Tarp Lukonių ir Miliūnų, Subačiaus seniūnijoje, plyti Jauniūnų kaimo laukai. Čia bėra tik trys šio kaimo vienkiemiai. Greta Jauniūnų yra įsikūrę Gudgalio, Lukonių, Miliūnų, Šaltenių, Šiaudinių, Vivulių ir Terpeikių kaimai. Teka Marnakos upelis. Autobusų stotelė palei žvyrkelį, netoliese pastatytas atliekų konteineris – šiuolaikinės civilizacijos ženklai, bylojantys, kad šis kraštas dar gyvybingas.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Dvigubo vienkiemio šeimininkai
Janina Petrulienė su marčia Aldona.
„Daktarui, kunigui ir žurnalistui reikia rasti laiko nors ir vidury nakties“, – tokiais šmaikščiais ir širdžiai maloniais žodžiais mus sutiko Jauniūnuose savo sodyboje Aldona Petrulienė. Moteris sakė, kad jos vyras Benediktas ir sūnus Irmantas sėja. Tai jiems, kad būtų mažiau gaišaties, nuvežusi pietus į laukus. Dabar galinti minutėlę ir šnektelėti. Juk dirba jie visi pagal laisvą grafiką, savarankiškai, labiausiai tik gamtos užgaidų paisydami.
Erdvioje Petrulių sodyboje labai gražiai dera senovę menantys statiniai ir šiuolaikinė statyba. Čia, vaizdžiai tariant, dvigubas vienkiemis. Prie įvažiavimo kelio į sodybą stovi šiuolaikiškas namas, taip pat šiais laikais statytas sandėlis. Kiti kiemo trobesiai mena prieškarį. Tolimesniame kiemo pakraštyje, už sodo, žalumoje skendi jaukus senųjų Petrulių namas. Čia pasibeldus, duris atveria Janina Petrulienė, Benedikto mama. Guvi devyniasdešimt penkerius metus įpusėjusi moteris prisijungia prie pokalbio su jos marčia.
Senasis Petrulių namas.
„Esu iš Terpeikių kaimo, Karazijaitė. Čia atitekėjau 1958 metų vasarį. Mano uošviai buvo Jonas ir Marijona Petruliai. Jų namas statytas apie 1916 metus. Mano vyras Vytautas dirbo kolūkyje brigadininku, fermos vedėju, o aš laukininkystėje. Susilaukėme sūnų Benedikto ir Jono bei dukros Reginos. Dukra Kaune daktarauja, Jonas gyvena Pasvalio rajone, o Benediktas liko čia ir ūkininkauja. Gerai, kai vaikai arti. Man vienai būtų sunku ir vandens atsinešti, ir malkomis pasirūpinti. Dabar jie viskuo mane aprūpina, esu savuos namuos. Ko benorėt?“ – kalbėjo Janina.
Jos marti Aldona yra kilusi iš Svėdasų. Šiame krašte atsidūrė gavusi paskyrimą, kai įgijo buhalterės specialybę. Dirbo Lukonių kolūkio buhalterijoje, vėliau – dispečerinėje.
Naujas Petrulių namas.
„Gyvenome Lukonyse. Kai mirė vyro tėvas, po 1990 metų persikėlėme į jo tėviškę, kad vienai mamai būtų lengviau gyventi. Pamažu pradėjome ūkininkauti, kurti savo namus čia. Ir vyras, ir su juo kartu ūkininkaujantis sūnus Irmantas labai tvarkingi. Stengiasi kuo geriau įdirbti žemę, kad sodyboje būtų tvarka, kad kiekvienas daiktelis turėtų savo vietą. Kartu su sūnumi dirbame apie 300 hektarų žemės. Technika apsirūpinę. Verčiamės augalininkyste. Dėl savęs dar laikome vieną karvytę, vištų ir kitokių paukščių, turime daržą. Džiaugiamės, kad bus kam ūkį perduoti. Nors sūnus gyvena Vaivaduose, bet čia važinėja ūkininkauti. Šiais laikais, kai visi ratuoti, toks atstumas nieko nebereiškia. Labai laukiame asfaltuoto kelio. Girdėjome, kad nuo Siaurių iki Miliūnų tokie darbai bus pradėti. Tuomet susisiekimas dar labiau pagerėtų. Turime ir antrą sūnų Gintautą. Jis baigė sporto universitetą. Gyvena Kaune, bet dirba su sportu nesusijusį darbą. Dukra Inga irgi įsikūrusi šiame mieste, buhalteriauja. Smagu būna, kai visi suvažiuoja mūsų aplankyti“, – apie save ir savo šeimą pasakojo Aldona.
Petrulių sodybos akcentai.
Kur Masiulių nuo seno gyventa
Iš Petrulių plačiais laukais judame link kelio, kur kitoje jo pusėje gyvena Varnauskai. Sodybą nuo žvyrkelio dulkių saugo išlakių eglių juosta. Kiemo ir sodo ribas ženklina sustatyti įvairiausių formų ir dydžių akmenys, pačios gamtos įmantriai išskaptuoti. Vėliau sužinome, kad vienkiemio šeimininkas Antanas Varnauskas akmenų prisivežęs iš savo laukų, iš durpingos vietos. Laukuose rastų lygiašonių, apvalučių akmenukų irgi pridėliota palei namo pamatą prie pagrindinio tako. Tarp akmenų labai tinka įvairių rūšių ir formų spygliuočiai medeliai. Matyti viena kita žydinti gėlė, bet akys jų daugiau ir nepasigenda – čia užtenka akmens ir spygliuočių harmonijos.
Genovaitė ir Antanas Varnauskai.
Kieme sutiktą sodybos šeimininką Antaną kamantinėjame apie gyvenimą. Sužinome, kad jis su sūnumi Remigijumi, gyvenančiu kartu, dirba 60 hektarų žemės. Daugiausia sėja javų. Anksčiau laikė ir karvutę. Šiuo metu jos atsisakė. Užtenka vištų, kalakutų.
Pokalbį pratęsiame kiemo pavėsinėje, kurios iškart ir nematyti. Mat ją ir klėtelę, tvenkinuką nuo pagrindinio kiemo skiria tanki tujų juosta. Į šią erdvę patenkame pro suformuotą žalią arką.
Jauki Varnauskų sodybos pavėsinė.
„Esu kilęs iš gretimo Lukonių kaimo. 1951 metais su mama ir penkiomis seserimis buvau išvežtas į Sibirą. Dar viena sesuo ten su savo šeima atsidūrė 1948 metais. Į Lietuvą grįžome 1955 metais. Tėvų namus reikėjo atsipirkti. Čia senoji Tomo ir Juozapotos Masiulių sodyba. Mano žmona Genovaitė jų dukra. Nuo 1961 metų atėjau čia užkuriom. Uošvių jau nebėra tarp gyvųjų. Jų namas statytas apie 1927 metus. Vėliau atnaujintas. Du broliai Masiuliai Petras ir Tomas prieškario metais pasidalijo tėvų žemę. Kiekvienam išėjo po 11 hektarų. Mirusi mano žmonos vyresnioji sesuo Aldona Petrauskienė mokytojavo Subačiuje“, – dėliojo praeities mozaiką pašnekovas.
Jaunystės metais Panevėžio amatų mokykloje jis pramoko valdyti traktorių. Vėliau įstojo į tuometinį Vabalninko žemės ūkio technikumą. Iš kolūkio niekur vykti jo neišleido. Iš kaimo ištrūkti tegalėjęs, kai pradėjo Vabalninke mokytis. Dieniniame skyriuje baigęs vieną kursą, perėjo mokytis į neakivaizdinį skyrių ir išvažiavo į Troškūnus dirbti meistru amatų mokykloje. Grįžęs į Lukonis, darbavosi kolūkyje vyr. inžinieriumi mechaniku, fermos vedėju.
Apvalūs lauko akmenukai puošia Varnauskų namo pamatus.
Jo žmona Genovaitė dirbo kaimo bibliotekos vedėja, apskaitininke kontoroje, kultūros namų vedėja.
Vėliau į mūsų pokalbį įsijungusi Genovaitė papasakojo, kad jos senelis iš tėvo pusės irgi buvo Tomas. Senelių kapai Miliūnų kapinėse, o tėvai palaidoti Lukonyse.
Jauniūnų kaimo vaikai pradinę mokyklą lankė Lukonyse, o toliau mokslus tęsdavo Subačiaus vidurinėje mokykloje, kuri šiuo metu tapusi gimnazija.
„Kaimas labai ištuštėjo 1969–1973 metais praūžus melioracijai. Mūsų buvo labai didelis sodas. Valdžia, matyt, nenorėjo už to sodo sunaikinimą mokėti nemažų pinigų. Tai ir išlikome melioracijos nepaliesti. Anksčiau senasis kelias į Lukonis iš Miliūnų ėjo per mūsų kiemą. Vėliau šalia buvo nutiestas naujas ir mums patogiau ir ramiau tapo gyventi“, – pasakojo sodybos šeimininkė.
Akmenys ženklina Varnauskų sodo ir visos sodybos ribas.
Varnauskai, be sūnaus Remigijaus, dar užaugino dvi dukras Astą ir Gitaną. Asta ūkininkauja Antašavoje, o Gitana gyvena Panevėžyje, dirba prekybininke.
Turi jie penkis anūkus ir tris proanūkius.
Kaimo žmones prisiminus
Pasak Antano, Jauniūnai buvęs didelis ir draugiškas kaimas. Žmonės vieni su kitais sueidavo. Kartu švęsdavo vestuves, krikštynas ir kitas linksmas progas minėdavo, vieni kitus palaikydavo netekus artimųjų.
Kaime buvo net penkios Petrulių sodybos. Iš jų tik du kiemus siejo giminystės saitai. Jono Petrulio vyriausias sūnus, irgi Jonas, buvo vieno Pasvalio rajono pažangaus kolūkio pirmininkas. Jo vadovaujamas kolūkis garsėjo gyvulininkystės srityje. Jonas nestojo į partiją ir negavo vyriausybinio apdovanojimo. Paklaustas, kodėl yra nepartinis, atsakydavęs, kad tapęs komunistų partijos nariu negalėsiąs eiti į bažnyčią, esąs tikintis.
Šimtametis Varnauskų
sodybos ąžuolas.
Kazimieras Petrulis turėjo dvi dukras Janiną ir Vincentą. Janina ištekėjo už Petro Palšiūno ir gyveno Terpeikių kaime. Vincenta pasiliko tėviškėje. Ištekėjo už Broniaus Bernatavičiaus. Jiedu turėjo du sūnus Rimantą (miręs) ir Stanislovą. Pastarasis tebegyvena senelių ir tėvų sodyboje. Šį kiemą du kartus nusiaubė gaisrai. Per juos supleškėjo troba, ūkinis pastatas.
Bronius Petrulis Subačiaus mokykloje dirbo staliumi, mokė darbų berniukus.
Buvo ir Antano Pauliuko sodyba. Jo šeima 1948 metais ištremta į Sibirą. Grįžęs iš Sibiro jų sūnus Tautvilis baigė sidabro medaliu Panevėžyje rusų mokyklą. Kaip buvusiam tremtiniui nedavė aukso medalio. Tautvilis buvo labai galvotas vyras. Tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge) studijavo elektrotechniką. Buvo gavęs paskyrimą į Kijevą, bet sugrįžo į Lietuvą. Dirbo Vilniaus „Elfos“ gamykloje inžinieriumi konstruktoriumi.
Stanislovo Bernatavičiaus sodyba.
Autorės nuotraukos
Prieš melioraciją Jauniūnuose buvo ir daugiau sodybų. Tai Petro Masiulio, Balčiausko, Vireliūno, Šamparo, Šimonio, Seibučio, Liongino Petrulio, Prano Karužos, Valiuko, Karazijų. Dauguma persikėlė gyventi į Lukonis. Jauniūnai buvo ir žinomo Subačiaus mokytojo Jono Karazijos tėviškė. Su dviračiu jis atmindavo tėvų aplankyti. Jų sodyba buvo visai šalia. Jos irgi per melioraciją nebeliko.
Iš Varnauskų kiemo išvažiavę bandome pasiekti Bernatavičių vienkiemį. Jo link per aukštoką žolę veda ryškios automobilio vėžės. Iki pat kiemo važiuoti nesiryžtame. Likusį kelią įveikiu pėsčiomis. Deja, sodyboje ant durų kabo spyna ir tenka sukti atgal, jau Kupiškio link, nepakalbinus dar vieno tikro Jauniūnų kaimo gyventojo S. Bernatavičiaus.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnyje, kurį parengė Alvydas Totoris, Vidmantas Jankauskas ir Janina Dačiulytė, rašoma, kad Jauniūnų kaimas susiformavo per Valakų reformą. Pirmą kartą minimas 1581 metais. Priklausė Kupiškio seniūnijos Marnakos vaitijai. Vadintas Pamarnakiais. 1603 metais kaime gyveno Jasius Janonis, Matulis Janonis, Stanislovas Pavilonis, Alekna Pavilonis, Tamošius Jokubonis, Valiulis Krisiūnas.
Nauju pavadinimu (Jauniūnai) pirmą kartą minimas 1642 metais. Nuo 1681 metų minimas Palėvenės bažnyčios metrikų knygose. Tada ten gyveno Juozas Kalvinkštis ir Juozas Sugintas. Gal dėl to, kad nukentėjo per karą su Švedija, 1688 metais vadintas tik Lukonių kaimo užusieniu.
1710 metais Jauniūnuose nebebuvo nė vieno gyventojo – išmirė per marą. 1765 metais čia minimos tik Miliūnų kaimo ganyklos. 1798 metais jau buvo trys dūmai (ūkiai) ir 15 gyventojų. 1852 metais – 5 dūmai ir 48 gyventojai.
1903 metais Jauniūnuose gyveno 87 žmonės. 1912 metais pradėta rengtis Jauniūnus skirstyti į vienkiemius. 1913 metais Vytautas Vitortas išmatavęs kaimą rado 185,28 dešimtines žemės. Ji išdalyta 14 savininkų: Juozui Petruliui, Ievai Petrulienei, Onai, Emilijai, Anastazijai, Grasildai Petrulytėms, Veronikai Kirdienei, Mykolui (Jono s.), Onai ir Salomėjai (Povilo d.) ir Onai (Kazio d.) Karazijoms, Juozui ir Onai Kumščiams, Mortai Rudienei, Juozui Masiuliui, Tomui ir Henrikui Masiuliams, Povilui Petruliui, Kazimierui, Bronislovui, Stanislovui, Juozui Petruliams ir Konstancijai, Antaninai, Adelei Petrulytėms, Henrikui Keršanskiui, Dominykui Narvidui, Dominykui Jėčiui, Jonui Masilioniui, Dominykui Balčiūnui, Juozui ir Teklei Kolaliams. Nors būta skundų dėl neteisingo žemės skirstymo, projektas patvirtintas.
1923 metais Jauniūnuose buvo 12 ūkių ir 74 gyventojai. 1942 metais – 21 ūkis ir 79 gyventojai. Pokario metais Sibiro tremtyje pabuvojo Antanas Pauliukas, Ona Karazijaitė. 1959 metais kaime buvo 22 ūkiai: Zuzanos Keršulytės, Balio Valiuko, Prano Karužos, Jeksetijaus Dorondovo, Onos Petrulienės, Jono Goštauto, Onos Karazijaitės, Tomo Masiulio, Petro Masiulio, Povilo Balčiausko, Petro Vireliūno, Mečislovo Šamparo, Kazio Šimonio, Broniaus Murausko, Juozo Seibučio, Paulinos Kibaitės, Alfonso Kubiliaus, Jono Petrulio, Broniaus Petrulio, Vincės Bernatavičienės, Stasės Andriūnaitės, Antano Pauliuko. Iš viso čia tuo metu gyveno 57 žmonės.
1940–1954 metais Jauniūnai priklausė Terpeikių apylinkei, 1949–1950 metais „Žaliosios lankos“, 1950–1975 metais Lukonių, 1975–1991 metais „Vienybės“ kolūkiams.
1935 metais užrašyti tokie vietovardžiai: Bobšniurys, Dėlynė, Juodžemynė, Smėlynė (dirvos), Dagilynė, Ilgoja, Pamūrė, Žydpievis (pievos), Šilijos (ganykla), Kapėliai (kalniukas), Lebžduburis (kūdra), Beržytė (miškelis), Upelis (griovys), Marnaka (upelis), Versmelė (duobės).
