ĮSAKYTA TAUTAI NESKURSTI

Ada DVARIONAITĖ

Poetas Marcelijus Martinaitis sukūrė poetinį personažą Kukutį, kurio ausyje užaugo kumelaitė, ir dėl to nepatogu prieš kaimynus, pažįstamus ir vaikus, prieš gražų ir tyrą gyvenimą ir nėra kur dingti iš nesmagumo.

Nesmagu Lietuvos valdžiai dėl skurstančios savo tautos, prieš pasaulį nepatogu. Esame Europoje ir toks prastas rodiklis. Pamėgino surasti ką nors gero. Valstybinė mokesčių inspekcija dar pavasarį suskaičiavo Lietuvos milijonierius. Ir paskelbė skaičių. Pagal praėjusių metų pajamų deklaracijas turime 432 milijonierius. Ekspertai sako, kad tai labai mažai, išsivysčiusioje pasaulio šalyje turėtų būti bent 2 ar 3 procentai visų gyventojų ar net 5. Lietuvai reikėtų, kaip sakė banko ekspertas Nerijus Mačiulis, kokių 50 tūkstančių turtuolių. Tada būtų galima įvesti jiems ir turto mokesčius, išaugtų valstybės įplaukos, visi naudą pajustų. O dabar milijonierius reikia saugoti lyg kokius vilkus, kad tik nesunyktų ir nereikėtų papildomų sąnaudų šiam socialiniam sluoksniui atkurti.

Bet valstybei reikia pajamų, kad praturtėtų. Iš kur jas paimti? Iš mokesčių. Mokėtojų turi būti kuo daugiau. O ko Lietuvoje yra daugiausia? Vidurinis sluoksnis, anot sociologų, dar nesusiformavęs, milijonierius reikia tausoti ir saugoti, taigi belieka skurstantieji (norėtųsi juos gražiau pavadinti, bet tinkamesnio žodžio po ranka neturiu).

Statistikos departamento duomenimis, pernai žemiau skurdo ribos buvo apie 650 tūkst. Lietuvos gyventojų, tai yra apie 23 proc. Va, čia neišsenkantis įplaukų šaltinis. Ministras Pirmininkas neseniai prabilo apie svarstymus nuo kitų metų apsispręsti dėl automobilių taršos mokesčių. Kitaip esą neįmanoma atgrasyti tautiečių nuo prasto skonio – važinėti labai senais automobiliais ir kenkti gamtai. Kam šie mokesčiai gresia?

Turtuoliai laksto nuosavais lėktuvais, plaukioja jachtomis, važinėja elektromobiliais, jie tų mokesčių nemokės. Mokės žmonės, važinėjantys kelių dešimčių metų „antikvarais“, pilantys dyzeliną, benziną ir kitus gamtą teršiančius degalus. Milijonai tokiais važinėja, įplaukos į biudžetą bus solidžios.
Gal valdžiai truputį pasidarė nepatogu dėl tokių planų, todėl ką tik pranešta apie „vaučerius“, prekybos kuponus. Toks sumanymas svarstomas. Tereikės nueiti į paštą, nusipirkti juos, paskui nueiti į mažą parduotuvėlę ir išsikeisti juos į vietos gamintojų, ūkininkų parūpintas maisto prekes. Planuotojai pamiršo, kad didelėje Lietuvos dalyje pašto skyriai uždaryti, o ten, kur išlikę, susidarys didžiulės eilės. Gal tai atgrasys pretendentus, gal tariami skurdžiai iškratys kojines ir taip sumažės skurdo Lietuvoje?
Yra dar vienas skurdo ir žmonių atskirties mažinimo būdas. Neseniai Kupiškyje apsilankiusio pretendento į prezidentus komandos narys psichologas pateikė tokią mintį – kodėl brangiai kainuojančios spaudos negalėtų kaimuose išnešioti savanoriai, jauni žmonės? Pabendrautų su senoliais, pasisemtų patirties, visiems būtų džiaugsmo ir naudos.

Tik kur gauti kaime dyko jaunimo? Mieliau savanoriauja senjorai, gal jie galėtų dviračiais pasiekti atokias pamiškių sodybas? Bet dažnam galva svaigsta važiuojant, o ir baisu vilkus sutikti kur nors prie Šepetos. Jeigu automobiliu važiuos, reikės kuro įpilti, o kas už jį sumokės? Galvok negalvojęs, tokias idėjas įgyvendinti labai nelengva. Savanoriams rėmėjams reikės rėmėjų.

Bet ne viskas blogai, turime galimybių ir dar turėsime. Ausys nugirdo, kad jau planuojami komerciniai privatūs skrydžiai į kosmosą, kas galėjo apie tai pagalvoti. Gal ten naujų mokesčių šaltiniai slypi? Tereikės sumokėti apie 60 milijonų Amerikos dolerių ir sau skrendi.