VISĖP SUSIBURIA LĖŽUVIS

Tarmas mokyklyta

Palmira KERŠULYTĖ

Šitan krašti visi šitėp rupiai (stačiokiškai, grubiai) kalba, ne pavilktinai. Kupiškėnai mat stačiakalbiai. Lėžuvis ba kaulo, kėp lunkstysi, tėp išlunkstysi. Tarma kiekvieno savotiška, kėp ir duona kožnos gaspadinas.

Va, ir žmogų kupiškėnai pavadina ne su priesagu -ininkas, -ė, alia su -(i)nykas, -ė ar tik -ykas.

Ir sokom, kad unkstyvų darbinykų visi mylia, gerai volgyt duoda. Talkinykai no bundėlių tai nemūris, raikia geriau pataikyt volgyt, viralo, masos duotėn. Argi kų nuspirksi pas tų brunginykų, nenulais nė cento. Panemunio vargonykas brat balsų turėjo, atsivobijo jį akuliornykas kunigas, yr dumtuva tokia, špitolnykas pučia, vargonykas groja.

Vaikus dabar kalbat ir rašytėn bendrini kalbu išlunksto, ošen do paprotus vėžt prastai. Kas mon tėp sokė – gaspadina stačiakokė! Kė įjeidavo svėčias nebuvėlis, šito čiūdaunykė liepdavo – bučiuok pėčių, o padirbdavau kų ne tėp – toj kačėrga runkoj. Kė geroja, tai dainuoja: aš valdinykų prisiviliosiu, nieko nedirbsiu, tik boliavosiu. Sakau, jėgu vienas kitom tinkat, tai valiai, nieko nežiūrėkit, žėnykitas. Tik saugokitat, kad vesėlnykai pečėdingtas nepavogtų!