Butėnų kaimą, iki kurio iš Kupiškio 16 kilometrų į pietryčius, greičiausiai pasieksime važiuodami keliu į Uteną. Šis kaimas priklauso Šimonių seniūnijai ir parapijai. Iki seniūnijos centro yra 4 kilometrai. Per Butėnus eina žvyrkelis iš Šimonių į Juodpėnus. Gretimi kaimai Čvikliai, Jurgeliškiai, Jurkštai, Kairiai, Tumasonys, Šernupys. Kaip ir kitur čia nuolat mažėja gyventojų. 2003 metais buvo 52 gyventojai, 2011 m. – 38, o šiuo metu gyvenamąją vietą deklaravę maždaug 24 žmonės.
Butėnus aplankiau liepos pabaigoje, kai aplinkui tvyrojo sunkiai pakeliama kaitra, o soduose medžių šakas svarino raudonuojantys obuoliai ir slyvos.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Vasaroja gimtinėje
Pirmiausia apsilankiau Aniceto Šilinio ir Onos Šilinienės (Matulionytės) sodyboje. Senieji jos šeimininkai ilsisi Amžinybėje, bet jų namuose tebeskamba palikuonių balsai, dūzgia bitės aviliuose ir kvepia šviežiu medumi.
Čia kas savaitgalį visais metų laikais iš Kauno atvažiuoja Šilinių vienintelė atžala Zita su vyru Kęstučiu Burinsku. Taip pat mielai svečiuojasi jų dukros Sigita ir Rūta su šeimomis.
Tądien su tėvais Butėnuose vasarojo jų vyresniosios dukros Sigitos šeima. Ji augina dvi dukreles Grėtę ir Rimgailę.
Zita papasakojo, kad kita dukra Rūta su vyru ir puspenktų metukų dukrele Aurėja šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išvyko paskui vyrą mokslų daktarą, kuriam ten skirta stažuotė.
„Čia buvusi mano mamos tėvo Grigaliaus Matulionio sodyba. Mano tėvas Anicetas yra gimęs Laukesos kaime. Pas Matulionius jis atėjo užkuriom. Mūsų sodybos namas statytas 1936 metais. Tokia data yra ant vieno trobos rąsto užrašyta. Mamos brolis Domas Matulionis ir sesuo Vlada Matulionytė prie Varležerio žuvo pokario metais. Jie dalyvavo rezistencinėje kovoje. Močiutė buvo išvežta į Sibirą. Senelis buvo miręs ir tremties baisumų nebepatyrė“, – pasakojo savo giminės istoriją pašnekovė.
Tėvų sodybą Zita su vyru gražina savo rankomis, dukrų padedami. Kęstutis statybininkas. Iš senų rąstų, dar jos mamos parūpintų, klėtį perstatė. Dar ir pirtis iš jų išėjo. Uošvių namą jis irgi atnaujino žmonos padedamas. Vidaus interjeru dukros pasirūpino.
Zita yra įgijusi radijo inžinierės specialybę. Vėliau persikvalifikavo ir buhalteriauja. Pasak jos, smagu, kad neapleido tėvų sodybos. Malonu čia visiems sugrįžti. Į pokalbį įsijungusi Sigita pridūrė, kad jos karta paskutinė, kuri moka kaimiškus rankų darbus. Jai su sese teko ir sviestą mušti, ir karves melžti, ir šieną grėbti. Seneliai laikydavo porą paršų, dvi karves. Iš tokių senoviškų rankų darbų šiuo metu telikęs gal tik kmynų rinkimas, džiovinimas ir kūlimas.
Pasak Zitos, kaimas sparčiai tuštėja ir sensta. Nebėra nei parduotuvės, nei pieno surinkimo punkto. Užsuka tik automobilinė parduotuvė. Gyvenimas čia gana ramia vaga teka. Anksčiau jų sodyba buvo keletą kartų apvogta. Teko su ilgapirščiais rimtą kalbą turėti. Taigi yra visokių žmonių, bet didžioji dauguma aplinkinių taikūs ir sąžiningi.
Pas mero mamą
Iš Šilinių patraukiau į kaimo centrą, kur būta parduotuvės, pieno surinkimo punkto ir stovi paminklas žuvusiems rezistencinėje kovoje kaimo gyventojams. Parduotuvės pastatas stūkso apaugęs brūzgynais, išdaužytais langais. Ant nebeveikiančio pieno surinkimo pastato matyti keletas reklaminių ir kitokio pobūdžio skelbimų. Vadinasi, ši vieta butėniečiams tebėra reikalinga.
Keliuku pro parduotuvės pastatą suku į Aldonos Alfonsos Bardauskienės kiemą, kur pro sodo šakas matyti geltonai dažytas gyvenamasis namas. Iki šiol net nežinojau, kad čia gyvena dabartinio rajono mero Dainiaus Bardausko mama.
Pasibeldus sodybos šeimininkė svetingai pakvietė į vidų. Virtuvėlėje buvo karšta lyg pirtyje. Pasak moters, sūnus Audrius labai mėgsta džiovintų juodųjų serbentų arbatą, tai dabar juos ir džiovinanti. Prašęs kokios saujelės, bet ką ten su saujele veiksi. Kelias skardas į orkaitę pašovusi.
„Šitą namą su vyru pasistatėme apie 1970 metus. Mano vyras Lionius Jurgis Bardauskas buvo kilęs iš Girvalakių kaimo. Po vestuvių gyvenome Juodpėnuose pas Dubrindienę. Tame kaime aš mokytojavau. Pirmagimio Dainiaus ten susilaukėme. Kai sūnui buvo metukai, atsikraustėme į Butėnus. Kol pasistatėme namą, vyrui, kaip tuometinio Mičiurino kolūkio pirmininkui, buvo skirtas butas naujame šio kaimo daugiabučiame name. Tą namą vietiniai vadino baltaisiais rūmais. Gal dėl to, kad ten iš pradžių daug kolūkio specialistų, vadovų gyveno, o gal kad toks didelis baltų plytų mūrinukas buvo. Aš pati esu kilusi iš Panevėžio rajono Venslaviškių kaimo.
Baigusi Šiaulių mokytojų institutą, dirbti atvykau į Juodpėnų mokyklą pagal paskyrimą. Dėsčiau istoriją. Planavau po metų šį kraštą palikti. Juodpėnai buvo baisus užkampis. Norėdama parvažiuoti į tėviškę, turėdavau nusigauti 9 kilometrus iki Skapiškio geležinkelio stoties, o pasiekusi Panevėžį dar kulniuoti iki gimtinės 5 kilometrus. Neįprasta buvo ir kupiškėniška tarmė, 1955 metais aplinkui visi kalbėjo vien tarmiškai. Negraži panevėžiečių tarmė, o kupiškėnų pasirodė dar baisesnė. Vis dėlto po metų nepabėgau. Sulaikė jaunas ir draugiškas mokytojų kolektyvas.
Tuometinis mokyklos direktorius Zigmas Rimša buvo labai veiklus. Organizuodavo vaidinimus, jaunimo šokius. Netrukus ir maršrutiniai autobusai ėmė kursuoti. Pagerėjo gyvenimo sąlygos. Pamažu pripratau naujoje vietoje“, – apie gyvenimo pradžią Kupiškio krašte pasakojo A. A. Bardauskienė.
Vėliau ji mokytojavo Butėnų pradinėje mokykloje. Sumažėjus mokinių, mokyklos nebeliko. Ji buvo įsikūrusi ūkininko Šlapelio name. To pastato, stovėjusio netoli daugiabučio namo, irgi nebėra (kolūkio laikais jis nukeltas į Šimonis). Tada perėjusi dirbti pradinukų mokytoja į Šimonių vidurinę mokyklą. Labai trumpai ten anksčiau buvo dėsčiusi istoriją.
Butėnuose gimė antras Bardauskų sūnus Audrius. Abu sūnūs labai gerai mokėsi. Jaunylis Audrius net aukso medaliu Šimonių vidurinę mokyklą baigė. Jis tapo gydytoju psichiatru. Gyvena ir dirba Klaipėdoje. Dainius baigė veterinarijos akademiją, o vėliau ir socialinius mokslus Vilniaus universitete.
Pasak moters, Audrius ramesnio būdo. Dainius temperamentingesnis, bet abu sūnūs labai užsispyrę, moka siekti savo tikslo. Be to, abu labai tvarkingi. Kaime augę, tai moka visus ūkio darbus, net karvę pamelžti.
A. A. Bardauskienės nuomone, gal būtų buvę geriau Dainiui neužsikrauti ant pečių mero pareigų naštos. Kaip mama ji norėtų, kad sūnus turėtų mažiau rūpesčių, labiau saugotų savo sveikatą. Šiaip dėl sūnaus pareigų jai pašaliniai ramybės nedrumsčia.
„Į vaikų gyvenimus nesikišu. Žinoma, jei kas blogai būtų, dėl to išgyvenčiau, kaip ir kiekviena motina“, – kalbėjo pašnekovė.
Dabar buvusios mokytojos dienos bėga skaitant knygas, sprendžiant kryžiažodžius. Vasarą – verdanti uogienes. Vaikščioti sunkoka, bet dar kiemą pasitvarko, gėlių darželį nusiravi. Turi kelias daržo vageles, šiltnamiuką. Padeda kaimynė. Atvažiuoja sūnūs, žolę apipjauna aplink.
Moteris turi tris anūkus Agnę, Aistę ir Tomą bei proanūkį Gerdą.
„Man jau 85 metai. Nesitiki, kad tokio amželio sulaukiau. Vyras mirė prieš 14 metų. Visus kvietkeliais vadindavo“, – vėl leidosi į prisiminimus A. A. Bardauskienė, kai sklaidėme jos šeimos albumus. Žvelgiant į daugiau nei šimto metų senas fotografijas tarsi nebyliame kino filme pro akis plaukė man nepažįstamų, o pašnekovei brangių ir įsimintinų gyvenimo akimirkų kaleidoskopas.
Kūrėsi giminaičio namuose
Ganykloje šalia kaimo besiganančių karvučių banda sufleravo, kad Butėnuose esama ir stambesnių ūkininkų. Vietiniai žmonės patvirtino, kad tolėliau vienkiemyje gyvena pieno ūkį turinti Muraškų šeima. Taigi netrukus ir pasibeldžiau į jų duris. Tiesa, su nuotykiais. Laukdama, kol mane įsileis į vidų, išgirdau už nugaros lojant didoką šunį. Apmirė visos blusos. Netrukus atskubėjo iš kiemo gilumos sodybos šeimininkų sūnus ir patikino, kad šuo nepuls. Vėliau sužinojau liūdną šio gyvūno istoriją. Kažkas iš pravažiuojančio automobilio jį išmetė ir paliko. Jie pagailėjo ir priglaudė. Pasirodo, kad kaimo gyventojams ne naujiena susidurti su katėmis, šunimis, kurių pavėžėję toliau nuo savo gyvenamosios vietos atsikrato kai kurie žmonės.
Apie ūkį, praeitį ir dabartį jaukioje, šiuolaikiškai įrengtoje svetainėje pasikalbėjome su Genovaite Muraškiene, jos sūnumi Algimantu ir marčia Danute.
G. Muraškienė papasakojo, kad ji kilusi iš Oniūnų, iš Subačiaus seniūnijos. Į šį kraštą atitekėjo 1958 metais. Jos vyras Romualdas, miręs prieš dvidešimt metų, buvo kilęs iš Tumasonių. Iki 1965 metų jie gyveno Šepetoje ir dirbo durpyne. Vėliau įsikūrė čia, vyro dėdės Petro Muraškos sodyboje. Šis gyvenamasis namas statytas 1938 metais. Dabar gerokai sūnaus perstatytas ir atnaujintas.
Vyras buvo savamokslis santechnikas. Ji dirbo melžėja karvių fermoje. Darbas buvo pragariškas. Karves reikėjo rankomis pamelžti, perkelti, pagirdyti. Darbas prasidėdavo dar prieš saulės tekėjimą. Lengviau pasidarė maždaug apie 1970 metus, kai kolūkis pastatė naują fermą ir įsigijo melžimo aparatus.
Grojantys ir dainuojantys ūkininkai
Algimantas vienintelis Muraškų sūnus. Jis tris klases dar spėjo baigti Butėnų pradinėje mokykloje, o vėliau mokslus tęsė Šimonių vidurinėje. Yra baigęs Šiaulių politechnikumą. Kolūkyje dirbo stacionarių darbų inžinieriumi.
Jo žmona Danutė molėtiškė. Dirbo medicinos sesele. Jiedu susipažino, kai mergina atvažiavo aplankyti dabar jau mirusios savo sesers, gyvenusios Migonyse. Algimantas patraukė savo linksmumu. Jis grojo Vlado Ruplėno vadovaujamoje kapeloje. Kaimo gegužinės vykdavo toje vietoje, kur šiuo metu yra įsikūrusi Juodviršio sodyba.
Algimantas muzikuoja ir šiuo metu. Dalyvavo dainų šventėje. Groja „Kupkėmio“ kolektyve ir su „Kupiškio krošto muzikontais“. Abu su žmona dar ir Šimonių bažnyčios chore gieda, priklauso Šimonių bažnyčios komitetui. Danutė ir su vargonininke Sigute Koviene iš Anykščių rajono gieda laidotuvėse.
Kaip galima turint pieno ūkį visur suspėti? Pasak Danutės, reikia tik noro geriau, įdomiau gyventi ir per anksti nepasenti. Tiesa, toliau išvykti jiedu gali daugiausia tik trims dienoms. Birželį tiek laiko skyrė kelionei į Jūrmalą. Ūkį tuo metu patikėjo sūnui ir vienam kaimynui. Ilgesniam laikui abiem išvažiuoti į kokį užsienio kurortą tikrai būtų keblu. Visi turi savo rūpesčių ir darbų. Patikimą ir sugebantį pavaduoti ūkyje žmogų rasti labai sunku.
„Žemę atidavėme Šimonyse gyvenančiam ir ūkininkaujančiam sūnui Raimondui. Jis užsiima grūdininkyste, dirba per 100 hektarų žemės. Jo iniciatyva pas mus statoma pašarų saugykla. Patys tebesiverčiame pienininkyste. Laikome 32 raguočius, iš kurių 25 melžiamos karvės. Už pieno litrą temoka 20 centų. Taigi galima sakyti, kad pienas pigesnis už vandenį. Stambiesiems ūkininkams už pieną mokama daugiau. Sunku suvokti tokį suskirstymą. Ar mažųjų ūkių pienas kitoks? Kol kas dar šiaip taip kvėpuojame, kapstomės pirmyn, nes kitokios alternatyvos nėra“, – dėstė nelinksmą ūkininkavimo situaciją pašnekovas.
Danutė pridūrė, kad siūloma ūkininkams persikvalifikuoti ar imtis kažkokio verslo. Visa tai nebeapsimoka, žvelgiant iš nugyventų metų perspektyvos.
„Sūnus tęsia mūsų ūkininkavimo tradiciją. Gal ir jo vaikai, mūsų anūkai Urtė ir Dominykas, toliau viską perims. Bėda tik, kad mūsų krašte labai sunku žemės įsigyti, o jos nuomos kaina nerealiai aukšta. Jei nori ūkininkas savo pasėlių plotus plėsti, susiduria su sunkumais“, – teigė moteris.
Muraškų šeimą yra palietusi ir emigracija. Jų dukra Justina dveji metai gyvena Airijoje. Kol kas, pasak motinos, grįžti nežada, nors ilgisi namų. Svetimame krašte ją laiko geras darbas.
Danutė pokalbio pabaigoje visgi prisipažino, kad jei reikėtų rinktis iš naujo, tai ūkininkavimo nebesirinktų. Ne todėl, kad tai sunki ir atsakinga veikla, bet labiausiai dėl to, kad dažnai ūkininkų triūsas yra deramai neįvertinamas.
Seniausioje sodyboje
Iš Muraškų pasukau pas Butėnų kaimo senbuvius Vilėniškius. Tik čia nieko nepešiau. Mat sodybos šeimininko neradau, o jo žmona pasikalbėti nesutiko.
Vėl iš vienkiemių sugrįžau į Butėnų kaimo pagrindinę gatvę ir stabtelėjau prie pirmos sodybos, pamačiusi ten barzdą skutantį vyriškį. Pasilabinome. Žmogus prisistatė esąs Albinas Masiulis, gimęs ir augęs visai čia pat, už Vilėniškių sodybos, Kairių kaime. Vyresnioji kupiškėnų karta šį žmogų gerai pažinojo kaip elektriką-kontrolierių.
„Šią sodybą iš Leono Zulono išsinuomojau po Nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais. Čia yra seniausia Butėnuose gyvenama sodyba. Pro čia ėjo arklių kelias. Vėliau šią sodybą nusipirkau. Čia penkerius metus ūkininkavau. Dabar dar laikau karvę. Ji neseniai apsiveršiavo. Turiu penkių arų daržiuką, bulvių pasisodinau. Yra ir nuosavo miško. Taigi žiemai malkomis apsirūpinu“, – dėstė pašnekovas.
Vyras gyvena vienas. 2015 metais mirė jo žmona Genovaitė. Jų šeimoje užaugo trys vaikai Rūta, Gintas ir Vitas. Yra du anūkai Benas ir Miglė. Visi įsikūrę Vilniuje. Aplankyti į kaimą atvažiuoja.
„Man čia gera. Kartais liūdna, kartais linksma. Vienišas nesu. Dar turiu su kuo pasikalbėti, pabendrauti. Yra internetas. Ryšys prastokas, bet galiu skaityti naujienas, mokesčius susimokėti. Sodybos aplinką dalgiu nušienauju. Dalgį gerai išplakt – menas. Tėvas mane to išmokė.
Jei ko prireikia, automobiliu į miestą nuvažiuoju. Man per septyniasdešimt, bet mėgstu pasimankštinti, esu geras bėgikas iš prigimties. Manau, kad gimiau pačiu laiku. Baigiau mokslus. Turėjau darbą, gerus viršininkus. Vadovu kalbino ir mane būti. Liūdna dabar dėl to, kad elektros tinklų tarnybą išdraskė. Prieš miestą irgi nesu nusistatęs. Tik kol sveikatos turiu, kol galiu vairuoti automobilį, niekur iš čia pasitraukti neskubu“, – išsakė savo požiūrį į gyvenimą A. Masiulis.
Istoriniai šaltiniai
„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmantas Jankauskas rašo, kad Butėnai susiformavo greičiausiai per Valakų reformą. XVII a. kaimas priklausė Pienionių seniūnijos Šernupių vaitijai. 1672 metais kaimas turėjo 18 valakų žemės. Per Šiaurės karą ir 1709–1710 metų marą kaimas visiškai išnyko ir virto dykviete. 1784 metais Butėnai minimi kaip Čartoriskių valda. 1795 metais kaime buvo 3 dūmai (ūkiai). Tai Jono Vilėniškio, Kazimiero Ridiko, Stanislovo Matulionio. Iš viso gyveno 15 žmonių. 1854 metais kaime jau buvo 96 gyventojai.
Autorės nuotraukos
1899 metų sausio 30 dieną policija užtiko slaptą lietuvišką mokyklą, turėjusią 18 mokinių. Juos mokė mokytojas Pranas Kaminskas. Jis už tai buvo nubaustas 26 rublių bauda, o mokinių tėvams paskirtos baudos po 10 rublių arba po 3 dienas arešto.
Kaimo kalvis Marcelinas Puteikis (1865–1934) buvo žinomas apylinkės knygnešys.
1919–1946 metais Butėnai priklausė Panevėžio apskrities Šimonių valsčiui. Čia 1923 metais buvo 25 sodybos ir 129 gyventojai.
Marcelino Gudo namuose 1921–1928 metais veikė Juodpėnų pradžios mokykla. 1947 metais ji vėl buvo atidaryta.
Matininkas Jurgis Šeštokas 1933 metais išskirstė kaimą į vienkiemius. Ūkininkai pasižadėjo nusausinti Vėžgirio, Brastelių ir Tiltabalių pelkes, iškasti per jas griovį. Savininkams, kurių buvo 36, išdalyta 455,04 hektarų žemės. Tai Petrui Baseckui, Dominykui Černiui, Napoleonui ir Viktorui Buzams, Barborai Černienei, Adelei, Onai ir Juozapotai Černiūtėms, Jonui Černiui, Napoleonui Černiui, Jonui ir Emilijai Didžiariekiams, Marcelinui Gudui, Anelei Gudaitei, Dominykui Juodviršiui, Andriui Juodviršiui, Agotai Juodviršytei, Kaziui Juodviršiui, Juozapotai Juodviršytei, Jurgiui Jurėnui, Mataušui Juodviršiui, Barborai Juodviršytei, Jonušiui Jonui, Benignai Kaušpėdienei, Juozui Kaulakiui, Viktorui ir Jurgiui Kavoliūnams, Vytautui ir Juozui Matulioniams, Grigaliui Matulioniui, Povilui Matulioniui, Juozo, Povilui Matulioniui, Tado, Veronikai ir Emilijai Matulionytėms, Marijonai Motiejūnienei, Juozapotai Motiejūnienei, Marcelinui Puteikiui, Domicelei Rimkutei, Petrui Šlapeliui, Antanui ir Jurgiui Šlapeliams, Aldonai Šlapelytei, Povilui Šiliniui, Augustui Valavičiui, Juozui Vilėniškiui, Marijonai Vilėniškienei, Petrui ir Bronei Vilėniškiams, Antanui Vasiliauskui, Petrui Vilimui, Ignui Valikoniui, Kaziui ir Veronikai Zulonams.
Bendrai kaimo nuosavybei buvo paliktos kapinės, pieno nugriebimo punktas ir smėlynas. Beveik kiekvienas stambesnis sklypas turėjo atskirą pavadinimą: Piteliškių, Velniobalos, Budžiovietės, Tiltelio, Tamošiaus, Sodybinės, Prie Kairių, Vėžgirio, Akies, Laukelio, Raudonklanio, Aukštatrakio, Bizdakalnio. Į kaimą įsiterpęs miškelis vadintas Lieknamiškiu.
Butėnuose 1942 metais buvo 26 namų ūkiai ir 118 gyventojų. Kaimas buvo labai patriotiškai nusiteikęs, dauguma jaunimo priklausė pavasarininkams, čia buvo nemažai šaulių, kurie 1944 metais išėjo į Vietinę rinktinę. Karo metais kaimą nuolat terorizavo raudonieji Šimonių girios partizanai.
1944 metais Butėnų kaimo savigyna nukovė jų vadą B. Gogelį. Todėl pokario metais šio kaimo žmones persekiojo Šimonių stribai ir saugumas. Nepaisant to, butėniečiai aktyviai rėmė rezistentus. Į mišką buvo išėję 12 partizanų, iš kurių 11 žuvo. Tai Jonas Sakalas, Povilas Balaišis, Domas Matulionis-Eimutis, Antanas Matulionis-Adabra, Vlada Matulionytė, Vytautas Matulionis, Vilimas ir kt. Gyvas liko tik Juozas Černius.
Butėnuose 1959 metais buvo 24 namų valdos: Emilės Didžiariekienės, Vlados Jankauskaitės, Vytoldo Matulionio, Marės Vilėniškienės, Petro Muraškos, Aldonos Motiejūnaitės, Juozo Jurkšto, Genės Černiūtės, Albinos Magylienės, Emilijos Juodviršienės, Protazo Puteikio, Antano Šlapelio, Kazio Juodviršio, Domo Kaušpėdo, Stefos Vilimienės, Leono Zulono, Leono Basecko, Eugenijaus Baranausko, Vlado Strolio, Petro Vilėniškio, Marijonos Motiejūnienės, Juzės Černienės, Aniceto Šilinio, Anelės Černienės. Iš viso buvo 78 gyventojai.
