KAI MIESTAS VIRSTA MIESTU

Audinga SATKŪNAITĖ

Šiais metais tapau dviejų renginių Kupiškyje debiutante ir dėl to visai nesigailiu. Nors suvokimas, kad minios dalimi mieste vėl galėsiu pasijusti tik maždaug po metų, šiek tiek liūdina. Visuomet vengiau valstybinių švenčių minėjimų, nes nemėgstu, kai patriotizmas yra prikišamai nusaldinamas, o renginiai tampa kultūrine „pornografija“.

Po ilgo laiko Valstybės dienos minėjime nutariau apsilankyti Kupiškyje ir buvau maloniai nustebinta, nes (nepaisant menkų paburnojimų prie įėjimo į Uošvės Liežuvį ir kai kurių garsinių nesklandumų) viskas atrodė gana skoningai. Labai sveikintinas sprendimas į šventę pasikviesti dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, nes, man atrodo, kad per tokius renginius, kuriems gyventojai skiria daugiau dėmesio, laikas išaugti iš vaikiškų kelnyčių.

Džiugu ir tai, kad šių metų Valstybės dienos minėjimo pagrindinis akcentas buvo būtent himno giedojimas, o ne, kaip dažnai pasitaiko, tuščios, bet neva iškilmingos kalbos. Iš šalies girdėdama masės kupiškėnų giedamus himno žodžius susimąsčiau, kad galbūt lietuvių tauta pamažu gali išaugti iki to, kad pilietiškumo dvasia natūraliai eis iš tautiečių vidaus, o ne per prievartą turės būti kišama iš išorės.

Apie festivalį „Stichijos“, įsikūrus Kupiškyje, teko girdėti daug, tačiau neslėpsiu, kad šiais metais eidama į jį buvau kupina skepsio. Iš kitų patirties žinau, kad suorganizuoti masinį renginį, kuris būtų įdomus ir rūpėtų ne tik patiems organizatoriams, bet ir jame apsilankiusiems žiūrovams, yra nemažai iššūkių ir išmonės reikalaujantis užmojis. Liaudies išmintis byloja: geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Labai patiko tai, kad kiekvienas, kuris buvo nusiteikęs ne tik pabūti šventėje, bet joje ir dalyvauti, galėjo rasti sau tinkamos veiklos ar pasiklausyti jo ausiai priimtinos muzikos. Todėl festivalį „Stichijos“ galima tituluoti kiekvieno skonio renginiu.

Tikėtina, kad gerokai reikėjo pakratyti kišenes, norint į Kupiškio sceną pasikviesti bene populiariausias Lietuvos grupes, o vieną jų atsigabenti iš užsienio, todėl kai kuriems dalykams finansų galėjo ir pritrūkti. Manau, kad galėjo būti kiek pataupyta kuriant kai kurių zonų vizualizaciją. Bet dėl skonio nesiginčijama – ar ne?

Pastebiu, kad Kupiškyje renginių organizatoriai yra linkę nesilaikyti šventės programos, o tai vieną dieną ne juokais gali suerzinti žiūrovą. Jeigu festivalyje „Stichijos“ žiūrovas dalyvauja nuo jo pradžios, tikiu, kad laukimas fejerverkų, kurie šį kartą buvo numatyti vidurnaktį, tačiau valanda nukelti, gali tapti kankinantis. Tikėtina, kad šventę sustyguoti minutė į minutę, ypač kai jos dalyvių yra ne vienas, nėra lengva užduotis. Tačiau tokia renginių organizavimo tendencija vieną dieną gali tapti jų yda.

Jei miestas nors keletą dienų per metus gali virsti miestu, nes jo gatvėmis praeina tiek žmonių, kiek maždaug per pusę metų, yra vilties, kad Kupiškio šaligatvių dar nereikėtų užsėti žole. Ar prisimenate sostinės reklamą, sulaukusią kontroversiškų vertinimų, tačiau labai daug dėmesio, kuria Vilnius buvo pristatytas užsienio rinkai. Joje nuskambėjo tokie žodžiai, kaip „Vilnius yra Europos G taškas“. Kupiškiui siūlyčiau užsienio turistus ir miesto svečius pasitikti su tokiu šūkiu: „Čia ne Niujorkas, čia daug „šustriau“.