Ramūnas Čičelis
Žurnalistas, rašytojas
Ramūnas ČIČELIS
Gyvename tokiais metais, kuriuos politikos istorikai po kelių dešimtmečių turbūt įvardys kaip Lietuvos politikos žlugimo laikotarpį. Kai šalies vadovė piliečiams pasiuntė didelę „tulpių puokštę“, pasitikėti nebeliko kuo: žiniasklaida nusilpo senokai, nes pernelyg suaugo su verslu, pati tapo ne visuomenės „sarginiu šunimi“, o tuo, kieno darbus turėtų narplioti bent žurnalistinės etikos komisijoms; teismai niekada nebuvo Lietuvos žmonių pasitikėjimo reitingų viršūnėse, nes teisėjai nuo pat valstybės atkūrimo neretai vadovaudavosi ne teisingumo, o kiek kitokiais principais; Seimas ir Vyriausybė nėra tos institucijos, kuriomis normalios demokratinės valstybės žmonės turėtų džiaugtis, kadangi būtinas nuolatinis kritinis požiūris į jų sprendimus ir vykdymą. Po Dalios Grybauskaitės bei daugelio mūsų šalies politikų susirašinėjimo su, rodos, kriminaliniais elementais viešinimo situacija tapo tokia, kokia yra beveik dešimtmetį kaimyninėje Rusijoje. Ten gyventojai ramiai kuria savo asmeninius gyvenimus, bijo kritikuoti bet ką ir jokiu būdu nesikiša į politikos reikalus. Išimtis – šiuolaikiniai disidentai, kurie už požiūrį ir protestus yra teisiami ir kalinami. Lietuvoje represijų prieš kitamanius kol kas nėra, tačiau atrodo, kad iš dabartinės politinės aklavietės yra tik du keliai: arba per artėjančius prezidento rinkimus laimės būsimasis mūsų „Putinas“, arba, kaip Lenkijoje ar kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, vadovo vaidmens imsis katalikų bažnyčia kartu su nacionalistais. Taigi perspektyvos abiem atvejais nedžiugina.
Iki šio lūžio taško priėjome ne vien dėl savo kaltės. Vakarų civilizacija ir politika nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio patyrė ideologijos žlugimą. Paradoksalu, bet, kai suyra ideologija, nebelieka vietos ir idėjoms. Dabartinėse posovietinėse šalyse tokia tendencija labai stipri ir dėl bet kokios ideologijos baubo baimės išnykus kolonijoms. Vienintelė išlikusi ideologija – tai nacijos aukštinimas ir rėksmingas šūkavimas apie didingą savo valstybės praeitį ir gražią ateitį. Įdėmiau pažvelgus, aiškėja, kad už šių garsių rėkavimų neslypi jokios išplėstinės, politikai formuoti reikalingos mintys. Kai padėtis tokia, vieta diktatoriui yra laisva ir postas šaukia „tvirto kumščio“ šalininką.
Politikos laukas Lietuvoje nesusiformavo ne vien dėl kontinentinių ar pasaulinių tendencijų, bet ir todėl, kad iš esmės neturime trečio – ne valdžios ir ne verslo – sektoriaus. Egzistuoja daugybė viešųjų įstaigų, kurios pagal senąją Europos tradiciją turėtų išjudinti visuomenės kaitos procesus. Deja, tos įstaigos nuo akcinių pelno siekiančių bendrovių skiriasi tik tuo, kad nėra akcininkų, kurie dalytųsi pelną. Nevyriausybinė sfera Lietuvoje yra tam, kad viešųjų įstaigų vadovai ir darbuotojai išgyventų iš atlyginimų, kuriuos sukuria Europos Sąjungos lėšos. Taip įgyvendinama valdžios politika, bet neatsiranda mąstymo alternatyvos. Žinoma, iš tų lėšų nuveikiama nemažai pozityvių darbų, tačiau labai retas atvejis mūsų šalyje yra toks, kad į vietos, savivaldos politiką ateitų būtent žmonės iš to nevyriausybinio sektoriaus. Dažniausiai Lietuvos savivaldybėms vadovauja merai, kurie vienaip ar kitaip susiję su verslu. Kai nėra pertvaros, savotiškos nevyriausybinės „tvoros“ tarp valdžios ir korporacijų, politika niekaip negali tapti skirta piliečiams, o ne jos formuotojams.
Kai prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje vyko prezidento Rolando Pakso apkalta, buvo garsiai šaukiama apie sistemos apsivalymą. Šiandien apie tokį procesą niekas nekalba, nes sistema supuvo visa – ją, kaip panaudotą produkto pakuotę, tereikia sulankstyti ir išmesti į šiukšliadėžę. Kadangi šio rašinio tikslas, kaip ir daugelio Lietuvos žmonių siekiai, nėra skatinti pilietinį nepaklusnumą ar perversmą, rodos, turėsime tokią politiką, kuri labiau primins cirką su viešųjų ryšių akcijomis nei rimtą piliečių bendrų reikalų sprendimą. Beveik akivaizdu, kad Vakarų pasaulis su savo senosiomis graikiškomis ir romėniškomis tradicijomis, pagal kurias „respublika“ reiškė rūpestį dėl bendro gėrio, beviltiškai pralaimi bizantiškai, Rytų, labiausiai Rusijos, logikai, kuri primeta ne demokratiją, o kleptokratiją. Kad tuo įsitikintume, net nereikia dairytis į Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų susitikimą – mūsų šalyje apstu vietinių realijų, kurios yra lyg didžiojo pasaulio mažytės kopijos, savo struktūra ir tikslais tik atkartojančios poslinkius didžiosiose valstybėse. Ne viską galime keisti, bet esminį žingsnį Lietuvos didmiesčių ir mažų miestelių žmonės dar gali daryti – tiesiogiai rinkti savivaldybių merus ir stebėti, kaip jie (ne)pateisina pasitikėjimo testą. Baisu tik dėl vienos galimybės – kad neįvyktų taip, kaip yra Rusijoje, kai gubernatorius skiria ir atleidžia šalies diktatorius. Kol piliečiams dirbantys savivaldybių merai nežvilgčios į didžiąją, šalies, politiką ir nesvajos apie svaigią karjerą, dar galime tikėtis demokratijos likučių savo gatvėse, kiemuose ir įstaigose. Visgi akivaizdu, kad, galbūt įsigalėjus nacionalinei diktatūrai, savivaldos galias bus bandoma silpninti ir taip galutinai sukurti prarają tarp valdžios ir piliečių.
