RENKASI VEIKTI, O NE TIK KALBĖTI IR MĄSTYTI

Gediminas Legas su bendraminčiais kuria reportažus apie technologijas jų pačių įkurtam apžvalgos kanalui „Slešas“, veikiančiam „Youtube“ platformoje.

Nors Gediminas Legas Kupiškyje apsigyveno tik tuomet, kai pradėjo lankyti mokyklą, tačiau šį miestą laiko savo gimtaisiais namais. Jaunas vaikinas neslepia meilės fizikai ir naujausioms technologijoms, tačiau savęs grynu „tiksliuku“ nelaiko ir nebijo atverti savo meniškosios ir romantiškosios asmenybės pusės. Ji pastaruoju metu pasireiškia per naujai atrastą pomėgį – juostinę fotografiją.

Audinga SATKŪNAITĖ

Darbas ir studijos – nepakeliui

G. Legas jau porą metų gyvena sostinėje, kur Vilniaus universitete Fizikos fakultete baigė antrą Moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos specialybės kursą. Iš pradžių vaikinas mąstęs apie automatikos studijas, kurias norėjo rinktis studijuoti Vilniaus Gedimino technikos arba Kauno technologijų universitetuose, nes ilgą laiką ypač domėjosi robotika. Tačiau vieną vasaros dieną jo akį patraukė Moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos specialybė, kurią Gediminas dabar ir studijuoja.

„Tą vasarą, kai dirbau, per pietų pertrauką varčiau žurnalą, kur buvo išvardintos įvairios studijų specialybės. Kadangi man visada patiko fizika, nutariau pasidomėti, ką siūlo Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas. Pagalvojau, kad taikomąją fiziką rinksis dauguma būsimų studentų, paprastos fizikos nenorėjau, nes pamaniau, jog ten bus daug teorijos, o apie kompiuterinę fiziką tuomet galvojau: „Ne man“. Nors dabar galvoju, kad man ši specialybė būtų visai tikusi. Taip mano dėmesį patraukė Moderniųjų technologijų fizika ir vadyba, į kurią ir įstojau“, – kalbėjo G. Legas.

Gediminas sako, kad savo sprendimo nesigailintis, tačiau po poros metų studijų supratęs, kad jam įdomesnė ne ekonomika, o programavimas. Todėl jei tektų rinktis dar kartą, tikriausiai tai būtų kompiuterinės fizikos specialybė.

„Nepavadinčiau to klaida, bet gyvendamas pasimokai“, – šypsojosi G. Legas.

Jis studijuodamas pirmame kurse nedirbo, tačiau antrame – nuo spalio iki pat birželio pabaigos – ne tik buvo pasinėręs į studijas, bet ir intensyviai darbavosi vienoje Vilniaus įmonių. Dabar, remdamasis savo patirtimi, vaikinas drąsiai sako, kad darbas mokslams iš tiesų kenkia, todėl dirbti likusiais studijų metais jis nebeplanuoja.

„Tuo pat metu buvau Fizikos fakulteto studentų atstovybės pirmininkas, dirbau, studijavau. Tai buvo labai intensyvus metas ir visas veiklas suderinti buvo sudėtinga, todėl streso būta nemažai. Žinoma, kiekvienam studentui norisi gyventi savarankiškai, todėl pusę etato lanksčiu grafiku nedidelėje įmonėje dirbau pardavimo asistentu. Darbdavys tikrai buvo geras, tačiau pats darbo pobūdis nebuvo artimas širdžiai“, – kalbėjo pašnekovas.

Likusią vasaros dalį Gediminas ketina praleisti Kupiškyje, o savaitgaliais aplankyti Vilniuje gyvenančią draugę. Vaikinas pasakojo, kad su kurso drauge draugystė į rimtus santykius peraugusi labai natūraliai. Mergina jau ne kartą lankėsi Kupiškyje ir nors jai miestas atrodo mažas, tačiau patrauklus savo ramybe.

Bendrabutis neišgąsdino

G. Legas šiuo metu Vilniuje gyvena nuomojamame bute, tačiau jam pusę metų teko ragauti gyvenimo bendrabutyje. Vaikinas juokauja, kad gyventi bendrabutyje nebuvo ypač blogai, o įsikūręs bute, esančiame lofte, pasigenda bendrystės jausmo, nes studentai po vienu stogu jaučiasi kaip didelė šeima.

„Kaip susikursi savo gyvenimą ten, taip ir gyvensi. Jeigu pasitaiko geras kambario draugas, tai viskas labai gerai. Pirmą kartą atvėrus kambario duris bendrabutyje, patyriau šoką. Bet kai apsitvarkiau, viskas pagerėjo. Iš pradžių gyvenome trise, vėliau tas, kuris ne itin mėgo tvarkytis, išsikraustė. Tuomet dviese labai gerai gyvenome“, – pasakojo Gediminas.

Anot G. Lego, pirminis planas, atvykus į Vilnių, ir buvo apsigyventi bendrabutyje, o po kurio laiko ieškoti buto. Kadangi butų kainos rudenį būna didesnės, todėl norėjosi luktelėti. Gediminui gyventi lofte, kuris anksčiau buvo gamykla, patinka, nes jame mažai gyventojų, todėl jis gali džiaugtis ramybe.

Kuria trumpus filmukus apie technologijas

Laisvu laiku G. Legas su bendraminčiais kuria reportažus apie technologijas jų pačių kurtam apžvalgos kanalui „Slešas“, veikiančiam „Youtube“ platformoje. Pasak jo, trys technikos entuziastai, prie kurių neseniai prisijungė ketvirtas narys, į komandą susibūrė supratę, kad labai mažai kokybiškos informacijos apie technologijas galima rasti lietuvių kalba.

Gediminas iš „Slešo“ komandos vienintelis sėda priešais kamerą ir sako, kad kuo toliau, tuo labiau ją sekasi „prisipratinti“.
Nuotraukos iš asmeninio Gedimino Lego albumo

„Pasaulinė interneto kultūra yra labai išplėtota, o Lietuvoje tokiuose reportažuose akcentuojami blogi pavyzdžiai, nes jie yra pelningesni. Mes nusprendėme dirbti iš idėjos, nes norime šviesti žmones bei apie technologijas ir viską, kas mus supa, kalbėti nešališkai. Taip vieną dieną nusprendėme nuo kalbų pereiti prie darbų, todėl pasiėmėme kamerą, nuėjome į studiją ir nufilmavome pirmą reportažą“, – sakė Gediminas.

Pašnekovas prisiminė, kad pirmoji trijulės apžvalga buvo apie naują telefoną, kurį buvo nusipirkęs vienas ir komandos bendražygių. Ji truko maždaug 10–15 minučių, tačiau ją vaikinai filmavo net aštuonias valandas. Kai kada kompanija kuria reportažus naujausias technologijas tiekiančioms įmonėms ar apžvelgia draugų ir pažįstamų įsigytus daiktus. Praeitų metų rudenį kompanija lankėsi žaidimų kultūros renginyje „GameON“, apie kurį sukūrė išsamų reportažą. Pastarasis ypač patiko organizatoriams, kuriantiems trumpus filmukus apie vaizdo žaidimus – taip prasidėjo jų bendradarbiavimas. Technikos entuziastai savo veiklą vadina laisvalaikiu, už kurią jie jokios finansinės naudos negauna, o emocijos yra neįkainojamos.

„Ši veikla yra mūsų hobis, o ne kokia nors katorga. Aš darau tai, kas man patinka. Kita vertus, atrandu naują hobį – jau kurį laiką svajoju ką nors pasigaminti sau“, – atviravo Gediminas.

Į savo veiklą vaikinai žiūri atsakingai, todėl visus reportažus filmuoja studijoje, kuria vienas iš draugų gali naudotis po darbo, todėl ir kokybė visai kita. Kiekvienas komandos narys atlieka skirtingus vaidmenis ir užduotis, o priešais kamerą stoja pats G. Legas.

„Kai filmukas yra filmuotas ne telefonu, jis teikia visai kitokį jausmą. Mes stengiamės viską daryti kokybiškai ir išlaikyti artumą su žiūrovu, todėl nesiruošiame išankstinio scenarijaus, kurį tiesiog perskaitytume žodis į žodį. Pamažu mūsų įdirbis keičiasi ir mes tobulėjame, o aš pats pradėjau jaustis laisviau prieš kameras“, – sakė Gediminas.

Atranda fotografijos džiaugsmą

G. Legas sako, kad žmonės linkę kitus įstatyti į tam tikrus apibrėžimus, todėl labai nori atskirti menininkus ir „tiksliukus“. Tačiau, anot jo, fizikų nereikėtų laikyti grynaisiais „tiksliukais“, nes nemažai jų turi meninių gebėjimų.

„Tarp fizikų nemažai tokių, kurie muzikuoja ar dainuoja, ypač jų gebėjimai pasireiškia per fizikų dienas. Aš manau, kad jeigu nori būti mokslininkas, turi būti ir menininkas, kad sugalvotum kai kuriuos eksperimentus. Aš pats mėgstu filosofuoti, analizuoti filmus… Man dėl to patinka fizika, nes įdomu ieškoti atsakymų, kodėl debesys balti, o dangus mėlynas“, – apie save prabilo vaikinas.

Šiuo metu Gediminą gyvenimo ir mokslo filosofija atvedė iki juostinės fotografijos, todėl vaikiną neretai galima išvysti su rusišku „Zenit“ fotoaparatu rankose. Pastarąjį jis pigiai įsigijo sendaikčių parduotuvėje.

„Kol lankiau mokyklą, fotografuodavau renginius ar dar kažką, tačiau man tai nesisekdavo ir nepatikdavo, todėl galiausiai padėjau fotoaparatą į šalį. Kai man pasiūlė grįžti filmuotis, tuomet vėl prisiminiau kamerą. Tačiau man nepatiko fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu, nes telefonu gali fotografuoti visi. Tad man kilo noras išanalizuoti juostinės fotografijos galimybes. Dabar visame procese dalyvauju pats – nuo juostelės nusipirkimo iki nuotraukos atsiėmimo“, – kalbėjo pašnekovas.

Gediminas sako, kad juostinė fotografija jam teikia raminančius ir šiltus jausmus. O labiausiai patinka ne tai, kaip nuotraukos atrodo, bet kokius jausmus jos sukelia žmonėms, kuriems jas dovanoja. Ypač širdį pamalonina nuoširdi žmogaus padėka. Būtent dėl to, anot vaikino, jo nepaleidžia fotografija ir veda į priekį.

„Man taip pat labai patinka analizuoti, kaip veikia fotoaparatas – aš jį nusipirkau skubiai, nes man buvo įdomu, kaip jis veikia, o tuo metu jau užsidarinėjo parduotuvė ir man reikėjo išeiti. Laboratorijoje praleidžiu kokias penkias valandas, tačiau ten būnant tamsoje laikas visiškai sustoja“, – kalbėjo Gediminas detaliai atskleidęs, kaip vyksta nuotraukų ryškinimas ir koks tai kruopštus darbas. Vaikinas, paklaustas, ar jau užfiksavo kadrą, kuris sužavėjęs jį patį, suabejojo, nes tikriausiai tokios nuotraukos jis niekam nenorėtų dovanoti: „Tai būtų nuotrauka man ir keliautų į mano albumą“.

Kupiškį laiko savo namais

Nors G. Legas jau porą metų negyvena Kupiškyje ir sako, kad būdamas mieste jaučia dviprasmiškus jausmus: lyg ir taip pat, lyg ir nuo jo jau atitolęs. Anot vaikino, jis čia aukso amžių išgyveno, kai mokėsi 11–12 klasėse. Tuo metu jis pradėjo lankyti jaunimo centrą, su „Rotary“ klubu daug keliavo po užsienio šalis, o Šamano menų centras buvo tapęs antraisiais namais.

Gediminas atskleidė turintis svajonę Kupiškyje ar Vilniuje įkurti vietą, kur jaunimas turėtų galimybę save realizuoti ir gautų pagalbą iš kitų žmonių. Pavyzdžiui, tokioje vietoje vyktų filmų peržiūrų, šaradų vakarai ar jauni žmonės galėtų užsiimti kitokia veikla. Anot jo, vasaros metu po savo stogu jaunimą galėtų priglausti mokyklos ar kultūros centras, kur galėtų veikti menų inkubatorių tipo erdvės.

„Man labai patikdavo Šamano menų centras, nes jame besilankantis jaunimas galėjo augti. Labai gaila, kad jam buvo lemta užsidaryti, nes po mūsų kartos kita taip ir neužauga. Čia yra pagrindinė miesto problema. Veiklūs žmonės po kurio laiko išvyksta, o kiti galbūt užmiega ant laurų ir galvoja, kad už juos viską padarys kiti. Būtina rasti vedlį, kuris „užkurtų“ kokią nors veiklą ir iniciatyvas. Šiais laikais, kai gyvename informacijos amžiuje, tam, kad pasiektume jaunus žmones, reikia labai geros informacijos sklaidos“, – garsiai mąstė pašnekovas.

Dabar grįžus į Kupiškį, Gediminas sako neturintis ką čia veikti, nes nejaučia, kad mieste būtų tokia erdvė, kur jis būtų laukiamas ir kur būtų galima atsisėsti su bendraminčiais ir pasidalinti mintimis. O idėjų jo galvoje iš tiesų netrūksta.

„Turėjau idėją surengti lauko kino vakarą, o vietą buvau numatęs Pyragių estradą, tačiau ji jau griaunama. Dabar galvoju, kur kitur sieną rasti ekranui, – šypsojosi vaikinas. – Kupiškyje praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo, todėl man ši vieta yra gimtinė, kur jaučiuosi kaip namuose. Mano jauna širdis yra įsimylėjusi Vilnių, nes čia yra mano draugai, daug vietų, kur galima apsilankyti, darbo perspektyvos, studijos ir pan. Miesto dvasia, kurią jaučiu būdamas sostinėje, man yra labai brangi ir graži. Tačiau tikrai nespjaunu į Kupiškį ir nesakau, kad čia negrįšiu ir tikrai šmėsteli įvairios mintys. Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas“.