Noriūnų Jono Černiaus pagrindinėje mokykloje lankėsi neįprastas svečias iš Turkijos. Visada besišypsantis, gero humoro jausmo nestokojantis ir lietuviškai greitakalbe šnekantis turkas Mustafa Erkutas yra kelionių agentūros „Labas“ Alanijoje įkūrėjas. Į šią vietą užsuka tūkstančiai lietuvių ir kiekvieną jų Mustafa sutinka atvira širdimi ir išskėstomis rankomis.
Audinga SATKŪNAITĖ
Gyvenimą susiejo su lietuve
M. Erkutas patikino, kad Alaniją per turizmo sezoną aplanko dešimtys tūkstančių lietuvių, daugiau nei 4 tūkst. jų netgi įsigiję čia būstus. Jis pats yra gimęs Pamukalėje, tačiau jau daugiau nei 15 metų gyvena Alanijoje. Mustafa Noriūnų pagrindinės mokyklos bendruomenei parodė įvairių Turkijos vaizdų, kurie iš tiesų užima kvapą, ypač dabar, kai Lietuva yra žiemos gniaužtuose.
Nepaisant visos šios egzotikos, kuri M. Erkutą supa nuo pat mažens, jis per susitikimą ne kartą akcentavo savo šiltus jausmus ir meilę Lietuvai. Netgi apie žiemą vyras kalbėjo su tokiu pasigėrėjimu, kad supranti, jog dauguma tautiečių tokius jausmus savo šaliai jau gerokai primiršę.
Svečias Kupiškio krašte lankėsi pirmą kartą, nors Lietuvos vietovių jis apkeliavęs daug ir puikiai prisimena visus jų pavadinimus. Noriūnų mokykloje su mokiniais ir mokytojais pabendravęs M. Erkutas nepraleido progos užsukti ir į patį Kupiškį. Čia jis apsilankė Etnografijos muziejuje ir Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kuri jam paliko ypatingą įspūdį.
„Turbūt esu buvęs ir tokiose vietose, kur ne visiems lietuviams teko Lietuvoje pabuvoti“, – su šypsena kalbėjo M. Erkutas.
Prieš tai, kai nėrė į turizmo sritį, jis buvo profesionalus futbolo žaidėjas. 2005 metais pradėjęs dirbti kelionių vadovu, tais pačiais metais Mustafa Turkijoje sutiko savo būsimą žmoną, lietuvę Indrę. Tikėtina, kad jo gyvenimas nuo tos dienos labai pasikeitė. M. Erkutas sakė, kad kol jie susitiko, keletą metų bendravo virtualiai, ir pagaliau savo meilę 2010 metais nutarė įamžinti aukso žiedais.
Mustafa išpažįsta musulmonų tikėjimą, todėl jis niekuomet nėra vartojęs alkoholio ir valgęs kiaulienos, nes tai draudžia jo tikėjimas. Šmaikštauti nevengiantis vyras prisipažino, kad po viešnagės Lietuvoje, skirtingai nei lietuviai po apsilankymo Turkijoje, dažniausiai į gimtąją šalį grįžta keliais kilogramais lengvesnis. Anot jo, Lietuvos restoranuose sunku gauti kitokios mėsos nei kiauliena, o Mustafa ypač mėgsta stirnieną.
„Mano žmona yra katalikė, tačiau musulmonų tikėjimas nedraudžia turėti žmoną katalikę. Mūsų vaikai tampa musulmonais, bet mano antroji pusė tam neprieštaravo“, – paaiškino M. Erkutas.
Kuriozinių situacijų netrūksta
Turkų, kurie savo šalyje pasiryžę dirbti su Lietuvos turistais, netrūksta, todėl vis daugėja jų, mokančių lietuvių kalbą. Tačiau taip sklandžiai lietuviškai kalbantį turką, kaip M. Erkutas, girdėjau pirmą kartą. Jis lietuvių kalbos išmoko savarankiškai ir iš tiesų kalba ne tik beveik be klaidų, bet dar ir greitakalbe.
Kaip sakė pats Mustafa, jis žinantis, kad jo lietuvių kalba nėra tobula ir kad jis kalba su akcentu.
„Aš ir nenoriu kalbėti be akcento, nes lietuviams netgi atrodo egzotiška, kad aš kalbu būtent taip“, – šypsojosi M. Erkutas.
Jam dėl lietuvių kalbos tenka patirti ir keblių situacijų. Vieną iš jų M. Erkutas ir atskleidė. Vyras kartą vieną turistę iš Lietuvos palydėjo iki parduotuvės, kur ji galėjo nusipirkti norimų kvepalų. Pagelbėti moteriai jis nutarė ir dėl to, kad Turkijoje labai populiaru derėtis ir kainą galima „numušti“ gana smarkiai, o jis, kaip vietinis, tikrai turintis tokios patirties.
„Moteris pasikvėpino išsirinktais kvepalais ir aš jai nutariau pasakyti komplimentą. Sakau: „Jūs labai gerai smirdite.“ Moteris supyko, su manimi nebebendravo. Grįžus namo, žmona paklausė, kaip man sekėsi. Papasakojau šią situaciją ir žmona pasakė, kad man reikėjo pasakyti, jog ji kvepia. O aš galvojau, kad „smirdite“ yra geras žodis ir nieko čia blogo“, – savo patyrimą perteikė M. Erkutas.
Pasirodo, kad ne tik turkai moka lietuviškai, bet ir lietuviai – turkiškai.
„Praeitais metais lankėsi viena vyresnio amžiaus moteris, kuriai beveik 70 metų. Aš nustebau, kad ji moka daug turkiškų žodžių, tačiau visi jie buvo susiję su meile. Aš jos paklausiau, iš kur išmoko tuos žodžius. Ji man atsakė, kad iš serialų“, – linksmą istoriją papasakojo Mustafa.
Anot jo, turkiški serialai yra labai populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, tačiau, M. Erkuto teigimu, nereikėtų tikėti tuo, kad turkai gyvena būtent taip, kaip rodoma.
Mustafa Erkutas su žmona Indre ir judviejų vaikais.
Nuotrauka iš asmeninio Mustafa Erkuto albumo
Vaikai yra mylimi
M. Erkuto ir lietuvės Indrės vaikai dar mažiukai. Vyras su ketverių metų sūnumi visuomet kalbasi turkiškai, o žmona – lietuviškai. Taigi berniukas šiuo metu tolygiai gerai kalba tiek turkiškai, tiek lietuviškai. Mergaitė kalboms dar per maža, jai vos septyni mėnesiai. Vyras nedrąsiai prasitarė, kad dar pasvajoja ir apie šeimos pagausėjimą.
M. Erkutas teigė, kad jo žmona vaikus nusprendė gimdyti Turkijoje, nes čia gydymo paslaugos yra kokybiškesnės nei Lietuvoje. Jo tikinimu, tiems žmonėms, kurie dirba įstaigoje, gydymas yra nemokamas ir nereikia laukti eilėse, kol pacientas pasiekia gydytoją.
Anot Mustafa, vaikai Turkijoje lanko valstybinius arba privačius darželius. Į pastarąjį eina ir jo sūnus.
„Vaikai iš namų autobusais paimami maždaug 8 valandą ryte. Jie ten valgo, miega, juose vyksta aktyvi veikla, įvairūs užsiėmimai, o apie 17 val. vaikai parvežami į namus. Į juos savo atžalas veda ir užsieniečiai. Privatus darželis Turkijoje kainuoja apie 200 eurų, o valstybinis – apie 40 eurų“, – sakė M. Erkutas.
Vaikai mokyklą Turkijoje pradeda lankyti nuo šešerių metų ir baigia ją dvyliktoje klasėje, kaip ir Lietuvoje.
Mūsų šalyje šiuo metu ypač griežtai vertinamos fizinės bausmės kaip drausminimo ar auklėjimo priemonės. Mustafa patikino, kad apie tokias situacijas jam nėra tekę girdėti, ir pabrėžė, kad turkai labai myli vaikus.
„Jeigu šeima probleminė, galbūt ir gali pasitaikyti, kad tėvai labai griežtai auklėja savo vaikus. Man tiesiogiai su tuo niekada neteko susidurti“, – kalbėjo M. Erkutas.
