Atrodo, kad sveiki žmonės ir neįgalieji pasaulį vertina skirtingai. Neretai sveikieji yra nepajėgūs suvokti neįgalių asmenų problemų, nes patiems jos yra svetimos.
Kokios yra neįgalaus jaunimo integracijos galimybės Kupiškio rajone?
Audinga SATKŪNAITĖ
Neįgaliųjų atskirties nemato
Kupiškio mokykloje „Varpelis“ mokosi didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių (intelekto, sulėtėjusios raidos, elgesio emocijų, kompleksinių sutrikimų) turintys 2–21 metų vaikai ir jaunuoliai. Ugdymo įstaigos direktorė Irena Skupienė sakė, kad neįgalumą turintys vaikai ir jaunuoliai gauna pakankamai dėmesio ir gali rasti tinkamas veiklos sąlygas įvairioje aplinkoje.
„Neįgalūs vaikai lankosi muziejuje, bibliotekoje, parduotuvėse, važiuoja į ekskursijas. Jie nėra išskiriami tarsi būtų kažkokie kitokie ir visur sutinkami labai šiltai“, – kalbėjo pašnekovė.
Anot jos, neįgalūs vaikai ir jaunuoliai dalyvauja bendruose šventiniuose renginiuose su sveikais mokyklos auklėtiniais. I. Skupienė pabrėžė niekada nepastebėjusi neįgaliųjų atskirties.
„Sveikų vaikų atstumiančio požiūrio į turinčius neįgalumą mes nejaučiame. Galbūt todėl, kad jie tuos vaikus mato nuo mažų dienų ir prie jų yra įpratę. Jie yra tokie pat – tik didesni. Mokyklos auklėtiniai vieni kitų neskriaudžia, o kieme susitikę puikiai bendrauja“, – tikino mokyklos direktorė.
Mokykloje mokosi 18 neįgalumą turinčių mokinių ir 7 vaikai lanko priešmokyklinio ir ikimokyklinio (nuo 3 iki 6 metų vaikai) ugdymo specialiąją grupę. Mokiniai suskirstyti į 1–4 klases, 6–9 klases ir socialinių įgūdžių ugdymo grupę. Pastarajai priklauso jaunuoliai, kurie yra baigę dešimt lavinamųjų klasių, tačiau jų amžius dar nesiekia 21 metų.
„Visi vaikai mokosi pagal Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą ugdymo planą, kuris pritaikytas prie kiekvieno vaiko poreikių“, –pabrėžė I. Skupienė.
Pašnekovės paklausėme, ar, jos manymu, miesto aplinka yra pritaikyta neįgaliems asmenims. Mokyklos direktorės tikinimu, kiek įmanoma miesto infrastruktūra yra tinkamai paruošta.
„Jeigu sveikas žmogus užkliūna už nesutvarkytų šaligatvių, tai tokios pat problemos gali kilti ir neįgaliesiems. Galbūt negalima mieste viską pritaikyti taip, kad būtų patenkinti tiktai neįgaliųjų poreikiai. Bendruomenė yra įvairi, todėl į visus poreikius turėtų būti atsižvelgiama“, – teigė pašnekovė.
Mokyklos „Varpelis“ direktorė tikino, jog niekuomet negirdėjo iš tėvų, auginančių neįgalius vaikus, nusiskundimų, kad jų vaikai būtų diskriminuojami ar su jais būtų elgiamasi netinkamai.
„Neįgalūs vaikai ir jaunuoliai gyvena pilnavertį gyvenimą tiek, kiek leidžia jų galimybės ir sveikatos būklė“, – sakė I. Skupienė.
Negalia nėra kliūtis
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kupiškio rajono filialui priklauso regėjimo negalią ir neįgalumą dėl regėjimo turintys asmenys. Įstaiga vienija 36 narius, tarp kurių – du kupiškėnai, dar neturintys 35 metų. Pirmininkė Kristina Malinauskienė sakė, kad abu asmenys dirba ir iš jų neigiamų emocijų dėl neįgalumo nėra girdėjusi. Anot jos, jeigu darbo aplinka neįgaliam žmogui pritaikyta, tai jis gali būti pranašesnis netgi už sveiką žmogų. K. Malinauskienė pastebėjo, kad silpnaregiai sunkiau orientuojasi svetimoje aplinkoje, tačiau savoje jie gali jaustis labai gerai ir patogiai.
„Negalia nėra kliūtis, tiesiog viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės“, – sakė K. Malinauskienė.
Ji pasidžiaugė, kad miesto aplinka vis labiau taikoma prie įgaliųjų poreikių. Pavyzdžiui, Taikos gatvėje yra nuvažiavimo takai nuo šaligatvių, jie pažymėti punktyrinėmis linijomis ir pritaikyti turintiems regos negalią.
„Mieste dar yra ištrupėjusių šaligatvių, bet, manau, kad pradžia irgi yra. Pritaikytas įvažiavimo į ligoninę takas iš Krantinės gatvės pusės. Kiek įmanoma, Kupiškis juda gera linkme. Dabar lauksime aikštės rekonstrukcijos pabaigos, nes mums žadėjo, kad visi pastatai bus pritaikyti taip, kad į juos galėtų patekti neįgalūs žmonės. Pažiūrėsime, ar tikrai taip bus…“ – kalbėjo K. Malinauskienė.
Pašnekovė pastebėjo, kad turintys regėjimo negalią asmenys mieste susiduria su blogai matomomis iškabomis. Pirmininkė teigė, jog visoje Lietuvoje yra bendra silpnaregių problema – kainų matomumas prekybos centruose. K. Malinauskienė paaiškino, kad jos turėtų būti tvirtinamos aukščiau ir parašytos stambesniu šriftu.
Anot Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kupiškio rajono filialo pirmininkės, įstaiga teikia neįgaliųjų dienos užimtumo, asmeninio asistento pagalbos paslaugas lankantis įvairiose įstaigose (palydint, pavežant), teikia informaciją akliesiems prieinama forma ir technologijomis, sprendžiant buityje kylančias problemas. Čia veikia teatro ir vokalinio ansamblio būreliai.
„Kartais susirenkame tiesiog tarpusavyje pabendrauti ir pasidalyti patirtimi. Kiekvienas žmogus čia gali rasti jam patinkamos veiklos“, – sakė K. Malinauskienė.
Anot jos, sąjungos nariu gali tapti žmonės nuo 18 metų, bet ir vaikai, turintys regos negalią ir regėjimo sutrikimų, įrašomi į įskaitą ir apie juos visus, gyvenančius rajone ar mieste, žinoma. Pašnekovė teigė retkarčiais sulaukianti tėvų, auginančių regos negalią turinčius vaikus, skambučių.
„Praeitais metais skambino moteris, kurios maždaug 30 metų sūnui nustatė neįgalumą, ir klausė patarimo, ką jai daryti, nes artimas žmogus po diagnozės paniro į depresiją ir užsidarė tarp keturių sienų. Aš norėjau su juo pasikalbėti ir pasakyti, kad yra daug blogiau matančių žmonių. Deja, tas žmogus į mane nesikreipė, o aš negaliu jam į sielą įlįsti. Kiekvienas turi pereiti tam tikrus etapus“, – pasakojo pirmininkė.
K. Malinauskienė mano, kad sveikieji įgaliųjų problemas gali netgi sunkiai įsivaizduoti ir nežino, kokioje kasdienybėje gyvena regėjimo negalią turintis žmogus. Anot pašnekovės, buityje yra labai daug daiktų, kurie pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms, tačiau sveikieji apie tai nė nenutuokia. Pavyzdžiui, kiekvienos kompiuterio klaviatūros F ir J raidės yra pažymėtos brūkšniukais, kaip ir skaičius 5, vaistų pakuotės pažymėtos Brailio raštu ir t. t.
„Šiuolaikiniame pasaulyje yra technologijos priemonių ir programų, kurios regos negalią turintiems asmenims padeda geriau orientuotis buityje ir jaustis pilnaverčiam savoje aplinkoje. Žinoma, jam bus sunkiau tą padaryti nepažįstamoje aplinkoje, todėl tada reikalinga žmogaus palydovo pagalba“, – kalbėjo K. Malinauskienė.
