Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Europos saulėlydis atšaukiamas“
Kalbėjosi ir pokalbius užrašė Arnas Ališauskas
Pokalbį apie Kiniją noriu pradėti klausimu: kas Jūsų akimis šiandien įtakingesnis pasaulyje – Jo Šventenybė Dalai Lama ar Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius?
Geras klausimas… Sudėtingas, bet įdomus. Reikėtų susitarti, kokiu aspektu mes šias asmenybes lyginame. Jeigu kalbame apie moralinį autoritetą, Dalai Lama – neabejotinai visiškai kito kalibro žmogus, neabejotinas moralinis autoritetas milijonams. Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius gal ir yra autoritetas, pavyzdžiui, savo partijos nariams – jiems taip matyti ir taip vertinti, bent jau formaliai, turbūt, priklauso pagal partijos liniją, bet tik tiek. Paradoksas, nes Dalai Lama juk neturi nei partinio aparato, nei kariuomenės… Čia derėtų prisiminti dar vieną pavyzdį, kai prieš kelis dešimtmečius Romos popiežius Jonas Paulius II, neturėdamas nei kariuomenės, nei tankų, sugriovė iki dantų ginkluotą ir agresyvią Sovietų imperiją. Kai kam gali atrodyti, kad Šventasis Tėvas tai padarė vienu žodžiu, pavergtiesiems ištaręs paprastą žodį „Nebijokite”. Nebijokite, nes Dievas su mumis.
Kalbant apie Dalai Lamą, neturėtume pamiršti vieno mums, lietuviams, ypatingai svarbaus fakto: Jo Šventenybė buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, pasveikinusių nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą: Jo telegrama Vilnių pasiekė 1990 metų balandžio 4 dieną.
Kad Dalai Lama net namų neturi…
Taip, jis turėjo palikti savo namus, jis neturi savo valstybės. Turi tik jam ištikimus tibetiečius ir milijonus budistų – ir ne tik budistų – visame pasaulyje, pripažįstančius jį dvasiniu lyderiu. Vienas mūsų susitikimų vyko Dharamšaloje, Indijoje, XIV Dalai Lamos rezidencijoje tremtyje, kur lankiausi su Europos Parlamento narių delegacija.
O, beje, pirmasis mūsų susitikimas įvyko dar 1991 metais. Tada dirbau Aukščiausiojoje Taryboje – Atkuriamajame Seime, ir Pirmininkas Vytautas Landsbergis turėjo vykti į Londoną, kažkokią Tibeto laisvės siekiui skirtą konferenciją. Profesorius vykti negalėjo ir išsiuntė mane. Toje konferencijoje susitikau britą lordą Davidą Ennals – buvusį ministrą Haroldo Wilsono vyriausybėje, o tada – Lordų Rūmų narį ir Tibeto grupės vadovą Britanijos parlamente.
Lordas David’as Ennals’as (dešinėje) su žmona (kairėje) ir Laima Andrikienė su sūnumi Šarūnu.
Buvo priimama Tibetą palaikanti rezoliucija, ir į ją aš pasiūliau įtraukti paragrafą apie Lietuvą: mes kaip tik buvome paskelbę nepriklausomybę ir patyrę Sovietų Sąjungos agresiją, tad atsirado daug sąlyčio taškų su Tibeto tema. Mano pasiūlymui pritarė visi dalyviai, išskyrus vieną vokietį, Žaliųjų partijos atstovą, kuris labai pasipiktino, kodėl čia painiojamos skirtingos šalys, skirtingos problemos. O, beje, mano pranešimas konferencijoje kaip tik ir buvo apie tai, kiek daug panašaus tarp Lietuvos ir Tibeto: ir viena, ir kita tauta okupuota didelio kaimyno, kuris griauna jų bažnyčias ir persekioja už tikėjimą, kuris pažeidinėja žmogaus teises, neveikia nei žodžio, nei susirinkimų, nei spaudos laisvės. Be to, nei Lietuva, nei Tibetas nesipriešino ginklu, ir vis tiek buvo vykdomos represijos, žudomi žmonės.
Michael’as van Walt van Praag’as pasaulio parlamentarų konvente dėl Tibeto.
Tą rezoliuciją mes priėmėme. O konferencijoje sutikau dar vieną išskirtinę asmenybę – Michaelą van Waltą van Praagą, Dalai Lamos patarėją tarptautinės teisės kausimais. Ir jis manęs paklausė: „Laima, ką tu galvoji apie tai, kad surengtume Dalai Lamos vizitą į Lietuvą? Jam, ko gero, būtų įdomu“. Grįžau, papasakojau apie šį pokalbį AT pirmininkui Vytautui Landsbergiui, ir dabar net neprisimenu visų detalių, bet mes išsiuntėme oficialų kvietimą Dalai Lamai, o aš susirašinėjau su Michaelu ir taip pirmasis Dalai Lamos vizitas į Lietuvą buvo pradėtas organizuoti. Jo Šventenybė į Lietuvą atvyko labai greitai – 1991 metų rugsėjo pabaigoje Jis jau buvo Vilniuje. Man teko ir prižiūrėti organizacinę dalį, ir Jo Šventenybę pasitikti oro uoste, visas dienas Lietuvoje lydėti ir globoti. Tai buvo pirmas susitikimas, bet po tos viešnagės vėl ir vėl susitinkame – tai Lietuvoje, tai Briuselyje, tai Strasbūre, tai toje pačioje Dharamšaloje.
L. Andrikienė su Dalai Lama Vilniuje.
Susitikimas: Dalai Lama ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis.
Man Jo Šventenybė tebėra didelis autoritetas, ir visiškai netrukdo, kad Jis nėra krikščionis, kad pagal politines pažiūras Jį būtų galima laikyti kairiuoju. Jo kalbėjime, Jo raštuose, elgsenoje ir visame gyvenime man labiausiai imponuoja bendražmogiškosios vertybės. Taika, atjauta, atleidimas ir panašūs dalykai – jie juk vienodai aktualūs visiems, o Jo Šventenybė juos gina, skelbia, neša į pasaulį, nepavargdamas, nekreipdamas dėmesio į patyčias, ir man tai labai svarbu, priimtina ir artima. Dėl to šiandien atvirai džiaugiuosi, kad aš buvau tas žmogus, kuris Tibeto rėmimo grupę įkūrė Lietuvos Seime, kad tokioje pačioje grupėje dirbu Europos Parlamente. Ir susiklostė tai kažkaip tarsi savaime – natūraliai, negalvojant apie jokią naudą, jokius bonusus.
Požiūris į Dalai Lamą labai aiškus: pagarba, palaikymas, bendravimas… O su Kinijos liaudies respublikos lyderiu teko turėti bendrų reikalų?
Neteko. Jie – tokie dideli ir tokie neprieinami…
Paradoksas, bet Jo Šventenybė prieinamesnis, negu „liaudies valstybės“ vadovas…
Nepalyginamai. Kompartijos sekretoriai labai saugomi – ir dabartinis, ir buvusieji. Mes jų iš arti nematėme ir negirdėjome, juo labiau kalbančių laisvai auditorijai, nebijančių atsakinėti į klausimus… Nieko panašaus niekada nemačiau pati ir negirdėjau, kad kada nors kur nors taip būtų buvę. Dabartinio kompartijos lyderio ir Kinijos prezidento Xi Jipingo atvykimas į Davoso forumą 2017 metų sausį buvo pristatomas kaip naujos, pasauliui atviros Kinijos gestas. Bet realybė tokia, kad iki atvirumo kinams dar labai toli. Jie patys sako, kad jų demokratija yra savotiška. Demokratija, parašyta kinų hieroglifais.
Bet kiek tenka matyti ir girdėti viešos oficialios informacijos, Kinijos vadovai irgi eina nešini šūkiais a‘la „taika visiems“, jie tenori prekiauti, niekam negrasina, nevykdo jokios ekspansijos. Žodynas – vos ne kaip Dalai Laimos…
Bet jų darbai liudija ką kita, tiksliau – visai priešingus dalykus. Beje, tokia detalė: aš nuolat dalyvauju kas keletą metų rengiamose Tibeto okupacijai, laisvės siekiui skirtose konferencijose, konventuose ir ten susitinku su Tibeto jaunąja karta. Ir tie jauni žmonės klausia: ar tikrai mes turime elgtis taip, kaip siūlo Dalai Lama – nenaudoti smurto, nesipriešinti ginklu, nenaudoti jėgos? Kai kuriems iš tų jaunuolių toks kelias atrodo nepriimtinas ir pražūtingas. Vienas iš jų – didelis visom prasmėm tibetietis Pempa Tseringas, ne vienerius metus buvęs Tibeto parlamento tremtyje pirmininku, kartojo: ne, mums šitų metodų nepakanka. Jeigu mes ir toliau taip gyvensime, bus blogai, turime imtis kitokios veiklos, turime priešintis jėga. Dalai Lama šiuo klausimu laikosi kitokios pozicijos – yra kaip koks taikos apaštalas ir teigia, kad galvojant apie ilgalaikę perspektyvą taikus pasipriešinimas gerokai naudingesnis. Noriu pabrėžti, kad čia – ne emocijos, Jis laikosi šio kelio racionaliai, kryptingai, kantriai įrodinėdamas: jeigu mes dabar pradėtume priešintis ginklu, organizuotume Tibeto sukilimą, būtume sutrypti ir mūsų apskritai neliktų. Galbūt tai – ne tik išgyvenimo filosofija, bet ir išgyvenimo strategija, nes milžiniška Kinija su Tibetu tikrai pasielgtų būtent taip. Situacija iš tikrųjų labai bloga: bijodamas didesnės grėsmės, Dalai Lamos vadovaujamas Tibetas kalba apie taikų sugyvenimą, tačiau kinų tai nesustabdo.
L. Andrikienė su Dalai Lama Dharamšaloje.
L. Andrikienė su Dalai Lama Dharamšaloje.
Kinija juos tyliai, bet stabiliai smaugia?
Smaugia. Griauna jų vienuolynus, vienuolius kiša į kalėjimus. Daugelis iš mūsų, žiūrėdami žinias, ne kartą matėme reportažus apie tai, kad tibetiečiai susidegina. Tie gyvi fakelai – irgi jų tautos nevilties šauksmas ir desperatiškas mėginimas atkreipti pasaulio dėmesį, nes nerandama kitų priemonių priminti, kas vyksta, ir pamėginti apginti tuos itin taikius žmones, jų senąją kultūrą. Juk tibetiečiai, mano galva, nori tikrai labai nedaug: jie nori, kad Tibetas būtų nemilitarizuota zona, kad tai būtų ekologiškai švari zona, nes, pasak tibetiečių, ten yra pasaulio stogas, o realybėje – tirpstantys ledynai, išdžiūvusios didžiosios upės… Jie kalba apie neatsakingos ir neapgalvotos industrinės žmogaus veiklos, siekiant naudos čia ir dabar, bet negalvojant apie bent kiek ilgesnę perspektyvą, padarinius… O Tibetas juk iš tikrųjų galėtų būti rami harmoninga pasaulio vieta, simboliškai švari pasaulio vieta – bet kinams net ir tai nepriimtina: jie tiesia geležinkelius, jie nori Tibetą paversti pramonine zona, jie giriasi, kad neša tamsiems Tibeto žmonėms šviesą, tiesą ir išsilavinimą. Aš klausau, ir man kyla toks ryškus déjà vu jausmas, taip viskas girdėta.
Be to, noriu paminėti ir dar vieną valstybę. Mes kalbėjome apie Tibetą, bet šalia komunistinės Kinijos yra Taivanas. Tai, kas oficialiai vadinama „Kinijos Respublika“, ir kas yra tikrai per menkai žinoma. Toks faktas: neseniai vieno Lietuvos informacinio leidinio prašymu turėjau atnaujinti duomenis apie save ir, be viso kito, parašiau, kad turiu valstybinį apdovanojimą, gautą iš Kinijos Respublikos. Redaktorė ištaiso ir parašo „Kinijos liaudies respublikos“. Aš atitaisau atgal, ji vėl ištaiso savaip. Galiausiai neiškenčiau, paskambinau ir paaiškinau, kad yra tokia Kinijos Respublika. arba Kinijos Respublika Taivane. Jai tai buvo naujiena, ir žinau, kad tai būtų naujiena daugybei žmonių.
Gal šis teiginys kam nors nepatiks, bet aš turiu pasakyti: Taivanas – tai irgi kinai. Nors Taivano gyventojai patys save vadina taivaniečiais, suprask – jie nėra kinai. Aš pati sau Taivano gyventojus vadinu baltaisiais, na o didžiosios valstybės kinus – raudonaisiais. Ir čia ne šiaip išsigalvojimas – kai gyveni Taivane ir bendrauji su taivaniečiais, supranti, kad šie kinai yra visiškai kitokie, negu jų tautiečiai, gyvenantys Kinijos liaudies respublikoje, skirtumas milžiniškas. Viešint Taivane, ar restorane, ar muziejuje, ar gatvėje grupę žmonių iš Kinijos liaudies respublikos visada atskirsi be jokių pastangų: jie – triukšmingi ir nelabai kultūringi, skirtingai negu vietiniai. Aš galvojau: kodėl taip susiklostė? Juk nuo to laiko, kai Čiang Kai–Ši su sąjungininkais atvyko į Formozos salą, praėjo ne taip jau daug metų. Ir ar Kinija iki chunveibinų siautėjimo, knygų deginimo ir daugybės kitų blogų dalykų buvo būtent tokia, kokią aš šiandien matau Taivane? Neturiu atsakymo į šį klausimą, nors ir tame pačiame Europos Parlamente su taivaniečiais tenka bendrauti daug – rengiant laisvos prekybos sutartį, kurios mes labai norėtume, ar svarstant jų galimą narystę įvairiose organizacijose, pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijoje ar Tarptautinėje civilinės aviacijos organizacijoje (Taivanas turi puikias oro linijas China Airlines, skraido į Europą, skraido po visą pasaulį), ar, pavyzdžiui, Europole. Bet Kinijos liaudies respublika iki šiol blokuoja šituos Taivano siekius. Jie akivaizdžiai bijo, kad Taivano narystė taptų šitos valstybės tarptautinio pripažinimo, tiesiog jų nepriklausomybės pripažinimo dalimi. Nors Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) Taivanas turi specialų statusą – jie ten jau įkėlė koją, ir aš labai stebiuosi, kaip kinai tai pražiūrėjo. Tiesa, demokratinis pasaulis, taip pat ir Europos Sąjunga nepripažįsta Kinijos taip geidžiamo rinkos ekonomikos statuso, o tai, kad Taivanas yra rinkos ekonomika, niekam nekelia abejonių.
Tačiau yra vienas labai svarbus „bet“. Šie metai išsiskiria tuo, kad Kinijos liaudies respublika Taivano atžvilgiu elgiasi labai agresyviai: atvirai grasina karine intervencija, nuolat pažeidinėja oro erdvę, jūroje lenda į zoną, kur jų laivai neturėtų plaukioti. Taivano diplomatai, su kuriais man tenka bendrauti Briuselyje, dabar nuolat vaikšto į renginius, skirtus Ukrainos temai, manydami ir matydami, kad jų situacija vis labiau panašėja į tą, kurią Rusija sukėlė Ukrainoje.
Ar nėra mūsų klaida, kad gerai matydami Rusiją – agresyvią, isterišką, užimančią svetimas teritorijas, kinų arba visai nematome, arba nesuvokiame kaip grėsmės – jie gi tik ramūs prekiautojai…
Tas ir svarbu, kad Kinija ir Rusija dažniausiai elgiasi labai skirtingai, bet jų politikos esmė, turinys – požiūris į žmogų, požiūris į kitą šalį, požiūris į save, jų pasaulinės pretenzijos – yra labai panašūs. Ir vienoje, ir kitoje didžiojoje valstybėje – agresyvumas, siekis dominuoti, nenoras spręsti problemas prie derybų stalo. Be to, ir vienos, ir kitos šalies viduje – vienos totalitarinės savo esme partijos valdžia. Žmogus privalo tapti to valdžios monolito nariu, jeigu nori ką nors daryti, pavyzdžiui, versle. Nėra demokratinių rinkimų, nėra žodžio laisvės, nėra spaudos laisvės. Net istorija panaši: ir vienoje, ir kitoje šalyje įvyko raudonosios revoliucijos, buvo nuversta teisėta valdžia, jos nariai buvo išžudyti arba turėjo pabėgti iš šalies, galingiausiais tapo žmonės, kuriems demokratija – visiškai nepriimtina valdymo ir gyvenimo forma. Žodžiu, man jie daug labiau panašūs, negu nepanašūs. Nors sutinku – veikimo pasaulyje metodai šiek tiek skirtingi.
Noriu papasakoti dar vieną iškalbingą epizodą. Man teko lankytis Kinijos liaudies respublikoje su Europos Parlamento delegacija, ir tuo metu aš buvau EP Žmogaus teisių pakomitečio narė, be to, ir didžiausios EP frakcijos pranešėja žmogaus teisių klausimais. Todėl, suprantama, turėjau kalbėti apie žmogaus teises, o tai komunistinės Kinijos funkcionieriams – kaip jaučiui raudonas skuduras. Gali su jais kalbėti apie ką nori – prekybą, investicijas, aplinkosaugą, ir viskas bus gerai, bet žmogaus teisių tema – tabu. Be to, mūsų vizitas vyko kaip tik tuo metu, kai A. Sacharovo premija už minties laisvę buvo paskirta Hu Jia – Kinijos disidentui, kuris jau buvo suimtas ir įkištas į belangę, o Tibete po šiek tiek aktyvesnio Nepriklausomybės dienos minėjimo ir kilusio šurmulio kinai buvo ėmęsi masinių represijų, daug žmonių buvo sukišta į kalėjimus. Ir aš turiu kalbėti būtent apie tai. Taigi, vyksta oficialus delegacijų susitikimas didžiuliame Kinijos liaudies respublikos parlamente, kartu pirmininkauja EP ir kinų atstovai, man suteikiamas žodis, ir aš pradedu dėstyti, kad Kinija yra pasirašiusi Jungtinių Tautų Žmogaus teisių apsaugos konvenciją, kurioje surašyti įsipareigojimai jai yra privalomi, ir ši šalis, įvertinant jos istoriją, dydį, galią, galėtų ir turėtų būti pavyzdys daugeliui valstybių, deja, turim kalbėti apie grubius žmogaus teisių pažeidimus. Priminiau, kad A. Sacharovo premiją mes paskyrėme Hu Jia ir išreiškiau viltį, kad jam bus leista atvykti į Europos Parlamentą Strasbūre ir atsiimti tą garbingą apdovanojimą, kalbėjau apie Tibetą ir jam skirtas rezoliucijas, kurių buvome priėmę, jei gerai pamenu, tris… Ir kalbą baigiau prašymu ant manęs nepykti – nes esu už žmogaus teises ir kitas vertybes, ir negaliu meluoti: jeigu aš pakėliau ranką ir balsavau už tas rezoliucijas Europos Parlamente, tai aš ginsiu tą pačią poziciją ir Pekine. Juolab kad tai – ne tik mano, bet ir Europos Parlamento pozicija.
Kalbu ir matau, kad vienas iš pirmininkaujančių – kinas – sėdi ir rausta, rausta, rausta, toks įspūdis, kad jį tuoj ištiks širdies smūgis arba insultas. Bet puikiai matau, kaip jis pro dantis košia frazę „it‘s a provocation!” („tai – provokacija!)“. Tada mūsų delegacijos vadovas primena: mes buvome sutarę, kad šitas klausimas mūsų darbotvarkėje bus, ponia Andrikienė už tai yra atsakinga, ir ji turėjo kalbėti šita tema, o jeigu turite kokių nors klausimų, prašom klausti. Jokių klausimų kinai, aišku, neturėjo – jie norėjo kuo greičiau baigti susitikimą. Taip ir įvyko – posėdis baigiasi, ir kinai išeina iš jo, nepadavę mums rankų, nors visi žinome, kad vakare mūsų laukia bendra vakarienė – didžiulis priėmimas. Iki jo mūsų delegacijos kairieji, komunistai, pareikalauja surengti delegacijos posėdį, ir (ypač gerai prisimenu vieną damą – aktyvią prancūzų socialistę) kelia skandalą: kodėl mes taip kalbame, juk žinojome, kur važiuojame, ar nežinome, kad reikia mandagiai elgtis, o žmogaus teisių klausimo apskritai nereikia kelti? Delegacijos vadovas atsako: mes su Laima visą skrydžio laiką nuo Amsterdamo iki Pekino kalbėjomės apie būsimą susitikimą ir perėjome visus klausimus. Laima turėjo mano pritarimą savo kalbai, ir mes čia atvažiavome kalbėti, be visų kitų dalykų, ir apie žmogaus teises (mes iš tikrųjų buvome stipriai pasiruošę, net turėjome sąrašus žmonių, oficialiosios valdžios oponentų, kurie dingo be žinios, kurie be teismo ilgiausiai buvo laikomi suimti, ir tą sąrašą vėliau įteikėme valdžios atstovams). Žodžiu, karštas pokalbis, delegacijos vadovas nuramina emocijas, bet man – pavadinkime tą būseną taip – nelengva. Po to lankomės komunistų partijos centro komitete, kur mus pasitinka kinas, kalbantis beveik tobula anglų kalba, atrodantis ir besielgiantis na, visiškai vakarietiškai. Ir jis iš karto pasako: žinau, kad mūsų vyrai jautriai sureagavo į kalbą apie žmogaus teises, bet nekreipkite dėmesio, vakare per priėmimą vėl viskas bus gerai. Taip ir buvo: sėdėjome, vakarieniavome, man iš abiejų pusių sėdėjo kinai parlamentarai, kalbėjome apie viską, tik ne apie žmogaus teises. Bet bendravimas buvo paprastas ir lengvas. Aš šitą ilgą istoriją papasakojau tam, kad parodyčiau jų požiūrį: jeigu kalbi apie žmogaus teises, tai juos erzina, pykdo, jie netenka savitvardos. Jie labai nenori apie tai kalbėti.
Žvelgiant iš šalies, vaizdas toks: kol rusai demonstruoja savo karinę galią, kinai deklaruoja, kad jie eina į pasaulį su savo produkcija, nes jų gamyba auga, jie pasirengę pirkti pasaulio prekes, nes jų rinka auga… Bet jie gink Dieve niekam negrasina… Kas iš tikrųjų už to slypi?
Ieškodama atsakymo, norėčiau grįžti į 2013-uosius metus, nes ir dabar, atsigręžusi į netolimą praeitį matau, kad tai buvo išskirtinis laikas. Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungai, į Vilnių susirenka ES valstybių lyderiai, atvyksta Angela Merkel, Davidas Cameronas, kiti. Tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius kalba, kad jis grįžęs pasirašys laisvosios prekybos susitarimą, kai to pažado neįvykdo, Ukrainoje prasideda Maidanas, ir kuo viskas baigėsi – žinome. Tais pačiais 2013-aisiais metais mes, Europos Sąjunga, paskelbiame apie derybų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis dėl laisvosios prekybos sutarties pradžią. Precedento pasaulyje neturinti sutartis, pagal kurią 510 mln. Europos Sąjungos gyventojų ir 330 mln. JAV gyventojų kuria bendrą rinką be barjerų, be muitų, be kvotų, be apribojimų investicijoms, su minimaliomis išimtimis. Labai perspektyvus planas, kuris labai nepatinka… Kinijai ir Rusijai. Jos priekaištauja, kad tai visiškai iškreips pasaulio prekybos balansą, kad tai pažeis PPO taisykles, žada skųsti būsimąją sutartį tarptautinėms instancijoms, bet tiek ES, tiek JAV tvirtina, kad niekieno interesų tai nepažeidžia, ir mes toliau darysime, ką darome. Lietuva pirmininkauja ES, ir mūsų Prezidentė pasako, kad derybas dėl sutarties baigsime per kelis mėnesius, iki metų pabaigos – tokia stipri politinė valia esanti abiejose Atlanto pusėse.
Kinijos Prezidentas Xi Jinping‘as.
O beveik tuo pačiu metu, tik keliais mėnesiais anksčiau, Kinijos prezidentas ir kompartijos generalinis sekretorius paskelbia apie Kinijos „Šilko kelio – ekonominio diržo“ strategiją, pasaulyje šiandien žinomą kaip OBOR („One Belt One Road“). Viskas pristatoma su gausiu gražių žodžių padažu, esą tai bus ekonominio bendradarbiavimo strategija, kurios laikydamasi Kinija investuos visame pasaulyje, įvairiausiuose jo regionuose. Toks gražus ir nekaltas praeityje buvusio „Šilko kelio“ atkartojimas, kuris atneš naudos visoms su šia veikla susijusioms pusėms. Kinai įkuria Azijos infrastruktūros investicijų banką ir tapti jo dalininkėmis pakviečia Europos Sąjungos valstybes-nares. Tačiau nekviečia Jungtinių Amerikos Valstijų, Taivano, Japonijos. Kinai strategijos įgyvendinimo pradžiai ant stalo deda trilijoną dolerių…
Tuo tarpu aš 2014-aisiais metais pralaimiu rinkimus į Europos Parlamentą, turiu laiko kitiems darbams, ir buvęs Belgijos premjeras, krikščionis demokratas profesorius Markas Eyskensas mane pakviečia tapti valdybos nare tarptautinio fondo (PA International Foundation), turinčio atstovybes Briuselyje, Pekine, Indonezijoje, JAV, Maskvoje (tiesa, jau keletas metų, kaip ten atstovybė uždaryta, nes nebuvo įmanoma dirbti). Ir fondo vadovai man parodo OBOR strategijos įgyvendinimo žemėlapį, pasaulio žemėlapį, kuriame nužymėti Kinijos transporto koridoriai. Jie driekiasi per visą Europą ir vienas baigiasi… Klaipėdos uoste. Negalėjau patikėti, bet tai yra faktas: vienas kinų „Šilko kelio – ekonominio diržo“ transporto koridorius iš tikrųjų baigiasi mūsų Klaipėdoje, tiksliau – Klaipėdos jūrų uoste. Kitas toks koridorius, pavyzdžiui, baigiasi Pirėjo uoste. Įdomu tai, kad kai mes, palinkę virš šito žemėlapio, nagrinėjome kinų kelius, Pirėjo uostas dar buvo Graikijos. Bet labai gretai kinų valstybinė kompanija „Cosco“ nupirko apie 60 proc. akcijų ir de facto tapo Pirėjo uosto savininke. Iki šito sandorio mes Europoje apie OBOR kalbėjome, bet galvojome, gal tai tebus „popierinis tigras“, viso labo lozungai ir propaganda. Realybė rodo, kad tai yra tinklas, užmestas ant visos Europos. Ką ten Europos – ir ant Azijos, Lotynų Amerikos, kitų žemynų, net Arkties. Kokią galią – finansinę, organizacinę, politinę – reikia turėti, kokias ambicijas puoselėti, norint tokį projektą suorganizuoti ir realizuoti? Tai – ne pavienių investicijų ar atskirų regionų lygmuo, tai – visaapimanti, galima sakyti, pasaulinė programa.
Tuo pačiu metu Japonijos ambasadorius ypatingiems pavedimams Lietuvos Seime kalba apie tai, bet jo niekas nesupranta arba nenori suprasti. Niekas tos tendencijos nemato kaip grėsmės, aš iš Briuselio vėluodama atlekiu į šitą renginį, kad paremčiau Japonijos diplomatą ir paraginčiau: broliai lietuviai, pasižiūrėkite, kas darosi pasaulyje. Ir Lietuvoje – taip pat. Nes Rytų ir Vidurio Europos valstybėms šioje kinų strategijoje skirtas atskiras formatas „16+1“: Kinija ir šešiolika valstybių, kurioms, pagal mūsų poreikius ir prioritetus, numatytas atskiras dėmesys ir finansavimas.
Po to, kai Pirėjas krito, aš su savo padėjėjais lankiausi Klaipėdos uoste ir susitikau su vadovybe, įskaitant generalinį direktorių, komercijos direktorių, kitus atsakingus ir gerai informuotus žmones. Ir aš jų klausiu: ar jaučiate kinų susidomėjimą Klaipėda? Ir girdžiu atsakymą: taip, vien per pirmuosius šešis šių metų mėnesius čia jau lankėsi penkiolika aukšto lygio delegacijų iš Kinijos. Iškalbingas skaičius, ar ne?
Ir ko jie nori?
Laima Andrikienė Klaipėdos jūrų uoste. 2016 m. lapkritį.
Jie nori Klaipėdos uosto, jie nori to, ką mes laikome strateginiu objektu ir ko neleidome privatizuoti, nes šis objektas, jo veikla turi sąsajų su mūsų valstybės saugumu. Ir jeigu mes būtume kaip Graikija, t.y. ant jūros kranto turėtume 5–6 uostus, ir vienas iš jų taptų Kinijos nuosavybe, dar kažkaip galėtume iškentėti. Bet jeigu kinai paimtų uostą, kurį mes turime vienintelį… Žinau, kad kai kas pasakys: koks skirtumas, kas moka pinigus, tegu tik uostas dirba, modernizuojasi… Reikia žinoti, kad kinams jokios mūsų krovos kompanijos nerūpi. Jų motyvas: duokite mums išėjimą į jūrą, duokite teritoriją ir leiskite plėstis, mes čia gabensime savo krovinius savais keliais. Štai toks poslinkis nuo 2013-ųjų, kai jie paskelbė naujojo „Šilko kelio“ strategiją, iki 2016-ųjų, kai atvirai pasakė, kad nori Klaipėdos uosto teritorijos, nori ten statyti savo terminalą ar terminalus. Beje, per tą laiką Vilniuje spėjo apsilankyti net Kinijos pirmasis vicepremjeras, atvykęs čia neva todėl, kad kinus labai domina lietuviški mėsos ir pieno produktai, bet juos reikia dar papildomai sertifikuoti, papildomai tikrinti, ar jie tikrai tinka Kinijos rinkai. Visas pasaulis žino, kad kinams mirtinai reikia europietiškų pieno produktų, kad buvo ne vienas atvejis, kai žmonės, taip pat ir vaikai Kinijoje masiškai apsinuodijo savo šalies pieno produktais, kad buvo ir labai sunkiai sergančių, ir net mirties atvejų. Žodžiu, kinams pieno produktų labai reikia, juolab esant tokiai rinkai, į kurią Lietuva galėtų eksportuoti viską, ką pagamina, ir tai vis tiek tebūtų lašas jūroje. Bet jie atvažiuoja ir žaidžia savo žaidimus, kelia vis naujus reikalavimus mūsų maisto produktams, kelerius metus imituoja derybas dėl kokios nors nedidelės krovos kompanijos Klaipėdos jūrų uoste, bet taip jos ir nenuperka. Šis Kinijos veikimas – viso labo dūmų uždanga, turinti pridengti tikruosius tikslus: kinams rūpi Lietuvos geležinkeliai, jiems reikia Klaipėdos uosto ir jiems reikia mūsų aukštųjų technologijų pramonės. Iš esmės ir Lietuvoje, ir Europoje, ir visame pasaulyje jiems reikia visko, nuo ko priklausys valstybių konkurencingumas ne šiemet, ne kitąmet, o po penkerių ar po dešimties metų.
Užs. Nr.326