PRISIJAUKINUSI VILNĄ, KURIA ORIGINALIUS DRABUŽIUS

Savarankiškai išmokusi velti vilną Rasa Krikščiūnienė stebina savo originaliais darbais.
Jurgos Banionienės nuotraukos

Rasą Krikščiūnienę iš Didžprūdėlių daugelis Kupiškyje pažįsta kaip psichologę, folkloro ansamblio „Kupkėmis“ narę. Tik retas žino, kad žingeidi moteris kuria drabužius iš vilnos. Ramiai nusėdėti ir be užsiėmimo tiesiog negalinti būti Rasa su vilnos vėlimu susipažino prieš dešimtmetį, bet tąsyk šis amatas labai stipriai neįtraukė. Neseniai prie jo grįžusi moteris taip susidraugavo su vilna, kad nebegali atsitraukti.

Jurga BANIONIENĖ

Mėgsta visokius darbus

„Aš esu bandytoja, viskas įdomu, tiesiog negaliu ramiai sėdėti, man būtina ką nors veikti“, – prisipažino R. Krikščiūnienė.
Ji teigė, kad kiekvienu metų laiku veikla gali būti vis kitokia. Vasara moteriai neatsiejama nuo daržininkystės ir gėlininkystės. „Kaime gyvendama viską turi mėgti, kiekvieną kampą kritiškai nužvelgti. Darže tiesiog medituoju, man reikia žemės, turiu į ją sukišti plikas rankas, ne su pirštinėmis. Ravėti tikrai neatsibosta. Mėgstu ir gėles, visokias, ypač – ryškiai žydinčias, nes po žiemos spalvų labai pasiilgstu“, – kalbėjo pašnekovė.

Rasa juokavo, kad jos tiesiog negalima leisti prie interneto naršyti rankdarbių puslapiuose, nes tuomet viską norisi išbandyti. Buvo metas, kai mezgė riešines, rišo juostas, kūrė ir tebekuria įvairius papuošalus iš akmenėlių, modelino, kitokių medžiagų.

O dabar širdžiai mieliausias – vilnos vėlimas. „Su vilna gera dirbti, nes ji – labai įvairi. Yra kelios vilnos rūšys – sluoksna ir karšinys. Sluoksna labai švelni, plona, iš jos gaminama tai, kas arti kūno, karšinys – šiurkštesnis, tinkamas avalynei, rankinėms“, – aiškino ji.

Pirma suknelė nudžiugino

Prieš gerą dešimtmetį, kai susidomėjimas vilna buvo didžiulis, moteris irgi pabandė prie jos prisiliesti. Bet tąsyk neužsikabino, o prieš porą metų pamačiusi internete veltinius nutarė vėl pabandyti susidraugauti su vilna. „Prisiminiau, kad vilnos vėlimą esu bandžiusi, ir nutariau griebti jautį už ragų. Pradžioje pamėginau, kaip seksis suvaldyti vilnos vėlimo priedus, įvairius pluoštus – viskozę, lino, dilgėlių, šilko gijas, kokonus. Kurti mažų veltinių nenorėjau, jei daryti, tai iškart kažką rimto“, – teigė R. Krikščiūnienė.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“