Lina Jonikė ant jos pačios sukurto gilzių tako, eksponuoto Kupiškio etnografijos muziejuje.
Autorės nuotraukos
Menininkės Linos Jonikės iš pirmo žvilgsnio tarsi niekas su Kupiškio kraštu nesieja. Ji gryna kaunietė – šiame mieste gimė, užaugo. Čia išgarsėjo kaip tekstilininkė, derinanti fotografiją ir siuvinėjimą. Dabar gyvena, kuria irgi netoliese, Rumšiškėse. Šiemet ji tapo viena iš Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatų.
Į Kupiškį atkeliavusi menininkės personalinė paroda atskleidė tuos giluminius klodus, kurie ją sieja su šiuo kraštu ir kaskart iš naujo suvirpina jos sielą.
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Pirma pažintis parodoje
Čia L. Jonikės senelių kraštas, jos tėvo gimtinė. Tik iki šiol su neišdildoma pokario rezistencinės kovos žyme, ilgai visos giminės slėpta jos nepažinto, laisvės kovose žuvusio senelio gyvenimo istorija.
Ta žymė yra persismelkusi į menininkės kūrybą. Senelio ir jo bendražygių atminimui ji skyrė instaliaciją „Senis Juzė“, taką, padarytą iš tuščių šovinių gilzių, vedantį iki fotografijos, kurioje įamžinti miško paklotės bruknienojai su raudonomis lyg kraujo lašai uogomis, o ant tos fotografijos uždėta plastiko plokštė su išsiuvinėtais partizano marškiniais.
Per savo parodos atidarymą Kupiškyje, Etnografijos muziejuje, Lina sakė, kad gilzių žvangėjimas einant tuo taku tarsi skleidžia žinią, kad kažkas atėjo – gal priešas, o gal saviškis, ir perteikia pokario baisumus, kurie yra palietę ne tik jos, bet ir kitų žmonių šeimas. Karas, ginklai apskritai yra didžiulis blogis. Šiaip su metalu nedirbanti. To prireikė kūrybinei minčiai realizuoti. Kuriant gilzių taką jai pagelbėjo architektas Audrys Karalius. Menininkė taip pat pridūrė, kad fotografijų, kurias ji pridengia siuvinėtu plastiku, idėjas sugalvojanti pati, bet jas padaryti prašanti profesionalių fotografų. Savo fotografavimo įgūdžiais nepasikliaujanti.
Per parodos atidarymą L. Jonikė paminėjo, kad apie senelio gyvenimą daugiau sužinojusi iš kraštotyrininko, žurnalisto Vidmanto Jankausko.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
