Kupiškio viešosios bibliotekos lankytojai iš arčiau galėjo pažinti dar vieną Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą.
Šį kartą čia svečiavosi viena įdomiausių lietuvių prozininkių tituluojama Danutė Kalinauskaitė, kurios bibliografiją sudaro vos trys kritikų ir skaitytojų įvertinimo sulaukusios knygos. Paprastumu ir atvirumu sužavėjusi D. Kalinauskaitė pati nevengia pajuokauti, kad ji, kaip rašytoja, sužydėjo sulaukusi Žemaitės amžiaus.
Audinga SATKŪNAITĖ
Daryti tai, ką darei
Iš kiekvieno Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knieti sužinoti, kaip jo gyvenimą pakeitė tokia nominacija. Rašytojos D. Kalinauskaitės situacija unikali tuo, kad ji yra parašiusi ir išleidusi tris knygas, už kurias komisija nusprendė skirti premiją.
„Man ji buvo labai netikėta, nes įprastai nacionalinė premija asocijuojasi su žmonėmis, kurie prirašo kalnus knygų. Mano biografijoje jų yra tik trys. Panaši situacija buvo ir Giedros Radvilavičiūtės, kuri gavo premiją išleidusi dvi knygas. Man buvo pasakyta, kad svarbu ne kiekybė, o kokybė“, – teigė D. Kalinauskaitė.
Anot rašytojos, Nacionalinė kultūros ir meno premija pasitikėjimo savimi jai nepridėjo, o greičiau jo atėmė. D. Kalinauskaitė tikino, kad rašytojai labai kompleksuoti ir nervingi žmonės, todėl, anot jos, gyventi gavus premiją nepasidaro lengva ir paprasta.
„Su premija ateina pripažinimas, tačiau niekas nepalengvėja, o priešingai – pasunkėja. Ne visi į tą premiją sureagavo maloniai. Mes visi turime ir priešų. Rašytojas gauna didesnį dėmesį ir į jį tarsi žiūrima kaip pro padidinamąjį stiklą. Premija tampa savotiška našta. Geriau apie tai negalvoti ir pamiršti. Turiu pasidėjusi medalį namuose ir darau tai, ką dariau visą laiką. Įsijausti į apdovanojimus ir premijas yra labai bloga praktika ir to visai nereikia“, – atviravo D. Kalinauskaitė.
Rašyti pastūmėjo brolis
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė sakė, kad rašymo pasaulį prie jos priartino dvylika metų vyresnis brolis, poetas Jonas Kalinauskas, kuris yra išleidęs 14 poezijos rinkinių.
„Namuose buvo sukaupta labai didelė biblioteka ir jis beprotiškai daug skaitė. O aš vaikystėje labai daug sirgdavau. Vienais metais turėjau tris plaučių uždegimus vieną po kito. Daug laiko turėjau praleisti lovoje, netgi mokytoja ateidavo į namus, nes negalėjau lankyti pamokų“, – prisiminė D. Kalinauskaitė.
Ji sirgdama ramiai lovoje laiko neleisdavo, o intensyviai skaitydavo knygas. Rašytoja sakė, kad skaityti pradėjo anksti. Nuo vaikiškų knygų labai greitai perėjo prie rimtesnių.
„Aš tiesiog rydavau knygas. Brolis pamatęs, kad tiek daug skaitau, man pradėjo duoti visai kitokias knygas. Būdama dar vaikas, aš perskaičiau visą lietuvių rimtąją prozą, kol klasėje visi skaitė „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, – kalbėjo D. Kalinauskaitė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“