Parodykite žmogų, kuris patenkintas tuo, ką turi ir kuo užsiima, kuris sako esąs laimingas. Pasako ne tik žodžiais, bet žvilgsniu ir šypsena tai patvirtina. Gyvu nuoširdumu. Yra tokių žmonių, ir čia pat, Kupiškyje.
Autorės ir Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos nuotraukos
Ada DVARIONAITĖ
Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje dirba kūno kultūros mokytoja metodininkė Diana Balužytė. Dirba jau 17 metų. Čia atvyko, ką tik baigusi Lietuvos kūno kultūros akademiją. Aukštaitė, kilusi iš Rokiškio rajono Kalvių kaimo. Niekur sparnų iš savo pirmos darbovietės nebekėlė. Argi Kupiškyje yra taip gerai, kad svetur iškeliauti mintys nebekyla?
Darbas ir pomėgis – viena
Jeigu žmogui svarbu, ką jis daro, kokias emocijas patiria dirbdamas, kokią žinią jo veikla aplinkui skleidžia, tada vieta nebesvarbi. Tik ką ir kaip reikia daryti, kad tavo veikla taptų reikšminga šalia būnantiems žmonėms? Mįslė, kurią norisi įspėti, nes suradęs atsakymą, ko gero, būsi laimingas.
Nieko paprastesnio būti negali, mokytoja Diana sakė, kad jai laimė yra judėti, sportuoti, mankštintis. Didžiausia trauma būtų – nejudėti. Nuo mažų dienų norėjusi sportuoti, ir jai patinka viskas (žinoma, krepšinis – ypač), svajojo apie sportininkės, trenerės, policininkės ar krašto apsaugos savanorės darbą. Į mokytojos profesiją sutilpo viskas, taigi pataikė ten, kur reikia.
D. Balužytė, pasak kolegų ir mokyklos vadovų, visą laiką būna mokytoja. Nes neatskiria darbo laiko ir laisvalaikio, mokslo metų ir atostogų. Pačiai Dianai nieko keisto nėra, kad visas 365 dienas per metus skiria fizinei veiklai, mokinių būreliams, treniruotėms, varžyboms, išvykoms į regionines, respublikines varžybas, šventes, sąskrydžius. Toks natūralus poreikis, tarsi kvėpavimas. Mokyklos duris ji praveria ryte prieš 8 valandą, išeina namo po 20 valandos.
Nors privalomų kūno kultūros pamokų nėra, privalomo mokinių atsiskaitymo – irgi. Bet turi auklėjamąją vaikinų grupę, su visais mokiniais puikiai sutaria. Vadinasi, yra mokytojo asmenybės tikra, natūrali trauka, tikra mokytojo ir mokinių draugystė.
„Dirbu paprastai. Tik tai, kas man pačiai patinka, įdomu, kelia džiugias emocijas. Mokiniai tai mato, todėl mielai renkamės sporto salėje, treniruojamės, žaidžiame. O kiti serga už žaidžiančius“, – sakė Diana.
Mokytoja ir jos mokiniai žaidžia krepšinį, tinklinį, futbolą (beje, ir merginos), lietuvišką ritinį, paplūdimio tinklinį ir futbolą, užsiima kultūrizmu, mėgsta stalo žaidimus – stalo tenisą, šaškes ir šachmatus, dalyvauja orientacinėse varžybose, turizmo sąskrydžiuose, važiuoja į Anykščių trasas išbandyti kalnų snieglenčių, į Trakus dalyvauti irklavimo varžybose. Per metus įvairiausių sporto renginių susideda iki šimto, parvežta iš varžybų daugybė apdovanojimų. Šią įvairią veiklą organizuoja kartu su kolege Jūrate Ažubalyte.
Mokytoja Diana ne tik sportuoja, bet ir projektuoja sporto įrenginius. „Pamatau kur nors per Lietuvą keliaudama, pasidarau brėžinuką, parodau kolegoms, mokiniams, būsimiems suvirintojams ir statybininkams, jie ir padaro, suvirina, sukala, įbetonuoja lauko stadione, taip pasidarome puikių priemonių“, – pasakojo mokytoja.
Penkerius metus Diana dirbo ir Kupiškio rajono kūno kultūros ir sporto centre, ten irgi smagu buvę, gerų varžybų vykdavo, bet pradėjo trūkti laiko, nebespėdavo visur dalyvauti. O labai norėjosi, teko sumažinti krūvius.
Laimingiausias skaičius – septyniolika
Šį sausį ir pernykštį gruodį mokytoją D. Balužytę užgriuvo viešas dėmesys, sveikinimai ir padėkos. Mokyklos administracija ir bendruomenė ją pasiūlė portalui „Delfi.lt“ įtraukti į šalies mokytojams skirtą projektą „Herojai tarp mūsų“. Pretendentų buvo per pusšimtį, portale papasakota kupiškėnės mokytojos istorija sudomino skaitytojus, jie aktyviai balsavo. Tai lėmė, kad mokytoja pateko į atrinktų herojų dešimtuką, sulaukė išskirtinio žurnalistų dėmesio ir buvo pakviesta pagerbti į šalies Prezidentūrą.
„Labai netikėtas toks dėmesys, tikrai nesijaučiu esanti verta. Kokia aš herojė. Prie jaunimo esu, jiems ačiū, kad priima. Ačiū balsavusiems iš Kupiškio, Rokiškio, Kamajų, Kalvių. Tikrai nelabai suprantu, kaip čia viskas įvyko. Gal mano laimingas skaičiukas – septyniolika viską sudėjo į vieną vietą?“ – svarstė Diana.
Pasirodo, gruodžio 17 d. jai pranešta, kad įtraukta į portalo projektą, mokytojos gimtadienis yra spalio 17 diena, žaisdama komandoje, visada turi septynioliktą numerį.
Didelio netikėtumo dėl tokio dėmesio gal ir nėra. Mokyklos direktorė Lina Kaušakienė sakė, kad mokytoją Dianą mokiniai ne kartą yra išrinkę geriausia metų mokytoja. Ją myli jaunimas. Kaip tokį vertinimą užsitarnauja?
Nieko ypatinga mokytoja tikina nedaranti. Stengiasi nuoširdžiai bendrauti. Jautriai reaguoti. Kantriai klausytis, išsikalbėti ne tik apie sportą, apie viską. Nuraminti, padrąsinti, paguosti, kai nesiseka, pajuokauti, kai nusimena. Nebarti, nepriekaištauti neišsiaiškinus, nespausti, nepykti. „Reikia būti paprastam ir nuoširdžiam“, – pridūrė mokytoja.
„Reikia būti beveik šventam, su šventa kantrybe, šventu atjautimu“, – pagalvoju. Dar nueiname į koridorių prie apdovanojimų stendų padaryti nuotraukos, o tų apdovanojimų, padėkų, medalių, taurių yra pilni jos namai čia ir gimtinėje.
Kol taikėmės, derinomės prie šviesos, mokytoja Diana jau nerimo, klausė, gal rankas pakelti, prisiminė savo firminį šuoliuką prie bėgimo distancijų finišo. Per ilgai užsisėdėjome. Vienintelis dalykas, kurio jai esą dažnai pristinga – tai laikas, pajuokavo, kad tikrai jo pirktų, jeigu kas parduotų.
