Kas žmogaus rankų padaryta, be pėdsakų nepražūva, kas nors išlieka. Tik apkloja dulkės, nugrimzta po vandeniu, po žemės klodais. O po šimtmečių vėl iškyla, net po tūkstančių metų archeologai kasinėja, tyrinėja tai, kas liko iš pastatų, daiktų, gyvūnų, žmonių…
Antašavoje kasinėti nebūtina, kelių šimtmečių istorijos dvelksmas dar regimas dvaro pastatuose, parke. Kažin kiek čia būtų išlikę senojo Lietuvos paveldo, jeigu ne jautrūs istorijai žmonės, rūpestingi šeimininkai. Kalba sukasi ne tik apie pastarojo šimtmečio teisėtus dvaro savininkus, bet apie sovietmetį, pusšimtį metų, kuriuos daugelis savo akimis matė, išgyveno ir prisimena.
Ada DVARIONAITĖ
Kolūkis remontavo, dažė
Antašava devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį garsėjo savo kultūrine, sportine veikla, dėmesiu menui. Čia buvo kaupiamos etnografinės vertybės, čia radosi Veronikos Šleivytės dailės galerija, Adomo Petrausko etnografinė sodyba – muziejus. Tuometės vienos partijos planai tokio kultūrinio jautrumo iš kolūkiečių nereikalavo, tai rūpėjo čia gyvenantiems žmonėms.
Albinas ir Aldona Vaižmužiai – tai žmonės, kurių akiratyje visai prieš pat Lietuvoje atgimstant nepriklausomybei, dėliojosi Antašavos miestelio gyvenimo mozaika ir kurie turėjo įtakos sprendimams. A.Vaižmužienė nuo 1981-ųjų 11 metų dirbo direktore Antašavos pagrindinėje mokykloje. A.Vaižmužis tuo pačiu laikotarpiu vadovavo Antašavos kolūkiui. Vieną popietę užsukom į jų sodybos kiemą Antašavoje.
Aldona ir Albinas Vaižmužiai papasakojo apie dvaro statinių priežiūrą sovietmečiu.
„Anuomet mokyklomis rūpinosi kolūkiai, Antašavos mokykla buvo įsikūrusi dvaro pastate. Iš viso turėjom prižiūrėti 5 mokyklas, buvo tada dar gyvenvietėse pradinės, mažos mokyklėlės. Kasmet tekdavo klases ir koridorius padažyti, reikėdavo parūpinti kuro. Varvėjo dvare stogas, mūsų darbininkai jį perklojo. Dideli rūsiai, per pamatus ėjo drėgmė, statybininkai keiksnodavo, kai siųsdavom darbuotis į mokyklą“, – senų laikų rūpesčius prisiminė Albinas.
Dvaro prieigose stovi turistinio maršruto informacinis skydas.
Kapitalinis mokyklos remontas dvare buvo atliktas anksčiau, gal aštuntojo dešimtmečio viduryje, ant paradinių laiptų iki šiol yra išlikęs 1973 m. įspaudas. Kaip prisimena tuometis kolūkio pirmininkas, palei dvarą buvo išasfaltuota pusės kilometro ilgio sveikatingumo trasa, ji ir iki šiol dar išlikusi, buvo įrengtas stadionas, teniso aikštelė. Gerai išsilaikiusiame svirne turėta planų įrengti bendruomenei šarvojimo salę, vietą gedulingiems pietums. Mąstyta ir apie dar vieną muziejų dvare.
„Nespėjom, pasikeitė laikai, ne tas tada rūpėjo, prasidėjo privatizavimas, turto dalybos, skirstymasis, –apie lūžio metą kalbėjo A.Vaižmužis, prisimindamas ir vieną juokingą epizodą: – Neėmiau sau nieko, nei technikos, nei pastatų, žmonės tai matė. Atėjo kartą keliese, sako, mums gėda, gal tau karvių duoti, ožkelių tik laikot…“
Dabartinė dvaro savininkė Virginija Drūtienė saugo visus dokumentus ir istorinę medžiagą apie dvarą.
Aldona Vaižmužienė, prisimindama mokyklos ir direktoriavimo metus, apmaudavo, kad dvaro pastatui nebuvo gerai eiti iš rankų į rankas, mat kadaise čia buvo įsikūrusi ir kolūkio kontora, tuo laiku stipriai buvo nugyventas statinys. O mokyklos buvo kitokie poreikiai, teko remontuoti, pagal galimybes pritaikyti, valstybė tuo rūpinosi.
„Nebuvo čia patogu mokyklai, vis prašydavom, prisimenu, kad pastatytų naują. Mokinių tada daug būdavo, gerokai per šimtą. Neturėjom sporto salės, buvo lauko tualetai. Klasės išdėstytos per du aukštus, ankštos, kad ir aukštos lubos, mano kabinetas irgi mažutis, buvusioje virtuvėlėje įkurdintas. Šalta žiemą nebūdavo, bet kūrenti tekdavo daug“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, išlikęs nekilnojamasis turtas grąžintas teisėtiems savininkams, dvarto pastatą atsiėmė ir Povilo Brazdžiūno palikuonys. A. Vaižmužienės teigimu, savininkai nereikalavo tuoj pat iškraustyti mokyklą, čia ji dar veikė iki 1997 m., kol buvo rekonstruotas ir mokyklai pritaikytas buvęs kolūkio vaikų darželio pastatas.
Dvarą lanko turistai
Dvaro rūmai nuo svirno pusės.
Antašavos dvaras ir dar keturi rajone esantys dvarai yra įtraukti į turistinį maršrutą, Kupiškio rajono vietos veiklos grupė kartu su Turizmo ir verslo informacijos centru 2012 m. vykdė kelerius metus trukusį projektą „Kupiškio dvarų romantika“. Tada nupirkta dvariškių rūbų dešimt komplektų, apmokyti du gidai, išleisti turistinio maršruto lankstinukai, pastatyti informaciniai stendai prie dvarų.
Toks stendas stovi ir Antašavos dvaro parko prieigose. Pasivaikščiojom ten vieni, be palydovų. Akivaizdu, šis senovę menantis ansamblis turi rūpestingus šeimininkus: parko teritorija prižiūrėta, nušienautos pievelės. Už rūmų pastato nemaža pieva aptverta, ten ganosi avelės, irgi savaip žolę šienauja. Prie laiptų žydi erškėtrožių krūmai, daugiamečių augalų gėlynai, turbūt irgi ne savaiminiai, pasodinti ir prižiūrimi. Svyra prisirpusių mėlynų slyvukių galvelės ant vaismedžio, tolėliau matyti sena obelis – tai jau šių laikų žmonių veiklos vaisiai. Iš dvaro ansamblio dar išlikęs iš lauko riedulių sumūrytas dviaukštis svirnas. Kitų statinių nebėra, sunaikino laikas. Išliko ir parko alėjos, dalis senų medžių.
Dvaro svirnas.
Autorės nuotraukos
Betgi pamatyti dvarą iš lauko, apeiti – negana. A.Vaižmužis padėjo susisiekti su dvaro savininke Virginija Drūtiene, ji maloniai sutiko pasikalbėti ir pavedžioti po dvaro rūmus.
Ieškojo vietos vaikų globos namams
Dvarus šiais laikais perka milijonieriai. Ir neretai nugyvena, apleidžia, palieka griuvėsius.
„Ar nebaugu Jums buvo pirkti dvarą, imtis tokios atsakomybės?“ – paklausiau V. Drūtienės, kai susėdom viename iš dvaro kambarių pašnekesiui.
Tada, 2003 metais, ji sako neieškojusi dvaro. Ieškojo erdvaus pastato kur nors vidurio Lietuvoje. Nes gyveno Šiauliuose ir svarstė įkurti šeimyninius vaikų globos namus, reikėjo erdvaus, didelio namo. Likimas pats pakišo tokią galimybę, papuolė į akis skelbimas apie parduodamą Antašavos dvarą. Pamatė reklaminių lankstinukų kitąsyk, vėl Antašava. Patraukė dėmesį.
„Kai pirmą kartą pamačiau, nepatiko, buvo apsiniaukusi diena, toks niūrus statinys. Bet labai maloni savininkė patarė neskubėti, pakvietė dar atvažiuoti. Tada kai atvykom, sužavėjo, švietė saulė, sušvito viduje kolonų spalvos, lubų lipdiniai. Užkibau, nupirkom. Pradėjom planuoti, darbuotis“, – pasakojo pašnekovė.
Po dvaro rūmais – erdvūs skliautuoti rūsiai.
Beveik penkerius metus naujieji savininkai tvarkė dvaro rūmus. Jau buvo parengę techninius projektus, pateikę paramos paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai, tikėjosi gauti lėšų iš europinių fondų. Svajojo ir planavo – bus pastatas pritaikytas turizmui, įsirengs konferencijų ir pokylių sales, svečių namus, teiks sveikatingumo paslaugas, įkurs turizmo informacinį centrą, architektui M.Šulcui skirtą ekspoziciją…
Unikali lubų puošyba.
Planai ir liko planais, kilo 2008 m. ekonominė krizė. Darbai buvo sustabdyti.
„Jeigu nebūtume prasidėję su tais projektais‚ o viską darę savo jėgomis, kukliau, jau gal ir būtume sutvarkę, rekonstravę“, – dabar svarsto dvaro savininkė. Ir veda per kambarius, kur baldai sustatyti, staltiesės padengtos, koridoriais, laiptais, į antrąjį aukštą. Ten – lubos su lipdiniais (plafonais), sienų apvadai (antablementai), įspūdingos šokių salės erdvės, kolonos su piliastrais miegamajame, didelės krosnys, jau perstatytos, senosios, sako, buvusios iš prabangių koklių. Greta vaikų kambarys galėjęs būti. Tik Antaševskiai neturėjo laimės užauginti savo vaikų, visi mirė maži, tad dvarą palikę brolio sūnui Kazimierui.
Spėta sutvarkyti antrojo aukšto keletą kambarių, čia puošnus miegamasis su kolonomis.
Dvaro savininkai V. ir Algimantas Drūčiai saugo buvusių dvaro savininkų perduotus visus dokumentus, paminklosauginę informaciją, pasakojimų nuotrupas, rengtus ir nebaigtus projektus. Dabar apie planus linkę nutylėti. Minčių esą įvairių. Svarbiausia, kad turi pastatą su turtinga istorija. Jos nevalia užmiršti. Ji galėtų rūpėti ir valstybei. Nes valstybei darbavosi ir Lietuvos bajorai. Antaševskiai nutiesė kelią į Kupiškį, statė tiltus, rūpinosi parapija, pastatė kleboniją, dvarą. Antašavoje ir palaidoti, kaip ir vėlesnieji, XX a. dvaro savininkai Brazdžiūnai.
Tikėtina, čia buvo šokių salė.
Nuvažiavom kartu su V. Drūtiene į Antašavos kapines, suradom Pauliaus ir Onos Lialytės Brazdžiūnienės kapą. Jis miręs 1937 m., būdamas 58 m. amžiaus, ji – 1977 m., po 40 metų. Jų rankos prisidėjo prie istorijos paveldo išlaikymo. Jų dėka ir dabar ekskursijos suka į Antašavą, Drūtys sakė mielai pabūnąs gidu. O istorijų žino neįtikėtinų, vieną papasakojo ir V.Drūtienė – kaip P. Brazdžiūnas pirko iš valstybės dvarą.
Prieškariu dvarą valdė Brazdžiūnai, Antašavoje jie ir palaidoti.
Dirbo jis eiguliu, caro administracija mokėdavo gerus atlyginimus. Susitaupė auksinių rublių, nuvažiavo su arkliu miestan, į banką. Tarnautojai išėjo pietauti, o ką jam daryti, nesineš pinigų maišo į karčemą. Aikštėje pasidairė arklių mėšlo krūvų, ten ir paslėpė maišą. Pavalgęs grįžo, išsitraukė savo pinigus, viskas tebebuvo vietoje.
