Druskių kaimas priklauso Šimonių seniūnijai, Adomynės parapijai, yra už 4 kilometrų į pietus nuo Adomynės, 10 kilometrų į pietryčius nutolęs nuo Šimonių, 6 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Svėdasų. Prigludęs prie Šimonių girios, išsidėstęs palei Kupiškio–Utenos plentą. Ribojasi su Aluotų, Jodkonių, Pagojės, Visėtiškių, Zoviškių kaimais. Ties kaimo riba šiaurinėje pusėje teka Aluotis, Jaros dešinysis intakas.
Ada DVARIONAITĖ
2003 m. Druskiuose buvo 16 sodybų, 26 gyventojai. Šimonių seniūnijos duomenimis, šiandien Druskių kaime gyvenamąją vietą yra deklaravę 10 gyventojų, didžioji jų dalis čia tik vasaroja, nuolatinai gyvenančių žmonių tėra keliose sodybose.
Kiemuose – plento gaudesys
Prie Kupiškio–Utenos kelio, netoli autobusų stotelės, prie pat Anykščių rajono riboženklio, kyla keliukas į kairę. Čia ūkininkų Daivos ir Egidijaus Guntulių gyvenimas. Kad tikrai ūkininkų, matyti iš kelių kieme stovinčių traktorių ir žemės ūkio padargų, iš sukrutusių žąsų gagenimo, išgirdus nepažįstamus balsus. Smalsu sužinoti, pasikalbėti, koks dabar čia gyvenimas.
Daiva Guntulienė, ką tik grįžusi namo po naktinio budėjimo Kupiškio socialinės globos namuose, drovisi neturinti ko pasakoti, nes ji – tik šio kaimo marti, tik keliolika metų čia gyvena. O ir augalininkystės ūkis jų mažas, tik sakoma, kad ūkininkauja, o neišgyventų iš jo pajamų. Todėl vyras dirba Svėdasuose šiauliečio verslininko įmonėje. Vyro tėvai įsikūrę Svėdasuose, jie tikri šio kaimo senbuviai. O daugiau žmonių, prisimenančių seną Druskių kaimo gyvenimą ir praeitį, beveik nebėra.
„Prieš kelerius metus kaimo senimas išmirė, vienas po kito, kiekvienoje sodyboje šermenys buvo. Palaidojome Mazurevičienę Bronę, Augulienę Aldoną, Augulienę Oną, Mašauskaitę Oną, seniausią kaimo gyventoją, per 90 metų jau turėjo. Lieka namai tušti, juos paveldėję giminės nesikelia čia gyventi, nėra ką veikti, nėra nei žmonių, nei darbų“, – pasakojo Daiva.
O jaunų žmonių visai nelikę? Daiva juokiasi: „Vienas, mūsų sūnus 18-metis Vainoras, mokosi Svėdasų gimnazijoje. Ir jis tuoj iškeliaus ar toliau mokytis, ar kitokios veiklos ieškoti.“ Dvi vyresnės Daivos dukros gyvena miestuose, kaimas jų netraukia. Dar apeiname Guntulių kiemą, trobesius: visur kas nors tvarkoma, krapštoma, statoma. Sparčiau atnaujinamas namas, čia kadaise buvusi kaimo parduotuvė, Daiva joje dirbo. O kilusi ji iš Utenos, savos tėviškės nebėra, šie namai tikrieji ir vieninteliai. Nebekliudo čia gyvenantiems žmonėms ir neslopstantis plento gaudesys nuo krovininio transporto srauto. Dar pasižvalgome po arimus, toliau žaliuojančius žiemkenčių laukus, po sodybą, žvilgtelime į pirtelę anapus kelio, kuri taip pat yra Guntulių. Sodybos šeimininkė pasigauna kačiuką, kad jųdviejų nuotrauka jaukesnė būtų, ir atsisveikiname. Suksime į kitą kiemą, kad tik žmonių surastume.
Pakalnėje, geltoname namelyje
Pirmiau pakilome lauko keliuku iki pamiškės, iki Juozo Augulio sodybos. Užrakintą radome, bet žmonių joje būta, nes daržai užauginti, derlius, akivaizdu, nuimtas, sodas dera, obuolių prikritę, pavėsinėje draugiškos kompanijos būta. Grįžtame keliuku atgal, leidžiamės į nuokalnę link kitų namų. Matyti į sieną atremtas dviratis, taigi ir žmogus turi būti.
Laimis Cemnickas, šnekus vyras (jau anam kieme apie jį taip sakė) sutinka su plačia šypsena: „Toks populiarus pasidariau, anądien korespondentė mieste kalbino ir fotografavo, dabar vėl…“ Tikrai, kiek čia mūsų Kupiškyje belikę, visi tie patys.
Ados Dvarionaitės nuotraukos
Cemnickai tikri Druskių kaimo senbuviai, sodyba senelių statyta. Paties Laimio atmintyje išlikęs apie 40 metų kaimo gyvenimo tarpsnis. Buvę čia kelios dešimtys kiemų, juose augo nuo 2 iki 3 ir 7 vaikų, smagu buvo. Užaugę visi išsiskirstė, pasikeitus laikams, kai nebeliko darbų, reikėjo keliauti į miestus, tad Druskių jaunimas pasklido, įsikūrė didmiesčiuose, Panevėžyje, Utenoje. Prieš dvi dešimtis metų Laimis vėl apsigyveno tėviškės sodyboje, pasistatė viralinę, laikė gyvulių. Motina su patėviu irgi čia gyveno, atskirai tvarkėsi. Prieš ketverius metus mama mirė, tad dabar jis vienas atliko. Šiemet sako auginęs vištų, draugas žadėjo žiemai atvežti kelias avis prižiūrėti. Nežino, ar ilgai čia užsibus, gal pas draugę išsikels, čia tik vasarvietė būtų.
„Tėviškės esu pasiryžęs neapleisti, su seserimi čia pat turime 4 hektarus miško, dar yra žemės keli hektarai. Esu stalius, daug ką sugebėčiau pats pasidaryti, tik sveikata kiek šlubuoja, sąnariai skauda, taigi norus reikia riboti. Pirtelė nugriuvo, reikės versti, kitą statyti, klėtį tvarkyti. Reikia kaime daug sveikatos, lėšų turėti. Todėl čia niekas gyventi ir nebenori. Kad bent darbų būtų: aplinkui tik du darbdaviai, Adomynėje Augis Cesevičius ir Svėdasuose šiauliečio Barono poilsio verslas, lentpjūvė“, – kalbėjo pašnekovas, vaišindamas mus kava, saldumynais ir naminiu sūriu, iš karvę laikančios kaimynės nusipirktu.
Dar pabandėme per Druskius pakeliauti pakiemiui: per Augulių, Juozo ir Aldonos, Broniaus ir Onos kiemus, Mickų sodybą, kurią nupirko Guntulis Juozas, ūkininko Egidijaus tėvas, Senvaičių, Donato Šukio, Juzuko Jakučio, Pranckūno… Beveik visos sodybos jau tuščios. Pasiūlė pašnekovas nuvažiuoti į buvusius Senvaičių namus, kur vasaroti atvažiuoja vilnietė jų pusseserė Vanda, ji irgi daug žinanti apie Druskių kaimo žmones ir čionykštį gyvenimą.
Iš senų nuotraukų sklindanti nostalgija
Kitoje Utenos kelio pusėje įsukome į gražiai prižiūrimą sodybą, tvarkingą kiemą, išlaikytus senovinius trobesius. Rankos taip iš karto ir tiesėsi užfiksuoti vaizdus, žmones.
„Nereikia, nedarykite nuotraukų, kad piktavaliai čia kelio lengvai nerastų, nes namai nuolatinai negyvenami“, – paprašė šeimininkai. Bet pasikalbėjome, pavartėme senus nuotraukų albumus ir kraštotyros leidinius, ieškodami žinių apie Druskių kaimą. Suradome.
Vilniečiai Vanda ir Henrikas Bernotai į Druskius atvyksta vasarą, tada susirenka čia ir draugai, ir vaikai, anūkai. Namai priklausė Vandos giminaičiams Senvaičiams, čia po tėvų mirties gyveno jų vaikai Jonas, Leonora, Janina. Visi vienišiai, nė vienas nesukūrė šeimos. Janytei likus vienai ir pasiligojus prieš keliolika metų, Vandai teko ją pagloboti, dažniau aplankyti, todėl kaimo žmonės ir gyvenimo pokyčiai išlikę jos atmintyje.
„Abi pusseserės, ir Janytė, ir Leonora, buvo geros kantorkos, balsingos, čia vykdavo mojavos, susirinkdavo kaimo moterys gegužės vakarais pagiedoti. Gražu būdavo klausytis, žiūrėti. Pusbrolis Jonas geras rankas turėjo, pokariu darydavo karstus partizanams laidoti. Daug visko yra matę šie namai, su tėveliais, kai maža buvau, važiuodami iš Adomynės į Svėdasus, į atlaidus, kermošius, čia visada užsukdavome pasibūti“, – pasakojo Vanda Senvaitytė-Bernotienė.
Jos pačios tėviškė irgi netoliese, Razrivkos kaime prie pat Adomynės. Šimonyse ji baigė vidurinę mokyklą, iki 1977 metų, kol mama gyva buvo, dažnai į gimtinę parvažiuodavo, dabar vasaros namai yra čia. Auginami daržai, prižiūrimas sodas, vakarais iš miško ateina į sodą stirnos, nusileidžia gervės. Gražu čia būti.
„Vis ruošiuosi klėtyje giminės muziejuką įrengti, taip pagerbti savuosius, jų atminimą, kad tik sveikatos tam dar užtektų. Kadaise aktyvus kaimo gyvenimas virė, mano vaikiškoje atmintyje išlikę apie keturios dešimtys žmonių sodybų, dabar nieko nebėra“, – kalbėjo pašnekovė.
Vartėme senus nuotraukų albumus. Nuotraukose – Druskių kaimo vaikai pradžios mokykloje švenčiant prezidento Antano Smetonos 60-metį, besišypsančios kaimo merginos ir margai gėlėtos jų suknelės, sesės Senvaitytės su mama. Išlikęs vokiškas močiutės pasas su piršto atspaudu, nuotrauka beveik per visą žmogaus ūgį. Viskas tiks giminės muziejui. O kaimas, anot pašnekovės, keičiasi, ir tai natūralu, dėsninga, kaip ir žmonių kartos, einančios viena po kitos.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ apie Druskių kaimą pateikta nemažai archyvinių duomenų. Kaimas nuo seno priklausė Pliaterių valdomam Aluotų dvarui, Svėdasų parapijai.
1775 m. kaime su užusieniais buvo 14 dūmų.
1811 m. minimas 41 revizinis vyriškos lyties valstietis. 1816 m. gyveno 42 vyrai ir 39 moterys. Tuo metu Druskiuose buvo 12 dūmų, dirbusių po valaką žemės: Lauryno Kurkio, Baltramiejaus Jurkšto, Ignoto Beragio, Andriaus Jančio, Izidoriaus Grigalio, Jono Pranckūno, Kazimiero Jančio, Martyno Lapienio, Mykolo Senovaičio, Lauryno Grakausko, Jokymo Pranckūno, Pranciškaus Semėno. Kiekvienas dūmas buvo įkainotas po 230 auksinų.
1832 m. kaime jau buvo 16 dūmų, iš viso 102 gyventojai. Valstiečiai laikė 25 arklius, 25 jaučius, 21 karvę, 64 avis, 38 kiaules ir kitų gyvulių. Kaimo prievoles sudarė duoklė: 12 žąsų, 24 vištos, 4 kapos kiaušinių bei 90 sidabro rublių činšas. Aluotų dvarą iš Pliaterių konfiskavus iždo žinion, Druskiai priklausė Aluotų valstybiniam dvarui.
1861–1915 m. kaimas priklausė Ukmergės apskrities Aluotų valsčiui. Druskiai smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m., sudegė dauguma trobesių. Ūkininkai ėmė atstatinėti pastatus, 1922 m. pirmąsyk padavė prašymą išskirstyti kaimą į vienkiemius, bet to turėjo laukti gana ilgai.
1927 m. Druskiuose minima 30 savininkų, 18 iš jų dar nebuvo galutinai atkūrę karo metais sunaikintų sodybų. 1930 m. paskirtas matininkas Petras Kraniauskas, jis 327 hektarus kaimo žemės išskirstė 35 savininkams, tarp jų minimos kelių Augulių, Marijonos ir Uršulės Braknienių, Mykolo Cemnicko, Jančių, Jakučių, Jurkštų, Senvaičių, Semėnų, Šukių ir kitos pavardės. Bendrai nuosavybei palikti kapai, žvyrynas ir molynas.
1919–1947 m. kaimas jau priklausė Panevėžio apskrities Šimonių valsčiui, 1923 m. čia buvo 30 sodybų ir 145 gyventojai. 1942 m. kaime priskaičiuoti 33 namų ūkiai, iš viso 142 gyventojai. Pokario metais Vladas Jančys ir Eugenija Balytė rėmė partizanus, kaime buvo partizanų bunkeris. 1945 m. žuvo Feliksas Senvaitis, lageryje kalėjo eigulys J. Augulis. 1949 m. kaime įkurtas „Žaliakalnio“ kolūkis, vėliau kaimas priklausė Adomynės kolūkiui. 1959 m. kaime buvo 103 gyventojai.
Už 1 kilometro į pietvakarius nuo kaimo, miško apsuptoje kalvoje, yra Aluotų piliakalnis, anot padavimų, jį supylę švedai. 1890 m. čia rasta įvairių ginklų, stiklo, geležies dirbinių. 1998 m. piliakalnyje rastas senovinis akmeninis kirvukas.
***
Apie Druskius įdomių autentiškų prisiminimų galima rasti leidinio „Visi keliai veda Kupiškin“ II tome (2005 m.). Juos pateikė iš Druskių kilusi pedagogė Elena Mašauskaitė.
Iš kur gali būti atsiradęs kaimo pavadinimas? Seneliai pasakodavę, kad seniau kaimas vadintas Aukštakalniu. Karo, nežinia, kurio, metu labai trūko druskos, žmonės jos galėjo gauti tik iš kariškių, tad čia jos atvykdavo ir tolimesnių apylinkių gyventojai. Vietinius imta pravardžiuoti druskiais, taip atsirado naujas kaimo pavadinimas.
Šimonių girios pakraštyje buvusi didelė žvyrduobė, kaimas turėjo gero molio duobę, naudojosi, kam reikėjo plytoms ar krosniai. Zigmas Vitonis, vadintas Zigma, vasarą darydavo ir degdavo plytas, dirbdavo pas ūkininkus. Kaime buvo amatininkų: staliai Petras Jakutis ir Jonas Senvaitys, siuvėjos Janina Senvaitytė, Elena Levanytė, Ona Jakutytė, Anelė Jakutienė, Anelė Jurkštienė, kalviai Juozas Dilys ir Feliksas Augulis. Kaimo muzikantai armonikininkai buvo Juozas Levanas ir Matas Mašauskas, smuikeliu grodavęs Peliksas Senvaitys. Per vestuves ir laidotuves raudas raudodavo Jakutienė, gaila, niekas neužrašė žodžių, neišliko raudų tekstai. Vienas iš šviesesnių kaimo žmonių, matyt, buvęs Ignas Senvaitis, nes jo rūpesčiu iš Svėdasų kaimo berniukams pamokyti 1 metams buvo pakviesta mokytoja, vėliau pradinė mokykla įkurta Aluotose. Tas pats I. Senvaitis priklausęs ir kaimo teismui, kuris spręsdavo įvairius žmonių ginčus.
Šmaikštus pasakojimas pateiktas apie minėtą Z. Vitonį, buvęs jis drąsus pokštininkas. Sykį nešdamasis medinį šautuvą ir prisitaikydamas, priklaupęs ant kelių, kaip reikiant išgąsdino urėdą. Kitą kartą, dar caro laikais, Svėdasuose sukėlė sumaištį. Buvusi miestelio centre didelė bala. Jis įbrido vidurin ir ėmė skaityti kažin kokią proklamaciją, maišyti su žeme valdžią. Atbėgo stražnikas. Mėgino sudrausminti, bet į balą lipti su išblizgintais batais nesiryžo. O Vitonis duoda išsijuosęs, vis skaito. Galiausiai stražnikas įšoko vandenin, ištraukė popierių, o tas – tuščias, nieko neparašyta. Pareigūnas šoko ant Vitonio, tas atrėžė: „Iš parašyto tai ir durnius paskaitys.“
Elektra Druskių kaime buvusi įvesta apie 1963 ar 1964 m., melioracija prasidėjo apie 1975 m. Iki tol kaime buvo 22 sodybos, vėliau liko 12. 2004 m. dar buvo 9 sodybos. Iš tos kartos vaikų tik prisiminimų pateikėjai E. Mašauskaitei pavyko baigti Kupiškio gimnaziją, tapti mokytoja.
