Ištrauka iš spaudai rengiamos dr. Laimos Andrikienės knygos „Europos saulėlydis atšaukiamas“
Kalbėjosi ir pokalbius užrašė Arnas Ališauskas
Pradėkime nuo keturiolikos metų senumo istorijos: 2004-ieji, Lietuva – Europos Sąjungos narė, renkami pirmieji europarlamentarai. Jūsų kandidatės programoje įrašyti žodžiai „Stipri Lietuva stiprioje Europos Sąjungoje“. Kaip Jums šiandien atrodo – ar šis siekis tapo realybe?
Žinote, aš ir šiandien rašau, kalbu ir galvoju tą patį. Praėjo keturiolika metų, bet ant žurnalo „Europos laiku“ viršelio aš ir šiandien rašau tai kaip savo moto. Tai apibendrina, ko aš siekiu ir kam aš dirbu. Taip, aš noriu stiprios Lietuvos ir galvoju, kad stipri Lietuva ir gali būti tik stiprioje Europos Sąjungoje. Lietuvai, Lietuvos interesams realizuoti labai nenaudinga silpna, išsivaikštanti, nukraujavusi, susipriešinusi Europos Sąjunga. Taigi, tikslai ir moto liko tie patys. Ar Lietuva per keturiolika metų tapo stipresnė? Manau – neabejotinai taip. Jeigu mes kalbėtume apie Lietuvos politinį svorį, apie vietą pasaulyje, ji neabejotinai tapo svarbesne žaidėja, kurios balsas neabejotinai geriau girdimas. Aš nepamiršau euroskeptikų gąsdinimo, kad, jeigu mes įstosime į Europos Sąjungą, mūsų balso esą iš viso nebus girdėti, didžiosios valstybės mus užgoš, o mūsų nuomonė niekam nebus nei svarbi, nei įdomi.
Iš tikrųjų taip nėra. Turiu pasakyti, kad kai 2004-aisiais pirmą kartą buvau išrinkta į Europos Parlamentą, važiavau ten, lydima tam tikro skepsio, ir tikrai nemažo: na kas tame milžiniškame šešių šimtų parlamentarų būryje (tuo metu jų buvo mažiau, nei dabar) girdės tuos trylika lietuvių? Atsakymas šiandien: mus girdi, tik reikia dirbti. Nuosekliai, kantriai, atkakliai, nebijant ką nors supykdyti, nebijant kam nors sugadinti nuotaiką. Ir, nepabijosiu pasakyti tą žodį, nors jis Lietuvoje ir įgijęs neigiamą konotaciją, reikia būti valstybininku. Valstybininku ta gerąja, tikrąja žodžio prasme. Nekreipti dėmesio į aplinkybę, kad kažkam tai nepatiks, bet atsistoti ir drąsiai kalbėti tai, ko reikia Lietuvai, Lietuvos valstybei. Ne kartą esu kalbėjusi, kad mes, lietuviai, vis dėlto dažnai esame tokie Vaižganto mykoliukai – nuolankūs, sunkiai išjudinami… Aš su baltu pavydu, su tikrai gerais jausmais visada žiūrėdavau, pavyzdžiui, į lenkų kolegas, kurie, nekreipdami dėmesio, kas ką pagalvos, patiks kam tai ar nepatiks, jeigu tik reikia Lenkijai – ir krikščionis demokratas pasakys tą patį, ir socialistas pasakys tą patį, ir kraštutinis dešinysis galbūt kalbės kitais žodžiais, bet panašias mintis. O lietuviai iš pradžių atrodė tarsi drovėtųsi.
Mes tokie atėjome į Europos Sąjungą, bet ji mane ir, manau, ne tik mane nustebino, kad buvo tokia atvira, pasirengusi klausyti ir išgirsti. Žinoma, buvo žmonių, kurie į naująsias nares žiūrėjo iš aukšto, bet sakyčiau, kad tokių buvo mažuma. Mano pačios gyvenimas ir darbas yra vienas iš įrodymų, kad nuoseklus, kantrus ir sąžiningas darbas duoda vaisių. Tai, grįžtant prie klausimo, ar Lietuva tapo stipresnė, mano atsakymas: neabejotinai – taip. Politikoje ji gerokai labiau girdima, ekonomine prasme mes neabejotinai pakilome – stodami į Europos Sąjungą pagal daugelį rodiklių buvome gerokai žemesnėse pozicijose, o dabar siekiame septyniasdešimt penkis procentus, kartais – ir daugiau ES lygio. Mes pasiekėme tokį lygį, kai bus tikrai sunku įrodyti, kad mums vis dar reikalinga Europos Sąjungos finansinė parama – yra valstybių, kurioms ji daug labiau reikalinga. Šiuo atžvilgiu Vilnius apskritai yra tapęs tarsi valstybe valstybėje ir atrodo dar gerokai geriau, nei visa Lietuva. Žodžiu, tvarkomės tikrai ne blogiausiai.
Taip, yra dalykų kurie laikomi Lietuvos silpnąja puse, kelia daug problemų, ir turbūt didžiausia iš jų – emigracija. Mes nuolat girdime, kad emigracija – tai tautos nukraujavimas, tautos išsivaikščiojimas, Lietuvos išsivaikščiojimas. Aš pati ne kartą esu rašiusi klausdama: kas bus Lietuva be lietuvių? Ar tai bus gražus žemės sklypas prie Baltijos jūros, kuriame gyvenantys žmonės kalbės kitomis kalbomis, ne lietuviškai? Juk toji niša, kuri liktų lietuviams išsivažinėjus, neabejotinai nebūtų tuščia, mūsų vietą užimtų kiti žmonės. Mano nuomonė tokia, kad mes turime rasti būdų šią problemą paversti stiprybe. Taip, emigracija Lietuvai – žiaurus ar bent jau labai stiprus iššūkis, ir nėra lengvų jo sprendimų. Bet aš matau ne tik neigiamus jos aspektus. O gal tiesiog siekiu, bandau suprasti jaunus žmones, kurie išvyksta į užsienį studijuoti, dirbti, gyventi.
Turbūt daugelis skaitytojų čia prašytų patikslinimo ir ne vienas pasakytų: mano vaikai išvažiavo, kaimynų – išvažiavo, namai stovi tušti, Lietuva darosi pensininkų kraštas…
Man atrodo, jaunas žmogus visada yra ambicingas. Ir turi toks būti. Jis nori pasiekti didesnių tikslų, jis nori įrodyti, kad gali, jis nori pažinti svetimus kraštus, nori įrodyti, kad ir svetur galima pasiekti didesnių karjeros aukštumų. Be to, dabartiniam jaunimui dažnai Lietuva atrodo tiesiog per maža – jiems reikia didelių erdvių, jiems reikia pasaulio. Mes, mano karta, kartais sunkiai suprantame šituos jaunus žmones. Sakydama „mes“, turiu galvoje dabartinius šešiasdešimtmečius, penkiasdešimtmečius – tuos, kurie jau buvo sąmoningi žmonės, kai įvyko didysis virsmas, kai Lietuva paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą. Tai, kad ir mūsų visuomenėj, ir mūsų sąmonėj įvyko milžiniškos slinktys, mes Lietuvoje suvokėm. Mes žinojom, ko norim – išeiti iš okupuotos valstybės statuso ir tapti laisva valstybe, siekti pripažinimo pasaulyje. Bet kai Lietuva tapo Europos Sąjungos ir NATO nare, man atrodo, daugelis Lietuvoje neįvertino kokybinių mūsų valstybės ir mūsų visuomenės pokyčių. Atrodė: na, kas čia tokio mūsų laukia? Nieko ypatingo: galbūt mūsų esamą gyvenimą papildys europiniai pinigai, galbūt laisvas kapitalo ir kitų dalykų judėjimas, ne daugiau. Bet kai pradedam lyginti 2004-ųjų Lietuvą (o dar teisingiau būtų lyginti 2000-ųjų Lietuvą, kai prasidėjo ryžtingi judesiai narystės ES ir NATO kryptimi) su dabartine valstybe, esame visiškai kitokie, iš esmės kitokie. Tai matoma plika akimi, ir aš čia kalbu ne tik apie materialinę gerovę – ne tik apie automobilius, kuriais važinėjam šiandien, ir namus, kuriuose gyvenam, ne tik apie tų pačių emigrantų uždirbtus pinigus, kurie ateina į Lietuvą kaip didžiulė finansinė injekcija. Pasižiūrėkim į žmones, ypač – į tuos, kuriems šiandien nuo dvidešimties iki trisdešimties metų. Man jie atrodo patys tikriausi europiečiai, nematau juose to sunkaus ir nesmagaus bagažo, kurį turi mano karta. Ir čia, atsakant į aukščiau užduotą klausimą, matau įrodymą, kad Lietuva yra neabejotinai stipresnė. Ir aš jaunojoje kartoje nepasigendu idealizmo, kad ir kokios kalbos kartais nuskamba viešojoje erdvėje arba giminių užstalėse – man atrodo, jie myli Lietuvą ne mažiau, negu mes, jeigu Lietuva būtų pavojuje, jie gintų tėvynę ne blogiau, negu mes… Ir pavyzdžių, patvirtinančių, kad jie didžiuojasi esą lietuviai, yra daugybė. Aš neturiu jokio pagrindo nurašyti šitą kartą kaip prarastą ar blogesnę už mus. Žodžiu, Lietuva yra stipri.
O kalbant apie pačią Europos Sąjungą ir lyginant jos dabartį su 2004-aisiais… Ar šiandien ji yra stipresnė? Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Geografiškai ji gerokai didesnė…
Bet ar padidėjęs plotas – tik privalumas, ar tai nėra ir ES problemų šaltinis?
Yra. Naujų narių priėmimas keičia Europos Sąjungą. Penkiolikos narių Europos Sąjunga, į kurią mes stojome, ir dvidešimt aštuonių narių Europos Sąjunga šiandien – visiškai skirtingos. Tai buvo senųjų Europos valstybių klubas, į kurį atėjo Rytų ir Vidurio Europos valstybės. Ir šitas mišinys padarė ES kitokią. Sakydama „kitokią“, galvoje turiu daugelį dalykų. Kaip minėjome, ji gerokai išsiplėtė geografiškai. Neprisimenu, kiek žmonių gyveno penkiolikoje ES valstybių, dabar mūsų – daugiau nei 500 milijonų. Ji ekonomiškai gerokai galingesnė – pagal indėlį į bendrąjį vidaus produktą, kuris sukuriamas apskritai visame pasaulyje, esame antri po Jungtinių Amerikos Valstijų. Be to, matykime, kokia yra Europos Sąjungos galia pasaulio permainų akivaizdoje. Juk vyksta milžiniški savo mastu ir svarba procesai, lūžiai ir slinktys, kurių nepastebėti, jas ignoruoti neįmanoma. Pirmiausiai šiuo atveju kalbu apie Aziją, kuri jau sukuria daugiau negu 30 procentų pasaulio bendrojo vidaus produkto. Jeigu skaičiuotume mūsų, Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų indėlį, mūsų galybė atrodytų nepralenkiama, bet įvertinant mūsų, deja, trūkinėjančius ryšius, supratimą tenka koreguoti.
Norėjau prisikabinti prie žodžių junginio „Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų indėlis“. Matant ir girdint, kas vyksta, dažnai norisi paklausti: o mes, ES ir JAV, iš principo – dar kartu?
Mes dar kartu, bet aš nežinau, ar ilgai tai truks, nes niekas nežino, kokią veikimo kryptį Jungtinės Valstijos rinksis ateityje – ką pasirinks jų piliečiai, kas bus jų naujieji vadovai, ar ilgai dirbs dabartinis šalies prezidentas… Daug nežinomųjų.
Be to, yra ir dar vienas žaidėjas – Kinija. Žinote, kai aš dar buvau vaikas, atsimenu, kaip kieme sėdėdavo močiutės ir kalbėdavo apie kažkokias Mikaldos knygas, kur surašyta visa tiesa. Be viso kito – ir kad pasaulyje nebus sienų, o jį valdys geltonoji rasė. Mes, slėpdami savo sekretus arba žaisdami slėpynių, viena ausim girdėdavom tas kalbas, ir mums tai atrodė visiškos nesąmonės. Mūsų močiučių ir senelių nėra, mes patys jau sulaukėme tokio amžiaus, kokio turbūt tada buvo mūsų močiutės, ir ką aš matau? Turiu konstatuoti, kad pasaulis juda kryptimi, kaip kalbėdavo senoliai, ir juda labai sparčiai. Aš matau labai ambicingą Kiniją, kurios ekonomikos augimo tempai tokie, kad BVP didėjimas per metus sudaro 6 – 7 procentus (palyginimui, JAV ir ES BVP augimas sudaro 1 ar 2 procentus). Nereikia būti dideliu matematiku, kad suvoktum, jog Kinija po kelių dešimtmečių dominuos pasaulyje – bus galingiausia pasaulio valstybė, turinti didžiausią gyventojų skaičių, galingiausią ekonomiką ir didžiausią kariuomenę.
Tokių faktų akivaizdoje Europai būti stipriai – jau ne pasirinkimo, o išgyvenimo klausimas?
Būtent. Beje, aš nepaminėjau sienų, bet ir čia Mikaldos pranašystės pildosi – mes į daugelį valstybių keliaujame be vizų. Šiuo atveju kalbu ne tik apie Šengeno erdvę, ne tik apie tai, kas yra Europos Sąjungoje, – europiečiai į daugelį pasaulio valstybių keliauja laisvai. Tokiame globaliame pasaulyje formuojasi visiškai kiti galios centrai, ir, nors mes dar kalbame, kad Europos Sąjunga yra pasaulinis žaidėjas, kad esame vienas iš pasaulio centrų, skaičiuojant santykinai, mūsų galia mažėja. Mūsų įtaka pasaulio procesams mažėja. Ir jeigu jūs manęs paklaustumėt, ar yra būdų tai sustabdyti, aš manau: nelabai. Europos Sąjungai metas pradėti taikytis su situacija, kad mūsų padėtis bus kitokia.
Prasideda eilinis Europos saulėlydis?
Realybė tokia, kad, kaip sakiau, randasi nauji galios centrai, iškyla naujos valstybės, o tos, kurios daugybę metų, sakykim, nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo neginčijami autoritetai, su kuriomis visi skaitėsi, jų vaidmuo santykinai mažėja. Ir niekur nedingsime – mums reikės išmokti žaisti pagal štai tokio multipoliarinio pasaulio taisykles.
O ar Jums neatrodo, kad Europa nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nuolat ėjo į tokią būseną, kol ir tapo, pasak Gintaro Beresnevičiaus, kaip turtingų senukų sanatorija? Azija, Afrika turi to gyvenimiško šėlo, draivo, iš kurio gimsta gyvybė, o europiečiai tingūs ir lepūs, o atgaivinti Europą galim tik mes, lenkai…
Pasakysiu žiauriai: alkanieji, tie, kurie neturi, bet nori turėti, visada veikia iš paskutiniųjų. Prisiminiau dar vieną dalyką, susijusį su močiučių kalbomis. Jų klausydama, galvodavau: kokia geltonoji rasė gali dominuoti pasaulyje? Kinai, kurie pasitenkina trimis saujelėmis ryžių per dieną ir kurie visi dėvi vienodus drabužius – namie visi vienodom kelnėm ir marškiniais, o užsienyje visi vienodais kostiumais? Kokių dar ambicijų jie gali turėti? Taip niekada nebus… Pasirodo, tai gali pasikeisti per vieno žmogaus gyvenimą. Ir manau, kad tie pasiekimai, iki kurių atėjo Kinija, ir buvo iš ten – iš alkanumo. Jie norėjo gyventi sočiau, geriau – matom rezultatą. Manau, kad dėl lietuvių ir lenkų Gintaras Beresnevičius buvo teisus, nes mes į Europos Sąjungą irgi atėjom alkani. Nebūtinai alkani duonos – alkani teisingumo, alkani galimybių įrodyti savo priklausymą Europai. Alkani pripažinimo, kad ir mes galim ir turim gyventi kaip visa Europa, kad mes irgi esam laisvi žmonės. Kad ir mums priklauso teisė gyventi, dirbti, mokytis ten, kur mes norime.
Mes čia kalbam apie Kiniją, bet aš matau ir dar vieną akivaizdžiai ekonomiškai augantį ir stiprėjantį centrą – Lotynų Ameriką. Akivaizdu, kad mes iš Lietuvos jos nematome. Žinome, kad tai – milžiniškas kontinentas į pietus nuo Jungtinių Valstijų, kur gyvena kažkokie egzotiški indėnai. O iš tikrųjų tai – milžiniškas regionas, kurio galia labai sparčiai auga. Kalbu apie Argentiną, Braziliją, Čilę, Peru… Auganti ekonominė galia maitina jų pasaulinio lygmens politines ambicijas, kokių jie anksčiau niekada neturėjo. Jie niekada net nekalbėjo, pavyzdžiui, apie Brazilijos nuolatinės narystės statusą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, o dabar kalba. Jie kalba, kad Jungtinės Tautos negali toliau būti dinozauras, 70 metų veikiantis kaip Antrojo pasaulinio karo padarinių rezultatas. Mes to nematom, bet nereiškia, kad to nėra. Kai ruošiu kokią nors medžiagą Lotynų Amerikos tema, dažnai pasigirsta klausimai: kodėl, kam to reikia, kaip čia mes susiję? Taip, Užsienio reikalų ministerijoje yra žmonių, kurie tai mato, žino ir supranta, bet jeigu kalbam apie visą visuomenę, to matymo labai stinga. O reikėtų juos matyti – ir ne kaip nors apskritai, o Europos Sąjungos naudai, savo – Lietuvos – naudai.
Mes, lietuviai kartais apskritai esame labai keisti – matome tik tuos dalykus, kurie yra labai arti, ir viskas. Pirmiausiai mes matom Rusiją. Taip, mes esam nuo jų žiauriai nukentėję, ir tos žaizdos nėra užgijusios daugeliu prasmių: tebėra gyvi žmonės, kurie buvo išvežti į Sibirą, kurie gimė tremtyje. Pagaliau, konkrečiai mes, mano karta, gimėm ir užaugom okupuotoj Lietuvoj, dėl to Rusiją matom ir matysim. Dar matom Latviją, Estiją, Lenkiją su visom istorinėm sąsajom, kurias kai kas laiko ne sąsajom, o sąskaitom ir reaguoja į jas labai emocingai, 14 metų matom Europos Sąjungą, bet viso likusio pasaulio mums tarsi nėra. Mes niekaip nesuvokiam, kad XXI amžiuje, aukštųjų technologijų laikais, atstumai tarp valstybių ir žemynų labai sutrumpėjo, kad nebeliko tų ribų ir barjerų, kurie veikė iki šiol. O kas yra tas globalus pasaulis, ką reiškia jame šiandien gyventi ir veikti? Taip, mes neretai girdime žodžius: kam mums ta Europos Sąjunga, mes čia vieni patys susitvarkysim. Bet palaukit – jeigu Vokietijai reikia Europos Sąjungos, jeigu Prancūzijai reikia Europos Sąjungos, jeigu tokios supervalstybės suvokia, kad kiekviena atskirai milžiniškame pasaulyje jos nepajėgs konkuruoti, kas galėtų patikėti, kad Lietuva pajėgs?
Tūlas Lietuvos euroskeptikas šioje vietoje mestų: o va britai pasakė, kad jiems ES nereikia, ir išėjo, ir neprapuolė. Ir ką Jūs į tai?
Gal aš kada nors norėsiu suvalgyti savo žodžius, bet šiandien aš manau, kad britai padarė klaidą. Taip, aš žinau posakį „Vox Populi, Vox Dei“ („liaudies balsas – Dievo balsas“) ir su juo nesiginčiju. Taip, aš nesiginčiju, referendumas nelabai didele persvara nubalsavo už „Brexitą“. Bet turėkime galvoje, kad padirbėjo Kremlius, kad buvo suinteresuotų išorės jėgų (jų ir tebėra, ir jos tebeveikia), kurioms reikalinga susipriešinusi, išsivaikštanti, ekonomiškai ir politiškai nukraujavusi Europos Sąjunga… Šiandien, prieš ateidama į mūsų susitikimą aš skaičiau, kad tik penktadalis britų pritaria tam Jungtinės Karalystės išėjimo iš ES planui, kurį Theresa May dabar pasiūlė Europos Sąjungai. Aš nežinau, kokie būtų rezultatai, jeigu Britanija surengtų dar vieną referendumą, bet spėju, kad jeigu toks įvyktų – ar rekomendacinis, ar privalomasis, – britai norėtų pasilikti. Manau, jog tai, ką jie dabar daro, yra klaida, ir ta klaida neatneš naudos nei Europos Sąjungai, nei pačiai Britanijai.
Jeigu ji išeis.
Jeigu ji išeis.
Gal aš klystu, bet kartais susidaro įspūdis, kad jie ieško galimybių pasilikti, išlaikant gerą veido išraišką.
Aš nežinau, ar pasakysiu ką nors labai nauja ir netikėta, bet – juk Theresa May, vykstant „Brexito“ referendumui, ėjo Vidaus reikalų ministrės pareigas ir buvo už tai, kad Jungtinė Karalystė pasiliktų Europos Sąjungoje. Ir mano kolegos Europos Parlamente, britų konservatoriai man sakė: gerai, kad ją paskyrė premjere. Ji yra viena iš mūsų, ir ji yra už tai, kad mes liktume ES. Tačiau ji yra premjerė ir privalo įgyvendinti Jungtinės Karalystės piliečių valią. Jie pasakė „mes norime išeiti“, ir ji turi daryti viską, kad toji valia būtų įvykdyta. Bet kaip gali politikas daryti tai, kuo jis visiškai netiki? Aš, būdama tokia, kokia esu, negalėčiau taip elgtis. Aš negalėčiau sakyti žmonėms „išeikime“, jeigu netikiu to išėjimo nauda. Mano supratimu, ji neturėjo sutikti tapti premjere ir vykdyti tokią politiką. Aš įtariu, kad ji tikėjosi, jog dar bus galima pakeisti britų nuomonę, jog bus galima pakreipti viską taip, kad Britanija išeidama pasiliktų. Deja, ji – ne solistė, o ši politika – ne solo partija, yra visas orkestras ar choras, kaip jį bepavadintume, yra vyriausybė ir parlamentas, ir visi jie dabar dalyvauja šiame žaidime. Ir kiekvieną kartą kai aš matau Jungtinės Karalystės parlamentą balsuojant dėl sprendimų, kurie priartina „Brexitą“, galvoju: gal šį kartą jie nesurinks pakankamai balsų, nenubalsuos, gal įvyks persilaužimas… Ir kiekvieną kartą nusiviliu. Matysim, kaip bus, bet aš apgailestauju dėl tokios situacijos.
Beje, jeigu kalbam apie Jungtinės Karalystės pasitraukimą iš Europos Sąjungos, aš manau, kad tai jau mačiau. Mačiau, kai iš mūsų grupės Europos Parlamente išėjo britų konservatoriai. Kai mes, Lietuva, atsiradome Europos Sąjungoje ir mūsų atstovai pradėjo dirbti Europos Parlamente, aš tapau Europos liaudies partijos – Europos demokratų frakcijos nare, kur dirbo ir britų konservatoriai. Prieš 2009-ųjų rinkimus Davidas Cameronas, britų lyderis, pasakė, kad britų konservatoriai pasitrauks iš Europos liaudies partijos – Europos demokratų politinės šeimos ir laikysis atskirai. Ir kai po Europos Parlamento rinkimų 2009 metais susirinkome ir pradėjome dirbti, mūsų frakcijoje britų konservatorių jau nebuvo. Kai kurie išėjo iš partijos. Edwardas McMillan-Scottas kreipėsi į teismą, kad galėtų likti frakcijoje. Kai kurie iš jų išėjo su ašaromis akyse – prisimenu Christopherį Beazley‘į, kuris atsisveikino su mūsų frakcija, o paskui ir su Europos Parlamentu. Jis pasakė: aš šitoj partijoj daugiau būti negaliu, ir net nėjo į rinkimus. Mačiau labai žmogiškų, labai emocingų reakcijų, kurios ir mus visus emociškai veikė labai stipriai. Bet jeigu kalbėčiau be emocijų, turiu pasakyti faktą, kad 2004–2009 m. ir 2009–2014 m. frakcijos, kuriose aš dirbau, skyrėsi dramatiškai. Kai nebeliko britų, dažniausiai kylantis klausimas – kieno bus viršus: vokiečių ar prancūzų. Kadangi jų delegacijos frakcijoje – didžiausios. Man trūko ir trūksta britų frakcijos narių, man trūksta britiško požiūrio į pasaulį. Kai kas jį laiko lengvabūdišku, tokiu truputį crazy – aš taip nemanau. Gi frakcija, mano nuomone, išėjus britams, tapo blogesnė. Taip pat aš galvoju ir apie Europos Sąjungą. Jeigu Jungtinė Karalystė išeis, Europos Sąjunga bus labai kitokia. Ir tikrai ne geresnė. Galbūt tai privers likusias nares suremti pečius, būti vieningesnes, bet ES bus neabejotinai silpnesnė. Apskritai „Brexitas“ – visiems blogai, ir aš to negaliu atleisti Davidui Cameronui. Aš negaliu to suvokti. Jis pažadėjo referendumą tam, kad laimėtų rinkimus, visiškai negalvodamas apie pasekmes. Aš nesu už tai, kad nereikia atsiklausti tautos nuomonės ypač svarbiais, lemiamais klausimais, nors jie neskaičiavo tokio varianto, kaip referendumo pralaimėjimo galimybė, jie gi net rimtos kampanijos nesurengė. Bet mane stebina dėl D. Camerono kitkas: tu kvieti 50 milijonų žmonių ateiti prie balsadėžių ir pareikšti valią dėl pasilikimo arba išėjimo iš ES, tai suteik tiems žmonėms pakankamai informacijos, kokios bus pasekmės Britanijai, jeigu ji išeis. Aš negalėjau patikėti tuo, ką matau, kai stebėjau situaciją: įvyko referendumas, pritrenkti liko visi, įskaitant patį Cameroną, jis atsistatydina iš premjerų, premjere tampa Theresa May ir tada pradedamos kurti darbo grupės, kurios turi paskaičiuoti, kokios bus britų pasitraukimo pasekmės. Viskas buvo palikta emocijoms: Britanijoje lenkai santechnikai, Britanijoje lietuviai statybininkai, kurie sutinka dirbti už gerokai mažesnį atlyginimą, nors jų darbo ir paslaugų kokybė nėra blogesnės nei pačių britų, jie blogina britų darbininkų situaciją darbo rinkoje… Suprantama, kad toje situacijoje britų darbininkai išėjo į gatves su plakatais „Atvykėliai, važiuokit namo!“. Tai – emocijos, bet kur racionalios išvados? Kaip tu gali kviesti tautą į referendumą, jei pats netiki tuo išėjimu, jo nauda?
Užs. Nr.303