POST DICTUM: KAIP GALĖJO BŪTI?

Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas

Vakarų civilizacijos kultūrose įprasta, kad, vykstant diskusijoms dėl vieno ar kito klausimo, po to, kai beveik viskas, atrodo, jau parašyta, dar randasi išvadinių tekstų, kurių antraštėse paprastai nurodomi lotyniški žodžiai „post scriptum“. Į šio teksto antraštę įtraukti lotyniški žodžiai reiškia, kad čia bus bandoma aptarti ne tai, kas liko „po parašymo“, o tai, kas liko „po pasakymo“. Mūsų laikais įprasta, kad nuomonės įvairiais klausimais dažniausiai išdėstomos ne rašytiniu, sklandžiu tekstu, o tik socialinių tinklų replikomis, kurios artimesnės jau sakymui nei rašymui.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius vieną iš savo publicistikos tekstų yra pavadinęs taip: „Kai nebesiginčijama dėl idėjų“. Pasak mokslininko, dar išeivijos kultūrologas Vytautas Kavolis XX amžiaus septintajame dešimtmetyje diagnozavo artėjančią tendenciją: tuo metu, kai jis rašė, atrodė, kad netrukus ateis (o dabar jau seniai yra atėję) laikai, kai žmonės ir visuomenės diskutuos tik apie įvairias sprendimų procedūras ir techninius klausimus, o ne apie ideologinius skirtumus ir iš jų kylančias skirtingas pozicijas diskusiniais klausimais.

2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų paskelbimas ir po jo įsiplieskę nemenki ginčai dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ mums signalizuoja gana optimistinį Lietuvos gyvenimo posūkį: tada, kai dėl menko savarankiško organizavimosi ir siaurų vartotojiškų interesų ilgus metus atrodė, kad mūsų šalyje nėra demokratinės visuomenės, štai radosi proga išryškėti požiūrių skirtybėms ir kiekvienam dalyvauti viešajame gyvenime, argumentuojant savąją nuomonę. Nejučia malonu prisiminti XX amžiaus devintojo dešimtmečio realybę, kada tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas kalbėjo apie viešąjį pliuralizmą, kaip vieną iš demokratinės visuomenės ženklų. Piliečių dalyvavimas sprendžiant klausimus irgi būtų tokio būvio požymis, jau leidžiantis dabartinės Lietuvos žmones vadinti ne šiaip liaudimi, bet visuomene. Tokiems žmonėms rūpi ne vien jų darbo užmokestis ir kainos prekybos centruose, bet ir abstraktūs istorinės atminties bei literatūros kūrinio vertės klausimai.

Nuo senovės graikų antikos laikų, kai žymusis mąstytojas ir estetikas Aristotelis savo veikale „Poetika“ suformulavo pagrindinius gero meno kūrinio reikalavimus, praėjo daugiau nei du tūkstantmečiai – nieko nuostabaus, kad masinė, kolektyvinė sąmonė socialinių tinklų eroje stokoja atminties, kuri siektų ne vakarykštę dieną ir ne laiką prieš dešimt metų, o mūsų visų kultūrines ištakas. Minėtame veikale mąstytojas nubrėžia esminę skirtį tarp to, kas yra menas, ir to, kas yra faktinė gyvenamoji realybė. Mene galiojantis mimezio principas diktuoja, kad kūrinyje gali ir turi būti vaizduojama nebūtinai tai, kas išties vyko, bet būtinai tai, kas apskritai yra įmanoma. Jei šis principas būtų gerai prisimenamas šiandien, atkristų daugybė argumentų, kuriais M. Ivaškevičiui priekaištaujama tai, kad jis savo romane vaizduoja tai, ko nebuvo. Šis gyvenimo ir meno sutapimo geismas yra posovietinis socialistinio realizmo paradigmoje užaugusių žmonių jaunystės ilgesio simptomas. Neteko skaityti, kad iki Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų tarpukario Lietuvoje būtų viešai ginčijamasi dėl faktinės ir meninės tiesos nesutapimų kuriame nors iš literatūros kūrinių. Po to, kai daugelis iš mūsų buvome apraizgyti dešimtmečius besitęsusios propagandos, radosi noras, kad menas paaiškintų tą gyvenimo, faktinę tikrovę, kurios fantasmagoriškumo suprasti jau nesame pajėgūs. Kai visuomenės gyvenime meluojama, kyla poreikis, kad bent menas kalbėtų tiesą.

Marius Ivaškevičius.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Demokratinėje tikrovėje viešasis socialinis ir politinis gyvenimas yra tikras, o menas tampa fikcijos vieta ir galimybe. Taigi, tie, kurie piktinasi romane „Žali“ pateikta partizaninio karo interpretacija, tiesiog gerai neišmano istorijos, nes, jei žinios būtų pakankamos, tikros ir ne nacionalistiškai propagandinės, M. Ivaškevičiaus romane nebūtų ieškoma istorinės tiesos – būtų mėgaujamasi geros kokybės fikcija, nes būtent ji yra šio kūrinio pagrindas.

Visos kritinės pastabos M. Ivaškevičiaus, kaip romano „Žali“ autoriui, yra pagrįstos postmodernizmo paradigmos atmetimu ir kategorišku socrealizmo ilgesiu. Postmoderniosios visuomenės, būdingos XX amžiaus antrosios pusės Vakarų demokratijoms, literatūros kūriniuose ieško stereotipinių istorinių tiesų klibinimo ne faktologinių ginčų, o vaizduotės lygmeniu. Kitaip sakant, romanas „Žali“ yra ta reta galimybė šiandien, kai esame tiesiog užpilti tautine propaganda išmanyti vadovėlines tiesas, bet kartu ir plėsti savo vaizduotės pasaulius, kuriuos propagandos meistrai pirmiausia ir nori užvaldyti, apgyvendinti savaisiais masiškai produkuojamais vaizdiniais. Postmodernizmo žavesys yra toks, kad leidžiama prisiminti Aristotelio teiginius ir išsaugoti kultūringo, atsimenančio toliau nei XX amžiaus vidurys žmogaus mąstymą ir savęs bei socialinės, politinės ir istorinės tiesos nevienareikšmę refleksiją. Paradoksalu, bet, nepaisant diskusijos kaip teigiamo reiškinio ypatybių, šis ginčas dėl minėtos premijos skyrimo yra karas tarp išsilavinusių, kultūrinį pagrindą turinčių žmonių ir barbarų, kurie literatūroje ieško tiesos atspindžio. Romanas „Žali“ yra tiek laisvinantis vaizduotę, kad netgi sukuria tokį meninį vaizdą, lyg ta kūrinio Lietuva yra fantazijos ir neribotos išmonės vaisius.

Kritikai paklaustų: kam reikalingas toks vaizduotės žaidimas?! Atsakymas skamba optimistiškai: tam, kad negyventume vienmatėje tikrovėje ir netaptume niekingų savųjų rūpesčių įkaitais, nepajėgiais suprasti, jog pasaulis yra toks nenuspėjamas ir kintantis. Diskusija dėl šio romano rodo ir kitą gerą ženklą: gyvename išties gerai, nes nenorime įsivaizduoti, kad praeityje galėjo, bet nebūtinai buvo kitaip, nei esame įsitikinę. Maža to – nenorime ir šiandien gyventi kitaip nei dabar, nes, jei gyventume radikalių pokyčių laikais, M. Ivaškevičius būtų tas autorius, kuris guostų: net tada, kai yra labai blogai, padėtis gali keistis. Romanas „Žali“ išlaiko viltį, kad, pirmiausia, vaizduotėje visada gali būti kitaip nei yra šiuo metu ir kad gyvename ne stovinčiame pelkės vandenyje.