Kaune gyvenančiam Povilui mažų vietovių gyvenimo tėkmė pažįstama, nes jis pats yra kilęs iš Kazlų Rūdos.
Metanojos Žilėnaitės nuotrauka
Kaune gyvenantis Povilas Rėklaitis Kupiškio krašte lankėsi ne kartą, o paskutinis sykis buvęs spalį. Vyras tikino, kad kur nors išgirdęs Kupiškio pavadinimą iš karto suklūsta, nes su šia vieta jis pajuto dvasinį ryšį ir per kiekvieną apsilankymą čia atranda vis kažką naujo.
Audinga SATKŪNAITĖ
Per gimtojo miesto prizmę
P. Rėklaitis pirmą kartą Kupiškyje apsilankė prieš trejus metus, kai čia veikė kūrybinė stovykla „Migruojantys paukščiai“. Jis pasidžiaugė, kad tuomet turėjęs progą prisiliesti ne tik prie paties Kupiškio, bet ir prie rajono. Iki šiol vyras prisimena Adomynės dvare ragautų „pagrabinių“ bandelių skonį.
„Lankėmės Šimonių girioje, apie kurią papasakojo girininkai. Basas pirmą kartą pasivaikščiojau po aukštapelkę. Tai buvo nepakartojamas jausmas“, – sakė P. Rėklaitis.
Povilas yra kilęs iš Kazlų Rūdos, kur gyvena beveik tiek pat gyventojų kaip ir Kupiškyje. Povilas pastebėjo esminį minimų vietų skirtumą – Kupiškis turi miesto aikštę, o jo gimtąjį miestą supa miškai.
„Nors iš tiesų Kupiškis sukėlė didesnio miestelio vaizdą nei Kazlų Rūda, nes per trumpą laiką pamačiau labai daug naujo. Kupiškis taip pat pasirodė senesnis, toks įspūdis kilo dėl jo architektūros“, – tikino P. Rėklaitis.
Paskutinį kartą Povilas Kupiškyje buvo spalį. Per šį vizitą jis apsilankė šiuo metu remontuojame bibliotekos pastate, buvusioje sinagogoje, apžiūrėjo vieną iš malūnų, „Baltų gyvybės medį“, buvusių kareivinių šaudyklos sieną.
„Kas kartą atvažiavus į Kupiškį neįmanoma nepastebėti Henriko Orakausko skulptūrų. Miestelį labai išskiria jo darbai“, – pabrėžė P. Rėklaitis.
Vis dėlto labiausiai į vyro atmintį yra įsirėžusi Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Povilui ją pamačius pirmą kartą kilo asociacijų su Sasnavos bažnyčia.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
