VIETOJE STUDIJŲ – SAVANORYSTĖ UŽSIENYJE

Lietuvoje kol kas gaji tradicija baigus mokyklą iš karto stoti į aukštąsias mokyklas ir toliau ragauti studento duonos.

Kupiškėnės Šarūnės Pečiukėnaitės pavyzdys rodo, kad galimas ir kitoks pasirinkimas. Mergina, užuot stojusi į aukštąją mokyklą, nusprendė drąsiai – metus skyrė savanorystei.

Audinga SATKŪNAITĖ

Siūlymo ilgai nelaukė

Šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti Š. Pečiukėnaitė sakė iš anksto žinojusi, kad baigusi gimnaziją į universitetą nestos, o metus skirs savanorystei, nors nė pati dar nesuvokė, kur ir kaip tai galės padaryti.

„Savanorystė visada siejosi su drąsa, užsispyrimu, energija, savęs įprasminimu ir pan. Tai mane domino visais mokyklos metais. Įsitraukdavau į visokią veiklą, kokia tik buvo prieinama. Buvau smalsi, žingeidi, siekiau tobulintis įvairiose srityse. Patiko išbandyti kažką nauja ir dar nepatirta. Ko gero, kai kuriems mano veidas, šmėžuodavęs visur, buvo mažų mažiausiai atsibodęs“, – kalbėjo Š. Pečiukėnaitė.

Vyresnėse klasėse mergina „pasimatavo“ savanorystę Lietuvoje, dalyvaudama įvairiuose renginiuose. Tokiu būdu Šarūnė įsitikino, kad jai tai patinka ir mato tokios veiklos prasmę, todėl pradėjo domėtis savanoryste užsienyje.

„Taip radau informacijos apie „Erasmus+“ ir Europos solidarumo korpuso jaunimui siūlomas iniciatyvas, kurios suteikia galimybę savanoriauti savo šalyje arba užsienyje ir įgyvendinti visos Europos bendruomenėms ir gyventojams naudingus projektus. Užsiregistravau Europos solidarumo korpuso duomenų registre, išsiuntinėjau daugybę paklausimų įvairiems projektams ir laukiau, kol bus patvirtinta mano kandidatūra“, – tikino kupiškėnė.

Šarūnė juokėsi, kad tuomet dar nelabai supratusi, jog tai, ko ji ėmėsi, yra tikrai rimta. „Tik sėdėdama lėktuve į Bulgariją, per savo gimtadienį, suvokiau, kad vyksta kažkas labai gero ir laukia nauji smagūs potyriai“, – džiaugėsi mergina.

Jos tikinimu, projektų, kuriuos įgyvendinant galėtų dalyvauti, neieškojo pagal konkrečią šalį ar sritį. Priešingai – dalyvio paklausimus Šarūnė siuntė bene į visus projektus, perskaičiusi tik jų pavadinimą ir pasitikrinusi, ar tinkama data.
„Archeologijos projekto Bulgarijoje organizatorė susisiekė su manimi jau kitą dieną. Kadangi archeologija buvo ta sritis, kuri mane domino seniai, aš ilgai negalvodama sutikau su viskuo. Taigi sutartis buvo pasirašyta labai greitai ir teko krautis lagaminus“, – tikino Š. Pečiukėnaitė.

Anot jos, patekti į Europos savanorių tarnybos gretas nesudėtinga, tiesiog reikia daug užsispyrimo ieškant tinkamo projekto. Taip pat, Šarūnės tikinimu, svarbu neprarasti motyvacijos laukiant patvirtinimo.

„Norėdamas dalyvauti įgyvendinant Europos solidarumo korpuso savanorystės programas, turi turėti 18–30 metų ir būti ES pilietis arba iš ES šalių partnerių. Tiesa, įsitraukiant į specifinius projektus gali reikalauti mokėti tos šalies kalbą, turėti vairuotojo pažymėjimą ir kt.“, – pabrėžė Š. Pečiukėnaitė.

Nardė po festivalių užkulisius

Šarūnė sakė, kad savanoriams programa kompensuoja visas su dalyvavimu pasirinktame projekte susijusias išlaidas: pinigus už kelionę, apgyvendinimą, vietinį transportą, kalbos kursus, mokymus, sveikatos draudimą. Taip pat skiria kišenpinigius bei maistpinigius, kurių, anot jos, tikrai užtenka ne tik išgyventi, bet ir pakeliauti.

„Priimanti organizacija kartu su savanoriu sudaro darbo planą. Savanoris turi dirbti 25 val. per savaitę“, – pabrėžė kupiškėnė.
Anot jos, užsienio savanoriai, dalyvaujantys įgyvendinant Europos solidarumo korpuso programas, taip pat renkasi Lietuvą, bet tai nėra dažni atvejai. „Galbūt pas mus per šalta“, – pajuokavo pašnekovė.

Į klausimą, ar užsienyje savanorių veikla yra labiau populiari nei Lietuvoje, Šarūnė atsakė: „Viliuosi, kad savanoriai vertinami visur vienodai gerai, tik teko susidurti, kad savanoriai nevienodai vertina suteiktas galimybes ir aplaidžiai žiūri į savo pareigas.“

Dar mokydamasi mokykloje, Š. Pečiukėnaitė kelerius metus savanoriavo tarptautiniame triatlono čempionate Kupiškyje kartu su Šaulių sąjunga, buvo įsitraukusi į festivalio „Stichijos“ savanorių komandą, kur siūlė savo idėjas ir buvo didelio renginio maža dalis.

„Vis dėlto mieliausiai ir aktyviausiai savanoriavau didžiuosiuose vasaros festivaliuose, kaip „Galapagai“, „Bliuzo naktys“, „Granatos Live“ ir kt. Patiko prisidėti prie to, ko eilinis žiūrovas nemato, stebėti renginį ar festivalį iš kitos pusės. Džiugu matyti, kaip didžiulis renginys kuriamas nuo visiško nulio plikame lauke, sutalpina tūkstantines minias gerų emocijų ištroškusių festivaliautojų ir galiausiai, renginiui pasibaigus, viskas vėl pavirsta plynu lauku. Gera prisidėti prie šios transformacijos, kurti teigiamą energiją. Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti festivalių užkulisiuose, kur laiką leido ne tik žymiausi Lietuvos atlikėjai, bet ir pasaulinio lygio artistai, su kuriais buvo labai įdomu pabendrauti“, – pasakojo kupiškėnė.

Į Bulgariją – kasinėti

Šalis, į kurią savanoriauti baigusi mokyklą išvyko Šarūnė, buvo Bulgarija, kur dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose. Mergina padėjo tyrinėti Trakijos regioną ir susipažino su šios genties įpročiais ir kultūra.

„Per visą projekto laiką savo srities profesionalė, archeologijos profesorė, mus mokė, kaip naudotis specialiais kasinėjimo įrankiais, kaip atpažinti keramikos sudėtį, apytikrį jos amžių, daug sužinojome ne tik apie senosios, bet ir apie šiandieninės Bulgarijos kultūrą. Kartu darbavosi archeologijos magistro studentai iš Šveicarijos Ženevos universiteto. Anksčiau norėjau rinktis archeologijos studijas, tad atsiradus progai tai išbandyti, ši veikla džiugino ir suteikė daug žinių. Geras jausmas savo rankomis po kelių valandų sunkaus darbo kastuvais, kauptukais, šluotelėmis, kitomis priemonėmis rasti nedidelę titnago dalelę, nesudaužytą keramikos indą, kaulą ar ritualinį akmenį, kurie yra tūkstančių metų senumo“, – apie savo potyrius pasakojo Š. Pečiukėnaitė.

Ji archeologine patirtimi neapsiribojo, mergina prisidėjo ir organizuojant Sofijoje didelį festivalį apie Bulgarijos kultūrą ir papročius.

Šarūnė Bulgarijoje dienas leido su labai marga tautybių kompanija, kurioje buvo ji, lietuvė, prancūzė, portugalas, italas, turkai, ispanai ir net japonas, tačiau visi labai puikiai sutarė. Jie ne tik kartu ruošdavo maistą ir leisdavo laisvalaikį, bet ir daug keliavo.

„Keliaudami po Bulgariją, aplankėme ir išsamiau susipažinome su Burgaso, Varnos, Sofijos, Plovdivo, Stara Zagoros, Veliko Tirnovo, Šumeno, Rusės, Razgrado regionais. Didžiulį įspūdį paliko turtinga šalies istorija, įspūdingi kalnai, kurie man, lietuvei, kėlė didelį susižavėjimą, taip pat neįtikėtinai skaidri Juodoji jūra. Stebino tai, kad visoje šalyje vyksta labai daug archeologinių kasinėjimų, laisvai prieinamų turistams“, – kalbėjo Š. Pečiukėnaitė.

Šarūnė prisipažino esanti didelė šunų mylėtoja, todėl jai sunku buvo matyti gatvėse benamius šunis, kurių yra begalė, galbūt netgi daugiau nei gyventojų visoje šalyje.

„Vienas jų tapo ištikimu mūsų draugu, kurį pavadinome Asene vieno profesoriaus archeologo garbei. Šis šuo kiekvieną rytą laukdavo mūsų ir tarsi apsaugos darbuotojas saugodavo kasinėjimo vietą visą naktį“, – sakė pašnekovė.

Miestelis, kur keturi metų laikai

Š. Pečiukėnaitė šiuo metu gyvena Prancūzijoje, Normandijos regione, kur savanoriauja jaunimo ir kultūros centre. Tiksliau – ji padeda cirko, gimnastikos ir klasikinio šokio būrelių mokytojams dirbti su 3–10 metų vaikais.

„Mokau juos tinkamai atlikti pratimus, organizuoju jiems žaidimus, pramogas. Be įsitraukimo į būrelių veiklą, prisidedu prie įvairių renginių organizavimo, projektų rašymo. Kovo mėnesį organizuosime tarptautinį vakarą, nes norime pristatyti save ir savo šalies kultūrą vietos bendruomenei, įtraukti jos narius į interaktyvią veiklą“, – tvirtino kupiškėnė.

Šarūnė gyvena nedideliame Yvetot miestelyje, kuris dydžiu panašus į Rokiškį. Ji juokauja, kad įsikūrus vietiniai iš karto įspėjo, kad per dieną čia galima patirti visus keturis metų laikus. Tuo mergina greitai įsitikino.

„Kartais ryte lyja, dieną iškrenta kelios snaigės, o po kelių minučių jau gali išvysti ir giedrą dangų šviečiant saulei. Buvau girdėjusi, kad prancūzai šalti ir uždari žmonės, tačiau man pasirodė visai kitaip. Jie labai mandagūs, norintys padėti ir dėmesingi. Iš pradžių šiek tiek glumino jų įprotis susitikus pasisveikinti bučinukais į skuostus, bet praėjus kuriam laikui tiesiog pripranti. Su kitais savanoriais, portugalu, mergina iš Tuniso bei vaikinu iš Burkina Faso, su kuriais kartu gyvename, juokaujame, kad šiame mieste „boutique“ tipo drabužių parduotuvių yra daugiau nei gyventojų. Sekmadieniais mieste sutiksi labai mažai žmonių, sunkiai rasi atidarytą net didesnį prekybos centrą – prancūzai sekmadienius leidžia su savo šeima, neišeidami iš namų. Bent mūsų mieste toks įspūdis susidarė“, – savo įspūdžius pasakojo pašnekovė.

Pataria apsispręsti ir nebijoti

Š. Pečiukėnaitė, kaip ir išvykdama, taip ir dabar, tvirtai įsitikinusi, kad naujus mokslo metus tikrai skirs studijoms. Tik šmaikštaudama pridūrė: „Juk vasaros yra laisvos, o per jas galima labai daug ką nuveikti.“

Ji atskleidė jau turinti nusižiūrėjusi kelis užsienio projektus, kuriuos įgyvendinant norėtų dalyvauti, kai tik tam ras laiko.
Anot kupiškėnės, laisvi metai, baigus vidurinę mokyklą, plačiau žinomi anglišku pavadinimu „gap year“, tiek Europoje, tiek Lietuvoje dar tik populiarėja. Šarūnės manymu, tuos metus pasirenkančių savanoriauti nėra daug, nes susiduriama su baime ir daugybe klausimų.
Šarūnė jaunuoliams, mąstantiems apie savanorystę, pataria susisiekti su tais žmonėmis, kurie jau yra išbandę įvairias savanorystės formas.

„Jie gali patarti, kur ieškoti projektų, į ką atkreipti dėmesį. Taip pat geriausiai gali nupasakoti visus pliusus bei minusus, duoti praktinių patarimų. Per kito žmogaus patirtį pasisemsite daugiau gerosios motyvacijos. Man pačiai tai labai padėjo, net paprasčiausi žodžiai pastūmėja į priekį, motyvuoja. Jei svajojate apie tarptautinę savanorystę, susisiekite su artimiausia siunčiančia organizacija, kuri padės užpildyti reikiamus dokumentus ir rasti projektą išvykti“, – kalbėjo Š. Pečiukėnaitė.
Ji priminė, kad visai neseniai Kupiškio jaunimo centras įsitraukė į Europos solidarumo korpuso gretas, ir tai pavadino svarbiu Kupiškio žingsniu.

„Manau, kad neturi būti jokios baimės, siekiant savo tikslų. Verta išnaudoti kuo daugiau galimybių, kurios pasitaiko. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai, kaip dabar gyvenu ir ką patiriu, man teikia tik teigiamos patirties. Mokausi naujų kalbų, tikslingai planuoti laiką, finansus, galiu susipažinti su įvairiomis kultūromis, užmegzti naujų įdomių ir naudingų pažinčių, galiu keliauti, plėsti savo akiratį, įgyti žinių ir gebėjimų, labiau pažinti save ir savo siekius. Kiekvienas gali apsispręsti, kurį kelią pasirinkti, – bijoti ir tyliai tūnoti kamputyje laukiant savo sėkmės ar ryžtingai kilti iš savo komforto zonos ir imtis savo svajonių įgyvendinimo“, – pokalbį baigė kupiškėnė.