Kelerius pastaruosius metus ūkininkas Paulius Tumonis (dešinėje) ir jam padedantis skapiškėnas Aleksandras Vaitoška gilinasi į teisės aktus, kaupia patirtį ir tikisi įrodyti savo tiesą.
Autorės nuotrauka
Nerami ši vasara pieno ūkių šeimininkams. Pykstasi ir konkuruoja tarpusavyje nevyriausybinių ūkininkų organizacijų vadovai, vieni į kitus šnairuoja maži, vidutiniai ir stambūs ūkininkai. Nesantarvės priežastis sena kaip pasaulis – skirtingos išmokos, pajamos, produkcijos supirkimo kainos, nevienodos veiklos sąlygos ir sunkiai prognozuojama ateitis.
Ada DVARIONAITĖ
Savivaldybei reikia fermos griuvėsių
Skapiškyje ūkininkaujančio Pauliaus Tumonio situacija dar keblesnė, nes kyla grėsmė ūkininkavimui, šeimos ūkio išlikimui.
Kaip anksčiau rašyta, ūkininkas konfliktuoja su rajono Savivaldybe, kelerius metus bylinėjasi dėl galimybės išlaikyti pieno ūkį. Situacija neeilinė, unikali, galbūt Lietuvoje išties išskirtinė. P. Tumonis laiko savo karves sovietinių laikų fermoje, kurią Savivaldybė yra įtraukusi į bešeimininkio turto sąrašą, dabar, gavusi europinių lėšų, pasiryžo komplekso griuvėsius nugriauti, sutvarkyti visą teritoriją.
Savivaldybė užpernai kreipėsi į teismą su ieškiniu iškeldinti karves iš, jos nuomone, savavališkai užgrobto statinio. Šios bylos nagrinėjimas iki šiol buvo sustabdytas, kadangi ūkininkas kreipėsi į teismą, siekdamas įrodyti, kad statiniai jam priklauso kaip pajininkui. Bylinėjimasis užtruko.
Gegužės pradžioje Panevėžio apygardos teisme išnagrinėtas ūkininko pateiktas apeliacinis skundas, kuriuo buvo apskųstas Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų sprendimas atmesti ūkininko prašymą dėl jo nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamąja senatimi į fermos pastatą, sandėlį, tris silosines. Apygardos teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo nutarimą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“