Dvidešimt ketverių metų Darius Žalneriūnas – kuklus žmogus. Kai susitikome mieste pasikalbėti, jis teigė nežinąs, ką papasakoti apie savo gyvenimą.
Žodis po žodžio paaiškėjo, kad kalbėtis tikrai yra apie ką. Vaikinas dirba apsaugininku vienoje Kupiškio įmonėje. Mieste Darius budi kas ketvirtą parą, o kitas tris paras jis – ūkininkas. Be to, pasirodo, šis vaikinas dar ir svajonių jaunikis!
Vilė LEŠČINSKIENĖ
Be ūkio negali
Darius yra grynakraujis kupiškėnas, antašavietis. Vaikino namai gana paradoksalioje vietoje.
„Gyvenu Antašavoje, namas stovi Radiškio gatvėje. Bet kas nežino, galvoja, kad aš iš vienkiemio. Iki gyvenvietės man tik vienas kilometras“, – dėstė jis.
Darius sodyboje gyvena su mama Rima ir dviem broliais – Mantu ir Roku.
Kiek pats pašnekovas atsimena, jo šeima visuomet buvusi ūkiška: augino karvių, kiaulių, vištų. Dabar ūkį sudaro aštuonios karvės, penki veršiukai, kelios dešimtys vištų, o kiemą saugo penki šunys ir murkia dvi katės. Negana to, apstu žemės: keturiasdešimt hektarų ariamos ir dešimt pievos, kurioje vasarą ramiai ganosi karvės.
Derėtų paminėti, kad vaikinas šeimoje turi viduriniojo brolio statusą. Nors pagal tautosaką ūkis atitenka vyriausiam sūnui, Žalneriūnų šeimoje yra kitaip – visi vyriški darbai gula ant Dariaus pečių. Antašavietis su ūkiu draugauja nuo pat mažų dienų. „Man buvo penkiolika metų, kai pirmąkart sėdau į traktorių ir išvažiavau vartyti šieno“, – prisiminė pašnekovas, išmokęs darbuotis iš tėčio.
Tėvai senokai nebegyvena kartu, o vyriškų rankų ūkyje reikia. Darbštus vaikinas prisipažino, kad nemoka ilgai miegoti. „Dažniausiai keliuosi 5–6 valandą ryto. Tada prasideda visas darbų maratonas: turiu pašerti karves, iškuopti mėšlą, primalti galvijams miltų, prižiūrėti įvairią ūkio techniką ir su ja dirbti“, – pasakojo Darius.
Kartais jaunajam ūkininkui padeda ir broliai. „Be jų būtų sunku, ypač kai budžiu darbe. Mano broliai patys šauniausi“, – gerų žodžių jiems negailėjo pašnekovas.
Karvės – mamos iniciatyva. Dėl laikomų gyvulių vaikinas neturi atostogų. „Juk karvei nepasakysi, kad palauk, aš važiuoju į Jūrmalą pasideginti ir grįšiu po savaitės“, – juokavo Darius.
Kas laiko galvijus, supras, kad ūkininkas – pririštas žmogus, niekur toli neiškeliaus. Bet pomėgiams visada galima rasti laiko. Veiklus Darius turi net dvi aistras: motociklų sportą ir poledinę žūklę.
Pritrūkus adrenalino – motociklai ir žvejyba
Motociklais Darius susidomėjo būdamas trylikos metų. Nemėgo su broliais slampinėti po miestelį, o norėjo prasmingesnės veiklos. Vyresnysis brolis Mantas iš pusbrolio nusipirko pirmą motociklą „Delta“. „Važinėdavome po laukus, atsibodo. Garaže buvo senas tėčio motociklas, susiremontavome, pavažinėjome ir nusprendėme, kad norime galingesnių, kad įdomu būtų varžytis. Netoli Uoginių trasa, ten pradėjome treniruotis. Būdamas aštuoniolikos metų dalyvavau pirmame motokrose“, – porino vaikinas ir pridūrė, kad šioje sporto šakoje labiausiai jam patinka būti vadinamu „kaliaskininku“, t. y. stovėti motociklo priekaboje.
Darbas atsakingas – komandinis, reikia būti fiziškai pasirengusiam, su savo porininku dirbti sinchroniškai. Neapsieinama ir be pykčių, kartais ir per varžybas sugenda motociklas. Daug kur dalyvavęs – Anykščiuose, Rokiškyje, įvairiuose Latvijos regionuose jaunas vyrukas džiaugėsi gavęs ir daug apdovanojimų, bet lentyna nuo jų nelūžta, reikia dar tobulėti. „Pastaruoju metu apleidau šį pomėgį, bet greitai, manau, grįšiu. Norisi adrenalino“, – atvėrė širdį motociklų mėgėjas.
Antras Dariaus pomėgis – poledinė žūklė, nors iš pažiūros tai pasyvus, bet kupinas nenumatytų ekstremalių situacijų užsiėmimas. „Per dešimt metų net penkis kartus buvau įlūžęs“, – atvirai pasakojo Darius ir prisiminė pradžių pradžią, kai su broliu maži vasarą žvejodavo ant kūdros kranto.
Dabar malonumą žvejoti gali įgyvendinti tik žiemą, kai apmažėja ūkio darbų krūvis. Priešingai nei būdamas mažas jau nuvažiuoja žvejoti prie Lėvens užtvankos ar į užšalusius Latvijos vandens telkinius. „Visi žvejai mane supras, kad būna ir tokių dienų, kai nieko nepagauni, nebent batą, šaką ar dar kokią šiukšlę, o būna ir daug žuvies, tik spėk traukti“, – žvejybos ypatumus apibendrino vaikinas.
Ras laiko ir merginai
Jaunuolis širdies draugės neturi. Žmogui, dirbančiam per du darbus ir turinčiam pomėgių, rodos, nebelieka laiko meilei.
Bet Darius iškart tai paneigė: „Negaliu sakyti, kad nelieka. Tik aš šiek tiek nusivylęs šiuolaikinėmis merginomis. Atrodo, jų meilę reikia nusipirkti, pavyzdžiui, padovanoti brangų automobilį ar duoti nemažas sumas grynaisiais.“
Vis dėlto širdies kampelyje pašnekovas tikisi sutikti tą vienintelę, paprastą merginą, o ir reikalavimai nedideli. „Man reikia paprastos, bet ne prastos, karvių melžti neliepsiu, gali turėti ir savo mėgstamą darbą. Svarbiausia, kad skaniai pagamintų valgyti ir būtų be žalingų įpročių“, – savo svajones išsakė antašavietis.
Darius tikras svajonių jaunikis – nerūko, beveik nevartoja alkoholio (tik esant retoms progoms), darbštus, pareigingas, o ir atletiško sudėjimo. Mėgsta žvejoti, motociklus ir BMW markės automobilius, kuriuos, esant gedimui, susitaiso pats. Paklausus jo, kaip viską spėja, atsakė paprastai: „Man patinka gyventi kaime. Patinka dirbti apsaugininku ir ūkininku. Randu laiko darbams, pomėgiams, rasiu ir merginai.“
