PO AŠTUONERIŲ EMIGRACIJOS METŲ – GRĮŽO Į LIETUVĄ

Kupiškėnas Mantas Šarskus prisipažino, kad savo sprendimo grįžti į Lietuvą per šešerius metus niekuomet nesigailėjęs.
Nuotrauka iš asmeninio Manto Šarskaus albumo

Kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija unikali ir vien dėl to gali būti įdomi, reikia priminti ne vienam būsimam pašnekovui. Daugumai kyla abejonių, ar jų pasakojimas yra vertas būti užrašytas ir vėliau kitų skaitomas.

Panašių dilemų kilo ir kupiškėnui Mantui Šarskui, kuris patyrė emigranto dalią, bet vieną dieną ryžtingai nusprendė sugrįžti į Lietuvą.

Audinga SATKŪNAITĖ

Retas svečias Kupiškyje

Šiuo metu Mantas gyvena ir dirba Vilniuje. Jo santykiai su sostine, atnaujinti po patirties užsienyje, trunka pastaruosius šešerius metus.

Į Kupiškį, kur gyvena jo tėvai, M. Šarskus grįžta kartą per mėnesį ar net rečiau. Būtent jie ir yra pagrindinė apsilankymo gimtajame mieste priežastis, nes draugų, kurie čia gyventų, vos vienas kitas.
„Nesu labai dažnas svečias, bet man patinka čia grįžti. Kupiškyje susitinku su draugais, kurie taip pat grįžta aplankyti tėvų. Ypač smagūs susitikimai būna vasarą“, – kalbėjo pašnekovas.

M. Šarskus ne kartą Kupiškyje lankėsi ir su savo antrąja puse, ir su draugais. Anot jo, visų apsilankiusiųjų vertinimai būna tik teigiami.

Pašnekovas tikino, kad sulaukęs klausimo, iš kur jis kilęs, visada prisistato esąs kupiškėnas. Manto manymu, tai nėra nieko išskirtinio, smerktino ar gėdingo.

„Man labai keista pozicija tų žmonių, kurie yra kilę iš provincijos, tačiau bando to atsikratyti kaip tam tikro šleifo ir tapti miesčionimis. Dauguma Kupiškio pavadinimą tikrai girdėję, bet yra ir tokių, kurie nežino jo geografinės padėties. Antra vertus, jeigu man reikėtų pirštu žemėlapyje parodyti, kur, pavyzdžiui, yra Akmenė, tikriausiai to padaryti irgi nepavyktų“, – sakė M. Šarskus.

Kaip ir dauguma jaunuolių, Mantas iš Kupiškio išvyko baigęs tuometinę Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinę mokyklą. Tai nutiko 2000 metais ir jo pasirinkimo kryptis buvo sostinė.

M. Šarskaus paklausėme, ar jam savo mamai mokytojai tekdavo pabūti ne tik sūnumi, bet ir mokiniu. Anot pašnekovo, ji pedagoginio darbo jau kurį laiką nebedirba, o mokytojaudama laikėsi griežtos nuostatos savo vaikų nemokyti ir tam buvusios labai suprantamos priežastys.

„Tokiu būdu ji norėjo išvengti apkalbų ar paskalų. Vienoje klasėje susitikdavome nebent tada, kai jai dėl tam tikrų priežasčių reikėdavo pavaduoti kitą mokytoją“, – tvirtino pašnekovas.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“