Akimirka iš jubiliejinio LRT televizijos 60-mečio koncerto Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kas rytais anksti keliasi, per Lietuvos radiją gali pasiklausyti transliuojamos žemdirbių, kaimo problemas gvildenančios laidos „Gimtoji žemė“.
Dvejus metus šios laidos kūrybinės grupės narė yra iš Kupiškio kilusi jauna žurnalistė Rūta Katkevičienė (Urbonavičiūtė). Su ja ir pasikalbėjome apie kelią į žurnalistiką, darbą ir asmeninį gyvenimą.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Paskui mokyklinę svajonę
„Žurnalistiką atradau dar mokydamasi Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje. Rašydavau gimnazijos laikraštukui straipsnelius. Mane pastebėjo to laikraštėlio kuratorė Jurgita Žiukaitė, „Kupiškėnų minčių“ žurnalistė, ir pakvietė užsukti į redakciją. Tada ir prasidėjo mano bendradarbiavimas su šiuo laikraščiu. Susipažinus iš arčiau su žurnalistine virtuve, subrendo mano svajonė pasirinkti šios krypties studijas. Savo pasirinkimu nenusivyliau. Jaučiuosi esanti savo vietoje. Dėl to esu dėkinga Jurgitai“, – pasakojo Rūta.
Iš pradžių ji tuometiniame Vilniaus edukologijos universitete baigė lietuvių filologijos ir žurnalistikos bakalauro studijas. Deja, tikros žurnalistikos studijų metais buvo mažoka. Daugiau buvo gilintasi į žurnalistikos istoriją. Norėdama pagilinti teorines ir praktines žurnalistikos žinias, baigė Vilniaus universitete žurnalistikos magistrantūros studijas.
Rūta Katkevičienė magistro diplomo teikimo dieną.
„Mano radijo žurnalistikos dėstytoja vieną kartą pasiūlė tiems, kurie nori, pabandyti pasipraktikuoti vienoje iš radijo laidų. Tai ir buvo „Gimtoji žemė“. Kaimo, žemės ūkio temomis jaunimas nelabai nori domėtis, rašyti. Aš tokiai avantiūrai ryžausi. Iš pradžių mano pašnekovai į mane žiūrėjo nepatikliai. Ne vienas galvojo, ką čia ta panelė iš miesto gali nusimanyti apie kaimo gyvenimą. Kai jiems pasakau, kad esu kilusi iš Kupiškio, kad giminės ūkininkauja, kad turiu draugių, kurių tėvai ūkininkai, kad nesu nutolusi nuo kaimo, tai žvelgia kitaip. Bendravimas tampa nuoširdesnis“, – sakė Rūta.
Pašnekovė prisipažino, kad jai labai smagu, kad šios laidos kraštiečiai pasiklauso. Viena gimtinėje prieš porą mėnesių sutikta moteris jai sakė, kad „Gimtosios žemės“ laidą rytais nuolat klauso, bet iki šiol nežinojusi, kad ją kuria ir buvusi kupiškėnė.
R. Katkevičienė Kupiškio krašte yra pakalbinusi 30 žmonių. Kiekviena kūrybinė komandiruotė jai yra tam tikras išbandymas ir atradimas.
Kaupia patirtį
„Grįžtu kupina įspūdžių. Iš kiekvieno pabendravimo su žmonėmis gali daug ko pasimokyti, daug ką pažinti, labai praturtėja gyvenimo patirtis. Būna visokių situacijų. Iš ekstremalesnių galiu paminėti reportažą, kurį dariau vienoje mėsinių galvijų bandoje. Stovėjau laikydama raudoną mikrofoną viduryje lauko su ūkininke apsupta stambių palaidų galvijų. Gyvulių šeimininkė juos vardais šaukė, kalbino. Buvo neramu. Tegalėjau pasikliauti tik savo pašnekove ir tikėti, kad ta banda nepasidarys man priešiška. Kitas tokio darbo privalumas – pažintis su Lietuva. Keliauju ten, kur dar nė karto nebuvau. Matau, kad tikrai tuštėja kaimai. Nustebina jauni žmonės, kurie ten kuriasi. Antai bendravau su viena mergina, kuri baigė transporto inžinerijos studijas, bet sugrįžo į kaimą ir augina avietes, ūkininkauja. Vadinasi, vilties, kad Lietuvos kaimas visiškai neišnyks nuo žemės paviršiaus, tikrai yra. Kol kas ir savo bendraamžių kolegų neturiu. Bet kiekviena diena gali pateikti visokių staigmenų“, – pasakojo žurnalistė.
Buvo įdomu sužinoti, ar „Gimtoji žemė“ tiesioginė laida, ar ne. Pasak Rūtos, tai netiesioginė laida. Anksti keltis nereikia. Būtų tikrai sunku, jei tą laidą reikėtų transliuoti tiesiogiai nuo 6 valandos. Apsilankius pas pašnekovus, įrašius pokalbius viską reikia sugrįžus į radijo studiją iš naujo apdoroti, kad žmogaus balsas atsidurtų eteryje. Apskritai laidos kūrimas ilgas kelias – reikia susirasti pašnekovus, padaryti pokalbio įrašą, pasirašyti savo ir pašnekovo tekstą, dalį jo skaitant iš naujo įrašyti, į tą skaitymą įmontuoti tiesioginės kalbos dialogus ir kt. Taigi daug reikia dirbti radijo studijoje prie kompiuterio.
Dukrelės ritmu
Su dukra Amelija Anykščiuose.
Rūta sakė, kad laisvalaikio turinti mažai. Jis visas pritaikytas prie trejų metų dukrelės Amelijos poreikių. Pašnekovė teigė, kad suderinti magistrantūros studijas ir šeimyninį gyvenimą buvo nelengva. „Vienas mano dėstytojas, sužinojęs, kad studijuoju, dirbu ir auginu mažą dukrytę, pasakė, kad tokius žygdarbius galime tik jauni daryti. Tai gryna tiesa“, – šypsodamasi kalbėjo Rūta.
Bakalauro studijų metais ji aktyviai muzikavo, dalyvaudavo dainuojamosios poezijos koncertuose. Muzika ją lydi nuo mažų dienų. Lankė muzikos mokyklą, dainavo mamos, muzikos mokytojos, vadovaujamame ansambliuke.
Šiuo metu retokai paima gitarą į rankas ar prisėda prie pianino. Užtenka muzikavimo ir su dukryte. Abi prisidainuoja į valias. Jei Dievulis jai davė polinkį į muziką, to niekas nebeišmuš. Sulauks valandos ir dabar į šalį pastumti instrumentai. Beje, tam palanki šeimos aplinka. Rūtos vyras Ričardas muzikas. Jis groja Vidaus reikalų ministerijos reprezentaciniame pučiamųjų orkestre trimitu ir dirba muzikos mokytoju.
Su vyru Ričardu Katkevičiumi.
Nuotraukos iš Rūtos Katkevičienės asmeninio albumo
Rūta kartais paima ir pieštuką į rankas, padaro vieną kitą eskizą. Tai, anot jos, menkučiai pabandymai. Tokiu būdu ji kartais išreiškia savo emocijas, nuveja nuovargį.
„Mano senelis Gediminas Rakauskas buvo profesionalus dailininkas. Ant paminklų akmenyje iškaldavo portretus. Taigi tas mano piešimas gal tik atsitiktinumas, o gal kažkur senelio genai slypi. Beje, manęs į dailės mokyklą nepriėmė, kai bandžiau stoti. Nesugebėjau vazos kaip reikia nupiešti“, – prisiminė Rūta.
Ji prisipažino, kad esanti gamtos žmogus. Jos apsuptyje geriausiai pailsi. Vilniaus rajone šeima turi sodą. Jos vyras mėgsta žiemai prirauginti, prikonservuoti daržovių. Net uogienes verda. Smagu, nes ji tų darbų nemėgstanti.
„Man svarbiausia, kad šiuo metu esu visiškai patenkinta tuo, ką darau. Noriu bendrauti su žmonėmis, sužinoti kažką naujo, tobulėti emociškai. Darbas „Gimtosios žemės“ laidoje man visa tai suteikia“, – sakė Rūta.
