SVETIMI – TARP SAVŲ, SAVI – TARP SVETIMŲ

Audinga SATKŪNAITĖ

Mano pažintis su Kupiškiu trunka beveik metus. Ar lengva gyventi mažame mieste, iš kurio nesi kilusi? Taip, nes tavęs nesieja jokie sentimentai ar prisiminimai, lengviau matyti ir kalbėti apie tai, ko galbūt nepasako „savi“. Kartu ir ne, kadangi jei nepažįsti Petrutės, kuri tau davė saldainį vaikystėje, su Jonu greičiausiai negalėsi rasti bendros pokalbių temos. O jeigu netyčia įžeisi Aloyzą, kuris labai nusipelnęs miestui, o tu to nežinojai, tavęs greičiausiai neteis, bet pavadins „atajūni“.

Žinoma, mažai gyventojų turinčiuose miestuose apibūdinimą „atajūnas“ išgirsi dažniau nei didmiestyje, nes tokių „imigrantų“ yra vienas kitas. Tačiau kas blogiau: būti „atajūnu“ ar išdidžiu tarp savų? Kas konkrečiai nulemia tokį bruožą, kad mažame mieste gyventojas pasijaučia labai svarbiu asmeniu, man kol kas yra paslaptis. Tokius žmones norėčiau trumpam perkelti gyventi į milijoninį miestą ir pažiūrėti, ar jų ego išliktų tokie pat dideli.

Jei prieš metus manęs kas nors būtų paprašęs papasakoti apie Kupiškį, būčiau pasakiusi tik tiek, kad tai miestas netoli Panevėžio. Gal dėl to būtų galima apkaltinti mano neišprusimą, bet per metus šią savo klaidą ištaisiau ir šiandien apie Kupiškį galiu kalbėti kur kas plačiau. Čia sutikau puikių žmonių, kaskart žaviuosi miestelio švara, vaizdingomis apylinkėmis. Tai ir miestas, kuris manęs nepaliauja stebinti. Pavyzdžiui, tokiais dalykais, kaip būti nuolat kažkuo nepatenkintam, bijoti, ką pagalvos kaimynas, domėtis kitų asmeniniais gyvenimais ir daugeliu kitų dalykų.

Paskutinis mane nustebinęs įvykis, kai į susitikimą su garsiu Lietuvos režisieriumi Gyčiu Padegimu, šalia kurio pasibūti progų netgi didmiesčių gyventojams pasitaiko retai, atėjo tiek kupiškėnų, kad juos būtų buvę galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. O skaičiuojant žiūrovus, kurie atėjo pažiūrėti jo pastatyto ir NEMOKAMAI Kupiškyje rodyto spektaklio, tikriausiai dar būtų prireikę ir kojų pirštų. Matant tokius pavyzdžius, tikėtina, kad renginių organizatoriams Kupiškyje tikrai dažnai turėtų nusvirti rankos, o jų dvejonės, ar tai, ką aš noriu padaryti, yra reikalinga didesnei kupiškėnų masei, yra tikrai pateisinamos.

Dažnai tenka bendrauti su Kupiškio „emigrantais“, kurie kuria dideles vizijas, kaip jie vieną dieną grįš ir nuveiks kažką didingo, kas sudrebins miestą iš pamatų. Iš tiesų, turbūt labai lengva kurti tokias vizijas, kai neverdi šio miesto katile, nes iš šalies viskas atrodo kiek kitaip nei yra tikrovėje.

Pastaruoju metu daug kalbama, kaip atgaivinti provincijas, kad joms reikia skirti daugiau dėmesio. O galbūt reikėtų kelti klausimą, ar jos nori būti išjudintos iš sąstingį lemiančių įpročių ir tradicijų, susiformavusių metai iš metų.

Šiandien aš Kupiškį apibūdinčiau kaip miestą po kupolu, nes žinia apie jo egzistavimą dar nepasiekia atokiau jo gyvenančių kraštiečių. Gali būti, kad problema slypi būtent ten, kad patys kupiškėnai ir nori gyventi po kupolu, nes taip yra įprasta ir netgi patogu?!