Lina gyvendama Kupiškyje labiausiai mėgo valandą ar daugiau trunkančius pasivaikščiojimus pamariu.
Redijaus Anikanovo nuotrauka
Buvusi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazistė Lina Gladutytė dabar jau yra Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neurobiofizikos studentė. Nors kupiškėnė sostinę per daugiau nei pusmetį spėjo pamilti, bet kelio į gimtuosius namus taip pat nepamiršta.
Audinga SATKŪNAITĖ
Jaučiasi pasirinkusi teisingai
Šiuo metu sostinėje gyvenanti kupiškėnė Lina papasakojo, kaip pasirinko neurobiofiziką, nors nuo mažens ji svajojo studijuoti mediciną. Tik būdama vienuoliktoje klasėje mergina suprato, jog nori visai ne to.
„Teko netgi nemažai ašarų išlieti renkantis, kur noriu pasukti. Peržiūrint visas universitetų gamtos mokslų studijų programas užkliuvo ši – neurobiofizika.“
„Svarstymų apie neuromokslų sritį turėjau. Būtent mane ir patraukė specialybė, kurios sudedamoji dalis buvo neuro. Perskaičiau studijų programą ir ši atrodė labai patraukli, kadangi aprėpia be galo daug gamtos mokslų, todėl vėliau galima rinktis, į kurią pusę norisi pasukti. Tai man labai tiko, kadangi dar nežinojau, ko noriu“, – kalbėjo L. Gladutytė.
Lina pradėjusi mąstyti apie neurobiofiziką suprato, kad nori perkąsti ir fizikos mokslą. Šios disciplinos mokykloje ji buvo atsisakiusi.
„O tėtis man visada sako, kad fizika yra gudrių žmonių mokslas“, – šypsojosi pašnekovė.
Kupiškėnė su nekantrumu laukia, kada eis mokytis į Gyvybės mokslų centro mokslines laboratorijas, kurios yra labai modernios ir įvairios. Iš Linos entuziazmo kalbant apie savo studijas galima suprasti, kad mokslais ji tikrai nenusivylė. Mergina džiaugiasi turėdama daug galimybių, kurias suteikia universitetas. Pradedant žiniomis, laboratorijomis baigiant daugybe literatūros, straipsnių, galimybe įsitraukti į mainų programas, įvairia veikla po paskaitų.
Lina Gladutytė kitais metais žada visą laisvą laiką skirti darbui laboratorijoje.
Nuotrauka iš asmeninio Linos Gladutytės albumo
„Nors pirmais metais tik statome ar įtvirtiname chemijos, matematikos, fizikos, biologijos ir kt. mokslų pagrindus, tačiau universitete man viskas įdomu. Mane žavi tai, kaip susisieja visi gamtos mokslai, vienas kitą papildydami. Mokykloje biologijos pamokose nemėgau visko, kas susiję ne su gyvūnais, o čia, universitete, žaviuosi netgi man atrodžiusiais labai nuobodžiais dalykais, pavyzdžiui, dumbliais ar grybais. Atrodo, kad galėčiau kalbėti ir kalbėti, kokie įdomūs ir jaudinantys yra šie mokslai ir patirtis universitete. O aš dar nė metų nesimokau“, – mintis dėstė L. Gladutytė.
Ilgisi pasivaikščiojimų pamariu
Lina sakė svarsčiusi studijuoti neuromokslus ir užsienio aukštosiose mokyklose. Tačiau supratusi, kad nori likti Lietuvoje.
„Juk pakeliauti ar išvykti pagal mainų programą šiais laikais visada galime. Be to, supratau, kad Gyvybės mokslų centre mes turime tikrai labai geras sąlygas norimam išsilavinimui įgyti ir labai panašią, netgi platesnę, studijų programą. Tad visa tai ir nusvėrė trumpus svarstymus apie išvykimą“, – kalbėjo pašnekovė.
Kupiškėnė sako jau spėjusi pamilti Vilnių, o miesto didumas jos nė kiek nebaugina, nes praėjusią vasarą teko pagyventi Londone. Lina mėgsta vakarais išeiti pasivaikščioti sostinės gatvėmis ir rasti vis naujų slaptų vietelių, kavinukių ir kt.
„Atsirado daug naujų žmonių, besidominčių tuo, kuo domiuosi ir aš. Čia jaučiuosi lyg žuvis vandenyje. Nors savo gimto miestelio irgi pasiilgstu. Ilgi pasivaikščiojimai pamariu Kupiškyje visgi turi savotiško jaukumo, mielumo, todėl traukia sugrįžti atsikvėpti“, – atviravo L. Gladutytė.
Būtent tuos valandą ar daugiau trunkančius pasivaikščiojimus klausant muzikos mergina labiausiai ir mėgo gyvendama Kupiškyje. Viena jaukiausių ir mėgstamiausių vietų čia buvo „Upės kepyklėlė“.
„Kiek tik su manimi į Kupiškį atkeliauja žmonių iš kitų miestų, visada juos ten nusivedu. Būdama Vilniuje labai pasiilgstu namų ir gamtos. Grįžtu palyginti retai, bet kaskart sugrįžus namo būna labai jauku ir gera pabūti su šeima. Atrodo, siela atsigauna“, – tvirtino mergina.
Jau galvoja apie darbą
Kupiškėnė Vilniuje mėgstamas vietas dar tik atranda, nors mylimų jau turi. Viena jų – Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro biblioteka, kuri Linai jau spėjo tapti antrais namais. L. Gladutytė mėgsta užsukti į senąją Vilniaus universiteto biblioteką, kur apima jos didumo ir galybės jausmas.
„Vilniuje yra daug mielų kavinukių, kurių, kiek leidžia studentės gyvenimas, stengiuosi vis daugiau aplankyti. Chemijos fakultete radau fortepijoną, kuriuo po laboratorinių darbų užsukdavau pagroti. Taip pat labai gera į pasivaikščiojimus po senamiesčio gatves įterpti apsilankymus muziejuose. Laisvu laiku, kol įsibėgėsiu ir išmoksiu sparčiau mokytis, geriau planuoti laiką, pabūnu su draugais, išeinu į miestą ar paskaitau knygą, pažiūriu mane dominančių mokslininkų paskaitas, nueinu pagroti. Kartais rašau ar tiesiog ilsiuosi, kadangi dar visiškai neįpratau prie didesnio informacijos srauto, todėl pavargstu“, – apie savo laisvalaikį pasakojo Lina.
Kadangi pašnekovė dar pratinasi prie pasikeitusio gyvenimo ritmo ir mokymosi proceso, todėl į veiklos gausybę nepuolė įsitraukti. Šiuo metu L. Gladutytė priklauso studentų atstovybei, o kitais metais žada pradėti eiti mokytis dirbti į laboratorijas pas mokslininkus.
Yra nemažai studentų, kurie savo dėmesį skiria ne tik studijoms, bet ir darbui. Linos galvoje tokios mintys irgi pradeda suktis, kadangi, pasak jos, šį semestrą krūvis lyg ir turėtų būti kiek mažesnis.
„Labai didžiuojuosi studentais, kurie suspėja ne tik mokytis, bet ir dirbti. Manau, kad tai labai pagirtina. Be to, labai smagu pačiam šiek tiek užsidirbti savo reikmėms. Kitais metais, jei pavyks taip, kaip planavau, visą laisvą laiką užims darbas laboratorijoje. Ir šį semestrą labai norėčiau ne tik mokytis, bet ir dirbti. Tai, manau, labai naudinga – išmoksti planuoti laiką, atsakingumo ir malonu kiek mažiau apkrauti tėvus, iš savo uždirbtų pinigų išvykti į kelionę ar ką nors nuveikti“, – tikino kupiškėnė.
