SENUOSIUOSE PASTATUOSE ATGYJA NETIKĖTOS ISTORIJOS

Sonata Šulcė Vilniaus knygų mugėje prie leidyklos „Tyto alba“ stendo, kur jos gerbėjai galėjo gauti autografą ir pabendrauti su knygos autore.
Nuotrauka iš Sonatos Šulcės asmeninio albumo

Prieš daugiau nei dešimt metų mūsų kraštietė Sonata Šulcė (Mogylaitė) mokėsi Kupiškio gimnazijoje, bendradarbiavo laikraštyje „Kupiškėnų mintys“. Kaip pati sako, tai buvusi mokykla, suteikusi šansą rašyti, klysti, taisytis ir vėl rašyti.

Šiandien Sonata – kultūros istorikė, tekstų autorė, „Ekskursijos po neatrastą Vilnių“ iniciatorė ir gidė, knygos „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ autorė. Susitikome su ja Vilniaus knygų mugėje ir pasikalbėjome.

Nomeda SIMĖNIENĖ

Sonata, skaitytojams pristatėte savo pirmą knygą „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“. Jau surengtos dvejos šios knygos sutiktuvės – Vasario 16 dieną Sapiegų rūmuose ir jubiliejinėje XX Vilniaus knygų mugėje. Trumpai papasakokite knygos gimimo istoriją ir kokiam skaitytojui ji skirta?

Kaip ir kiekvienas rašantis žmogus, visuomet norėjau rašyti ne tik straipsnius ir kitus įvairaus pobūdžio tekstus, bet ir knietėjo save išbandyti rašant didesnius kūrinius. Lig šiol puikiai pamenu, kad mintis rašyti knygą gimė dar vaikystėje. Rodos, dvylikos metų į mokyklinį sąsiuvinį dailyraščiu pradėjau rašyti romaną.

Džiaugiuosi, kad netgi visos aplinkybės padėjo šiam norui pildytis. Įprastai daugelis autorių neša savo kūrinį į leidyklas, prašo įvertinimo, tačiau mane leidyklos „Tyto alba“ atstovai pirmi susirado ir pasiteiravo, ar neketinu rašyti knygos. Tik nereikėtų įsivaizduoti, kad tai buvo tik atsitiktinumas, nes, kad mano veiklą, vedamas ekskursijas, rašomus tekstus pastebėtų, turėjau įdėti daug darbo ir nuolatos tobulėti. Niekas nenutinka per vieną dieną, o svajonės reikia siekti.

Per knygos „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ pristatymą salėje netilpo žmonės. Pristatant knygą Sonatai Šulcei (dešinėje) talkino dailėtyrininkas, parodų salės „Titanikas“ vadovas dr. Vidas Poškus, leidyklos „Tyto alba“ atstovė, menotyrinkė dr. Jurgita Ludavičienė.
Nomedos Simėnienės nuotrauka

Knyga „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ yra gidas, kuriame gausu istorinių faktų, bet, antra vertus, ji parašyta kaip grožinis kūrinys. 15 Vilniaus istorijų pasakoja 15 realiai gyvenusių istorinių asmenybių, kurios prabyla taip, tarsi pasakotų savo gyvenimą. Taigi šiuos tekstus lengva skaityti ir suprasti bet kokiai auditorijai ar amžiaus grupei, nes knygą galima skaityti kaip pasakojimą, kaip netikėtas ir įdomias istorijas.

Susidomėjimas Vilniaus knygų mugėje Jumis, kaip autore, ir kūriniu tiek prie leidyklos stendo, tiek salėje buvo didelis. Gal jau turite ir pirmus skaitytojų atsiliepimus?

Išties galima pastebėti augantį žmonių susidomėjimą istorija ir Lietuvos valstybės praeitimi. Į knygos pristatymo renginį susirinko apie 80 žmonių ir netgi visi norintieji netilpo. Tai – kartu ir džiaugsmas, ir atsakomybė. Ne mažiau džiaugsmo suteikia jau plūstantys pirmi skaitytojų atsiliepimai. Kiekvienas turi savo santykį su knyga, skirtingą vertinimą, renkasi mėgstamiausias istorijas ir personažus, pasakoja, kam padovanojo knygą. Per mugę knygą teigiamai įvertino dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigutė Maslauskaitė.

Neseniai iš bičiulės, dirbančios LRT radijuje, atskriejo žinutė, kad knyga su susidomėjimu ten keliauja iš rankų į rankas. Visgi visai nesvarbu, iš kokio žmogaus ateina atsiliepimas, kiekvienas jų svarbus ir ypatingas. Vertinu grįžtamąjį ryšį, nes jis skatina tobulėti, o to labiausiai noriu.

Kaip jaučiatės, tapusi rašytoja?

Jeigu reikėtų apibūdinti rašymo procesą, jis – maloniai skausmingas. Rašyti nelengva, nes tai yra darbas, reikalaujantis susikaupimo, idėjų, minčių, struktūros ir surinktų žinių. Malonumas ateina tada, kai parašai gerą sakinį, kuris iš tiesų man pačiai patinka. Tubūt tai ir yra puikiausias viso knygos rašymo proceso jausmas. Žinoma, antras svarbus dalykas yra skaitytojų atsiliepimai ir bendravimas su jais, nes visgi pirmiausia rašau ne sau, o kitiems. Taip, tai yra išties geras jausmas, nes tai – mano kelias.

Gal jau turite antros knygos sumanymų?

Nesvarbu, kur būčiau, ką daryčiau, nuolatinės idėjos gimsta mano galvoje, skatina dirbti ir tobulėti. Žinoma, vienas iš sumanymų yra nauja knyga, kuri būtų skirta jau ne Vilniui, bet visai Lietuvai.

Mane domina daug skirtingų vietų ir statinių: Tytuvėnai, Palėvenės vienuolynas, Kretinga, Rietavas ir daugelis kitų Lietuvos senųjų istorinių pastatų. Juos norėčiau aprašyti per tą pačią prizmę, kaip ir knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“. Kitaip sakant, norėčiau į įvairias Lietuvos vietoves ir senuosius pastatus pažvelgti per įdomius, netikėtus ir spalvingus istorinių asmenybių gyvenimus. Pirmiausia, reikia įdėti daug darbo, tad šiandien nenoriu skubinti naujos knygos rašymo. Viskas turi ateiti savaime ir savu laiku.

Išgirdome įdomių ir intriguojamų dalykų, kad netgi ir Palėvenės vienuolynas gali tapti kažkurios knygos kertiniu akmeniu, apie kurį suksis naujų herojų istorijos. Ar planuojate savo pirmą knygą pristatyti plačiau Lietuvoje. Gal kupiškėnai irgi sulauks Jūsų viešnagės?

Dabar kaip tik tas metas, kai galvoju, kaip norėčiau kalbėti apie knygą. Nesiekiu pasakoti apie save, bet noriu diskutuoti apie tai, kas parašyta knygoje. O pasakoti istoriją dar reikia mokytis, nes daugeliui baugus vien šis žodis, kuris asocijuojasi su nuoboduliu ir faktais. Norėčiau bandyti parodyti, kad gyvenimas ir XVIII a. buvo gerokai įvairesnis ir spalvingesnis negu mes galime įsivaizduoti. Tik tokiam pokalbiui reikia laiko, reikia mokėti ir norėti sustoti, šiek tiek pamąstyti, šiek tiek įsivaizduoti. Turbūt čia dar vienas išbandymas, kurio turėčiau imtis, pamėginti ne tik rašyti, bet ir kalbėti apie istorijos dalykus kitaip, įvairiau. Galbūt šį sumanymą pradėsiu įgyvendinti būtent nuo apsilankymo Kupiškyje, ką gali žinoti.