Nomeda SIMĖNIENĖ
Kiekvienas saugome savyje žmones, vietoves ar įvykius, kurie tampa neatskiriama dalele mūsų pačių. Paberžė, Tėvas Stanislovas… Tiems, kurie bendravo, lankėsi ten, sovietiniais metais buvusioje laisvės salelėje, ši vieta turi savo kodinę reikšmę.
Šiandien minime Algirdo Mykolo Dobrovolskio (1918-09-29–2005-06-23), kapucino vienuolio, 100-ąsias gimimo metines. Prieš 29 metus, 1989 metais, Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“ buvo išspausdintas mano interviu pavadinimu „Keli vakarai Paberžėje“. Siūlau skaitytojams keletą autentiškų pokalbio ištraukų, kuriose tvyro Tėvo Stanislovo dvasia, jo ypatingas kalbėjimas, pauzės ir intonacijos.
Apie okupaciją
Reikia pasakyti, tai buvo baimingasis laikotarpis.
Pats mačiau demonstraciją Šiauliuose tą lemtingą 1940 metų vasarą. Staiga prapliupo minia. Iš kur tos eitynės? Kas jas organizavo? Vadinasi, viskas buvo paruošta, iš fabrikų buvo išvaromi žmonės. Kas, kaip supras tą demonstraciją… Man sunku buvo suprast, ko jie džiūgauja. Eina… Kur jie eina?..
O jausmas… Keista, neįtikėtina. Na ką, žuvimas…
Pirmosios dienos Šiaulių aerodrome. Leidžiasi kažkokie milžiniški lėktuvai. Ten stovi ir mūsų, Lietuvos, lėktuvai. Baisiausia tai, kad viskas lyg ir po senovei. Kiekvieną rytą į aerodromą važiuoja mūsų sunkvežimiai su karininkais. O važiuodami jie dainuoja: „…ir lietuvis netikėjo, kad belaisvis bus…“ Taip baisu – tas jų dainavimas… O jie važiuoja ir dainuoja.
Dar toks fenomenas – abi kariuomenės Kaune. Staiga vieną dieną mūsų kariuomenė pasirodė be antpečių. Po kurio laiko – be heraldikos. Taip nyku… Mūsų įgulos dar čia, mieste. Netrukus jas iš gražių, higieniškų kareivinių iškaišioja į kažkokius dvarus, kur niekad kariuomenės nėra buvę. O ilgiausiai uniformų heraldiką išlaikė paprasti geležinkelininkai.
Prisimenu tokį komišką momentą. Lietuvos gaisrininkų buvo labai graži uniforma. Eina paprastas gaisrininkas per gatvę, ir eina kažkoks rusų kareivis. Staiga jis kad išsitemps prieš tą gaisrininką!.. Saliutuoja. O tas gaisrininkas stovi nustebęs: kas čia toks prieš jį išsitempė? Matyt, rusas pamanė, kad koks generolas eina!
Krautuvės veikė, visko pilna. Mačiau, kaip kareivis pirko tuos aliumininius blizgančius šaukštus. Nusipirkęs tą šaukštą, jis ilgai jį žiūrinėjo, žvilgindamas prieš saulę. O mūsų kariuomenė kažkur nyksta nyksta… Girdisi areštai, daug kas per sieną bėga.
Ir štai Kaune pasirodo NKVD būriai. Pilnos gatvės! Jų uniforma puošni, tokie visi valdoviški. O paskui… Kaip šiandien prisimenu ir tokį vaizdą. Iš Kauno stoties pamažu rieda ešelonas. Pro užkaltus vagonus mosuoja rankos. O aš važiuoju autobusu, paraleliai palei stotį, į Petrašiūnus. Vairuotojas pristabdo autobusą. Riedam palengva, o tas ešelonas lėtai į tunelį lenda.. Dieve… Dieve… Mosikuojančios rankos…
Apie pamokslininkavimą
1944 metais mūsų kursas Kauno seminarijoj baigia teologiją. Didelis kursas – 30 kunigų, tarp kurių ir Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius. Patrankoms griaudžiant, vokiečiams dar tebesant, mus įšventino. Po metų aš jau išeinu į plačiuosius vandenis. Kaip vienuolį mane pradeda kviesti į rekolekcijas, į misijas. Prasideda mano gyvenimas – pamokslininkavimas!
Parapijos, kaip tokios, neturėjau. Gyvenau vienuolyne, tylumoje ruošiausi. Ateina laikas, ir tave pakviečia. Prisiminti tą laikotarpį be galo džiugu. Kodėl? Jūs neįsivaizduojat, koks buvo žmonių vargas ir suspaudimas, o jie turėjo tik vienui vieną prieglobstį, kur galėjo ateiti, – bažnyčią. Pamokslus reikėjo sakyti šventoriuje, kadangi bažnyčioje netilpdavo. O šventoriai pilni žmonių, ir tu jiems kalbi. O už tvoros matosi „istrebiteliai“. Stovi, irgi klauso… Bet niekas netrukdo. Kalbu – ir baigta. Vienur pakalbu, kitur išvažiuoju.
Kalbėjau apie tai, kuo žmonės tuo metu kvėpavo. „Pildavau“, kas aktualu. Pokaris, „istrebiteliai“, pyliavos… Skausmas, skausmas aplinkui. O tuo skausmu kvėpuoja klausyklos, ašarom aplaistytos…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
