazijos, Prano Jakšio, Felikso Balčiūno, Valės Jakšienės, Jono Petrulio, Elzės Jakšienės, Anelės Balčiūnienės, Kazio Masiulionio, Stasio Lisevičiaus, Uršulės Sadulienės, Kazio Balčiūno, Alfredo Žurausko. Iš viso 84 gyventojai.

1970 metais nuspręsta Svidenius padaryti centrine „Ateities“ kolūkio gyvenviete, kurioje pagal sudarytą projektą turėjo gyventi net 380 žmonių. Vėliau centrine gyvenviete pasirinkti patogesnėje vietoje įsikūrę Paketuriai, o Svideniai liko papildoma gyvenviete. Į Svidenius kėlėsi gyventi melioruojamų šio ir kitų artimiausių kaimų gyventojai.
Senojoje kaimavietėje stovinčios K. Balčiūno, A. Žurausko ir J. Valiuko klėtys, statytos XIX a. viduryje, paskelbtos vietinės reikšmės architektūros paminklais.

Iš Svidenių kilęs kalbininkas Napalys Grigas, inžinierius Kazys Karazija.

1935 metais užrašyti šie vietovardžiai: Abazavietė, Apskritinė, Bendrynė, Kizliškė, Kuprė, Linkius, Medina, Pievytė, Pristupas, Rūdymė, Skerdymai, Vopnyčia (pievos), Akmenytė, Sliekė (krūmai), Aukštosios, Graužės, Laukelis (dirvos), Balelė, Degimas (balos), Bubinas, Daržolieknis, Degesė, Gražiavardė, Marmakas, Pažagiškė, Trakavietė (pievos, ganyklos), Kunigų slėnis (pievelė), Margės (pieva, apaugusi krūmais), Pašalės (ariama žemė), Puriangriovis (vandens išgraužtas griovys), Ryga (kaimo šiaurinis galas), Statuolis (neaukštas kalnelis), Švento Jono ir Skerdimo upeliai.