Yra toks žodis – rinka, jį labai mėgsta politikai ir valdininkai. Tada nieko aiškinti nebereikia, nei pagrįsti, nei įtikinti, nes yra nenuspėjama ir visagalė rinka. Ji tvarko ekonomiką, taigi ji už viską ir atsakinga, o rinkos reguliuoti niekas negali. Kai kas nors tai daryti pamėgina, kyla visuomenėje diskusijų šurmuliukas, tada išvados žodį taria Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialistai ir kitiems belieka nurausti ir nutilti.
Ada DVARIONAITĖ
Pasaulinės rinkos ir populiacijos gausėjimo tendencijos rodo, kad labai greitai kai kuriuose kraštuose ims stigti maisto, ir dabar jau stinga. Bet ne pas mus. Maistas yra ir pienas, karvės yra naudą duodantys gyvuliukai, Lietuvos kaime jas žmonės nuo senų laikų vadino maitintojomis. Dabar viskas pasikeitė – sodiečiai skaudančia širdimi atsisako karvių, nes patys jų nebeišmaitina.
Vienas nuostolis iš karvių. Tokia šiandienės pienininkystės trumputė teorija. Gyvenimo tikrovė ją patvirtina.
Skaičiai apie pieną
Kupiškio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Romutė Papuškienė pavartė naujausius pieno ūkių statistinius duomenis.
2019 m. sausio 1 d. rajone buvo 4406 melžiamos karvės, per 2018 m. karvių sumažėjo 495, nebeliko 118 laikytojų. Labiausiai susitraukė mažųjų ūkių, laikančių 1–2 karves, grupė, vienos karvės atsisakė 40 ūkių, 2 karvių – 28 ūkiai.
Ką reiškia žmogui 1–2 karvės? Jo gyvenimo būdą, sotesnę, oresnę kasdienę buitį. Daugiau karvių laikantys žmonės, gaudavę pastovių pajamų, vadinami aktyviais pieno gamintojais. Tokių pernai rajone sumažėjo 88. Šeši laikytojai atsisakė savo turėtų 20–30 karvių bandų, taigi nebėra vidutinių šeimos ūkių, tokių, kurie Europos šalyse puikiai sugebėtų išsilaikyti, išgyventi, užauginti vaikus, sulaukti orios senatvės.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
Nuotrauka iš redakcijos archyvo