Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė gimė 1919 metų vasario 1 dieną Šaltenių kaime Kupiškio valsčiuje. Tėvai – Elžbieta Petrulytė ir Juozas Jėčius – buvo darbštūs ir pasiturintys ūkininkai. Bronytė nuo mažų dienų buvo jautri gamtai, grožiui ir geram žodžiui. Tokia ji išliko visą gyvenimą. Jos akyse augo tėvo sodintas sodas ir didžiuliai medžiai aplink sodybą ir gal todėl jos peizažuose gamtos šauksmas ypatingai ryškus. „Mano tėviškės peizažai, tarsi nuolatinis graudus ir šiltas pokalbis su išėjusiais mano tėveliais ir artimaisiais“, – rašė dailininkė savo laiške kraštiečiams.
Regina GAŠKIENĖ
Dailininkės mama, tyli ir švelni moteris, nors nelankė jokios mokyklos, mokėjo skaityti ir rašyti. Ji iš prigimties buvo jautri grožiui, jos austos drobės žavėjo būsimą dailininkę, kuri visą gyvenimą saugojo ir brangino mamos audinius ir buvo įsitikinusi, kad meninę prigimtį abu Jėčių vaikai paveldėjo iš mamos.
Dailininkės tėvai, darbštūs ir šviesūs žmonės, viską atidavė, kad vaikai, Bronislava ir vyresnis brolis Jonas, mokytųsi ir įgytų išsilavinimą. Brolis Jonas mokykliniais metais jautė didelį potraukį piešti. Vėliau, kai jau buvo profesionali dailininkė, Bronislava dedikavo savo darbų katalogą broliui: „Mylimam broleliui – pačiam didžiausiam dailininkui mano vaikystėje.“ Tačiau brolio potraukį dailei nugalėjo racionalus tėvo noras matyti sūnų ūkininku arba daktaru ir Jonas tapo talentingu akių gydytoju, nors visą gyvenimą domėjosi daile ir fotografija.
Paaugusi dailininkė lankė pradžios mokyklą Juodpėnuose, o vėliau, baigusi tris skyrius, mokėsi Kupiškio progimnazijoje. 1934 metais Bronislava įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Čia jos klasės auklėtoja ir vokiečių kalbos mokytoja buvo poetė Salomėja Nėris, o prancūzų kalbą dėstė Halina Didžiulytė. Šios mokytojos pajuto jautrią grožiui Bronislavos prigimtį, padėjo formuotis jos charakteriui ir gabumams, kurie akivaizdžiai linko į literatūrą ir dailę.
1938 metais baigusi Panevėžio mergaičių gimnaziją, Bronislava pasirinko literatūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, bet trauka dailei nedingo. 1940 metais, dar studijuodama universitete, ji bandė laikyti stojamuosius egzaminus į Vilniaus dailės institutą. 1941 metais Kauno universiteto Humanitarinį fakultetą perkėlus į Vilnių, būsimoji dailininkė sugebėjo lankyti ir lituanistikos paskaitas, ir studijuoti Dailės institute. 1942 metais B. Jacevičiūtė-Jėčiūtė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, o Dailės institute toliau mokėsi tapybos pas profesorių Justiną Vienožinskį, vėliau – pas profesorių Vytautą Mackevičių.
Baigusi Dailės institutą, Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė nuo 1950 iki 1976 metų su pertraukomis dėstė šioje aukštojoje mokykloje, o vėliau, išėjusi į pensiją, atsidėjo tik tapybai.
Nusipelniusi meno veikėja, Kupiškio krašto Garbės pilietė, tapytoja ir pedagogė Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė, išėjusi puikią prof. Justino Vienožinskio mokyklą, ne vienam menininkui padėjo sėkmingai įžengti į kūrybos pasaulį. Dailininkės kūryba, pasižyminti talento jėga ir didžiule meile savo kraštui, yra išskirtinis reiškinys lietuvių tapyboje.
Parodose dailininkė dalyvavo nuo 1950 metų, surengė nemažai personalinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Japonijoje.
Ypatingas ryšys dailininkę siejo su Kupiškiu ir jo žmonėmis. Vaikystę ir jaunystę praleido vienkiemio sodyboje Mazgeliškių kaime, netoli Puožo ežero, supama nuostabios gamtos. Basakojė vaikystė, gimtojo krašto grožis, žmonių nuoširdumas buvo nesenkantis dailininkės kūrybos šaltinis. Tikriausiai todėl dažnai paveiksluose vaizdavo medžiuose paskendusią tėvų sodybą. Ji simbolizuoja gimtųjų namų ilgesį ir meilę savo žemei. „Atėjau čia iš Šimonių krašto, Mazgeliškių vienkiemio, kurį ir šiandien saugo šimtamečiai klevai. Kaip koks keleivis plačiuoju gyvenimo vieškeliu vėl ir vėl grįžtu gimtinėn į savo tėviškės laukus ir miškus, kur paliko mano vaikystės pėdos. Čia pasitinka mane seni medžiai kaip broliai ir stirnos pakelėje. Gera, kad yra žemė, kurioje gyvos tavo šaknys“, – rašė dailininkė laiške savo krašto žmonėms.
Įvairiai sugrįžtama į tėviškę, vieni lanko ją sapnuose, kiti įamžina darbuose ir kūryboje.
2008 metais Bronislavai Jacevičiūtei-Jėčiūtei buvo suteiktas Kupiškio krašto Garbės pilietės vardas už Kupiškio krašto įamžinimą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje, jaunosios kartos ugdymą, už dovanotus darbus gimtojo krašto mokykloms ir muziejams. Po mirties testamentu savo 70 paveikslų kolekciją ir asmeninę biblioteką dailininkė paliko Kupiškio etnografijos muziejui.
Mirė Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė 2013 metų liepos 3 dieną sulaukusi 94 metų. Palaidota Vilniuje, Rokantiškių kapinėse, šalia savo tėvų ir brolio.
