Į ADOMYNĖS DVARĄ – IŠ VISO PASAULIO

Adomynės dvarui pasisekė. Prieš daugiau nei du šimtus metų pastatytas medinis klasicistinio stiliaus pastatas gyvuoja ir yra adomyniečių traukos centras iki šiol. Čia renkasi Adomynės kaimo bendruomenė, verda kultūrinis gyvenimas, pastaraisiais metais išsiveržęs iš siaurų provincijos rėmų. Į dvarą vietiniai gyventojai užsuka ir tada, kai jiems prireikia mediko pagalbos ar patarimo, nes čia veikia ir medicinos punktas.
Adomynės dvaro duris pravėriau eilinę vidurvasario darbo dieną.

Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Žmogiškasis faktorius

Mane pasitiko Kupiškio kultūros centro Adomynės padalinio kultūrinės veiklos vadybininkė Rima Lapienienė. Į medicinos punktą, kuriame dirba bendrosios praktikos slaugytoja Danutė Juknevičienė, užsukti pasivėlinau, baigėsi darbo laikas.
„Šiandien rami diena. Jūs pirmi lankytojai. Apskritai po respublikinės dainų šventės ir ekskursantai aprimę. Visgi be darbo sėdėti netenka. Ne tik visokių dokumentų tvarkymo atsiranda, bet ir kasdien reikia visus dvaro kampelius sužiūrėti. Pastatas senas. Jei tik apsileisi, tuoj visur voratinkliai pradės sklaidytis. Paskutinis adomyniečių suėjimas buvo dvaro parke, kur visi giedojome tautinę giesmę per Mindaugines“, – apie darbo kasdienybę pasakojo Rima.

Ji pridūrė, kad Adomynės folkloro ansamblis „Jara“, kuriam vadovauja Vaiva Mališauskienė ir ji pati, taip pat buvo šiųmetės dainų šventės dalyvis. Šio ansamblio nariai labai tuo didžiuojasi ir iki šiol jaučiasi pakiliai.

Rima turi agronomės specialybę. Pereiti į kultūros sritį ją prikalbino šviesaus atminimo pirma Adomynės bendruomenės pirmininkė Aldona Matarienė. Pabandė ir nenusivylė. Patinka rengti įvairius renginius, bendrauti su žmonėmis ir pačiai dalyvauti minėto folkloro ansamblio veikloje. Nors kilusi iš Baisogalos, Radviliškio rajono, bet Adomynės kraštą jau laiko savu. Čia prabėgo keturiasdešimt dveji metai. Čia užaugo keturi moters vaikai – dvi dvynukų pametinukų poros, vyras yra vietinis, kilęs iš Ruzgų kaimo.

„Mano giminėje ir iš mamos, ir iš tėvelio pusės būta dainingų žmonių. Dėdė iš mamos pusės Balys Gaidžiūnas buvo ne tik agronomas, bet ir poetas, žurnalistas, rezistentas, visuomenės veikėjas, JAV dirbo laikraščio „Dirva“ redakcijoje, kurį laiką buvo šio laikraščio redaktorius. Gal potraukį dainai, kultūros sričiai ir aš iš jų šiek tiek paveldėjau. Tai mano širdžiai mielas darbas. Žinoma, iš pradžių labai stigo žinių, bet pamažu kaupiau patirtį. Gera, kai randi bendraminčių, kurie be dainos ilgai irgi negali ištverti“, – kalbėjo pašnekovė.

Ji sakė, kad šiek tiek ansambliečiai pailsės ir vėl rinksis į repeticijas dvare. Iš kai kurių moterų jau girdėjusi užuominų, kad reikėtų netrukus visiems susibėgti.

Pasak Rimos, su dvaru galima susipažinti ne tik per organizuotus edukacinius užsiėmimus. Jei tik ji pastebi, kad apie dvarą sukasi nematyti, ne vietiniai žmonės, juos visuomet užkalbina ir pakviečia, jei jiems įdomu, pasivaikščioti po dvarą, papasakoja apie jo praeitį.

Taigi Adomynės dvarui pasisekė ne tik dėl to, kad jis tebestovi nesugriuvęs, bet ir todėl, kad aplink jį gyvena daug veiklių žmonių, norinčių puoselėti savo krašto praeitį.

Rima Adomynėje ne tik kultūros reikalais rūpinasi, bet ir eina seniūnaitės pareigas. Moteris tvirtino, kad adomyniečiai labai geri žmonės.

Niekada neatsisako patalkininkauti tvarkant dvaro aplinką, gėlynus. Ranka rankon dirbama ir su šio kaimo bendruomene, kuriai vadovauja Virginija Pakalniškienė. Glaudžiai bendraujama ir su Adomynės mokykla-daugiafunkciu centru, ir su bažnyčia. Rima pagyrė žmones, kurie gražiai tvarkosi savo sodybose, dvaro kaimynystėje prie tvenkinio.

Adomynės dvare vyksta įvairūs dailės plenerai, poezijos pavasarėlio renginiai, daug edukacinių užsiėmimų mokiniams ir suaugusiems, tradicinis Antaninių pakermošys. Ekskursantų sulaukiama ne tik iš savojo rajono, bet ir iš įvairių Lietuvos vietų ir net iš užsienio. Adomynės dvaras labai patiko japonų turistams.

„Dvaro svečiai mėgsta pagrabines bandeles, bet jų pavadinimas juos šokiruoja. Betgi jos nebūtų autentiškos, jei vadintųsi kitaip. Svarbiausia jų kepėja yra Vita Raugalienė. Tų bandelių receptą sužinojusi iš savo amžinatilsį anytos Kazės Raugalienės. Vitos mama Marė Meiduvienė irgi kepdavo. Apsilankiusiems dvare žmonėms patinka ir teatralizuota edukacinė programa, kai yra pasitinkami dvaro ponų, tarnaitės. Ponus dažnai suvaidina ūkininkai Marytė ir Gaudentas Kuncės. Kai jie negali ištrūkti per darbymetį, tai jų vaidmenį tenka ir kitiems atlikti. Dvaro tarnaitę visada suvaidina V. Pakalniškienė. Lankytojai mielai fotografuojasi su retro stiliaus skrybėlaitėmis. Viena dainininkė savo fotosesijai panaudojo ir senovines sukneles, kurių turime muziejaus spintose. Dvare ir jo parke mėgsta fotografuotis vestuvininkai ir kitokių asmeninių švenčių dalyviai. Stengiamės atsižvelgti į lankytojų pageidavimus“, – pasakojo apie šių dienų dvaro gyvenimą pašnekovė.
Gal tai ir yra sėkmingos veiklos raktas – atsižvelgti į žmonių poreikius?

Senovės liudininkai

R. Lapienienė aprodė dvaro patalpas. Čia galima pamatyti senojo dvaro kambarių autentiško dekoro fragmentus, originalias senąsias koklių krosnis, senovinį ąžuolinį parketą. Pastarųjų dviejų autentiškų dalykų gali adomyniečiams pavydėti ne vienas dvaras.

Deja, krosnių šiais laikais niekas nebekūrena. Pastatas prireikus šildomas elektra. Yra restauruotas dvaro rūsys, kur laikytas vynas, varytas spiritas ir net kankinti baudžiauninkai. Vienas dvaro kambarys skirtas muziejui. Čia pati darbuotoja ir kiti adomyniečiai sunešė senus daiktus. Jų prikaupta ir rengiant su mokiniais etnografines ekspedicijas.

„Tai nėra tipiškas muziejus. Mes jį juokais vadiname daiktų sandėliu. Bet kiekvienas čia atneštas daiktelis turi įdomią istoriją ir yra savaip vertingas. Dvare buvusių autentiškų daiktų beveik nėra. Išskyrus vieną stalelį, krapylą ir užuolaidos kutą“, – pasakojo R. Lapienienė.

Deja, dvaras turi ir bėdų. Jo išorė prašyte prašosi remonto. Lengva ranka negali imti ir tvarkyti apšiurusių dvaro langinių ar sienų lentelių. Šis dvaras yra kultūros paveldo objektas. Taigi jo tvarkymas atitinkamai reglamentuotas. Tam, be abejo, reikia ir lėšų.

Pasak R. Lapienienės, yra girdėjusi, kad valdžia deda pastangas ir netrukus gal dvaro išorė ir pagerės.

Istoriniai šaltiniai

Remiantis Kupiškio etnografijos muziejaus pateikta informacija (www.kupiskis.lt/virtualios_parodos/Adomynes_dvaras.htm), rašytiniuose šaltiniuose Adomynės kaimas pirmą kartą paminėtas 1555 m. Tuo metu tiek pats dvaras, tiek kaimelis vadinosi Aluotėliais, nes buvo Didžiųjų Aluotų dvaro, priklausiusio Pliateriams, dalis. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Apie 1821–1830 m. kaimelio ir dvaro pavadinimą į Jonavos pakeitė tuometinis dvaro šeimininkas Jonas Žurauskis, pastatęs iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus. Dabartinis pavadinimas – Adomynė – atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo.

Pirmas žinomas dvaro valdytojas Adomas Pliateris buvo įklimpęs į skolas, tad 1809 m. įkeitė Aluotėlius Jonui Žurauskiui (žmonių vadintam „žiauriu ponu Jonu“). Nebesugebėdamas grąžinti likusios skolos, 1817 m. teismo sprendimu dvarą prarado galutinai. Naujas Aluotėlių šeimininkas ne tik pavadino vietovę pagal savo vardą – Jonava, bet ir pastatė naujus iki šių dienų išlikusius dvaro rūmus, išplėtė visą dvaro teritoriją. Tuo metu dvarui jau priklausė iš Pliaterių valdymo laikų likusi karčema bei du bravorai, kuriuose buvo gaminama ir vežama į Rygą parduoti degtinė. Velnio lašus kaimynams gabendavo nuo lažo atleisti ir už tokį darbą pinigus gaunantys valstiečiai. Po Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui, kuris, anot žmonių pasakojimų, nebuvęs toks žiaurus, tačiau nemokėjęs tvarkyti dvaro ūkinių reikalų ir nusigyvenęs. Kiek laiko jis valdė, nėra jokių istorinių žinių.

Sudėtingo plano dviaukštis Adomynės dvaras – gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis. Iki rekonstrukcijos, atliktos pirmojo Jono Žurauskio, pastatas galėjo būti stačiakampis, simetriškas, su centrinėje dalyje esančiomis dviem priemenėmis ir didžiuoju kaminu bei kambariais galuose. Po rekonstrukcijos namas tapo stambaus dvaro rezidencija. Statiniui buvo suteiktos klasicistinės proporcijos ir puošnus interjero dekoras.

Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus išplanavimas išlikęs iki šių dienų. Taip pat tebestovi dvaro prieangiss su stogeliais ir gražiomis medinėmis kolonomis. Dabartinis skardinis stogas kadaise buvo dengtas malksnomis. Galima pasigrožėti vietomis išlikusiais senais langais su langinėmis, sveikos ir filinginės durys su gražiais metaliniais apkaustais. Viduje liko seno ornamentuoto parketo fragmentai, kelios koklinės krosnys, padabintos puošniais karnizais. Kai kurių kambarių lubos ir sienos papuoštos tapytais piešiniais.

Antrame dvaro aukšte buvo palėpė ir keli mansardinio tipo kambariai, kuriuose nakvodavo svečiai. Viename iš dvaro kambarių netgi koplyčia buvo įrengta, kol neiškilo Adomynės bažnyčia. Dvaro sodybos kompleksui priklausė sodas su parku, upeliu ir tvenkiniu. Pati dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a.

„Kupiškėnų enciklopedijoje“ Vidmanto Jankausko ir Aldonos Liucijos Kurkulienės parengtame straipsnyje rašoma, kad didžiąją dvaro žemių dalį 1880–1881 metais nupirko valstietis Adomas Vilėniškis, kurio tėvas Silvestras pas J. Žurauskį dirbo miško darbininku degutininku. Jis savo šeimos neturėjo. Dalį žemės padovanojo brolio Simono dukrai Onai Keršulienei, o jos pakraščius išpardavė valstiečiams. Sau pasiliko tik centrą su rūmais, sodu, tvenkiniu ir 60 ha žemės. Jonavą pavadino savo vardu – Adomyne (Adomava). Čia įsteigė pašto skyrių, vartotojų bendrovės krautuvėlę ir ėmė statyti bažnyčią, kuriai užrašė pusę dvaro rūmų (rytinę dalį), ūkio trobesius bei 30 ha žemės. Vykstant bažnyčios statybai dvaro rūmuose pusantrų metų veikė koplyčia, vėliau čia įsikūrė klebonija. Likusi (šiaurinė) rūmų dalis ir kitas A. Vilėniškio turtas po jo mirties atiteko brolio Gasparo vaikams, kurių buvo net devyni. Jie ir pasidalijo paveldėtą žemę.

Dvaro rūmuose gyveno Barbora ir Uršulė Vilėniškytės, kurios rūpinosi broliu Juozapu bei klebonija. Bažnyčiai funduotą žemę prižiūrėjo Mašauskas.

Remiantis Kupiškio etnografijos muziejaus duomenimis (www.kupiskis.lt/virtualios_parodos/Adomynes_dvaras.htm) sovietiniais laikais šalia Adomynės dvaro nutiestas gerokai pakeltas asfaltuotas kelias, dėl kurio pastatas atrodo tarsi prasmegęs. O pačiame mediniame dvare įrengta kolūkio raštinė, parduotuvė, rodyti kino filmai. Tuometinė valdžia neatsižvelgė į dvaro istorinę reikšmę, todėl buvo pažeisti kultūros paminklo restauracijos reikalavimai: keičiant langų rėmus pakeista ir jų forma, išgriautos krosnys, išplėštos grindys, nugriauti darnų ansamblį su gyvenamuoju pastatu sudarę ūkinės paskirties pastatai bei senieji ūkiniai ir paradiniai vartai. Rimtesni restauracijos darbai pradėti Atgimimo laikotarpiu.
Adomynės dvaras ir parkas yra įrašyti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.