Sakoma, kad batsiuvys yra be batų. Kažin, ar odontologas irgi be dantų? Įdomu, ką jis jaučia pirmą kartą gręždamas dantį ne muliažui, bet gyvam žmogui. O kaip jaučiasi odontologas, kai jo dantis tvarko kolega. Gal gali ir jis pats sau pagelbėti? Pagaliau, kodėl žmonės renkasi dantų gydytojo specialybę. Tokie ir panašūs klausimai kirbėjo galvoje rengiantis pokalbiui su buvusia kupiškėne odontologe Egle Vitkevičiene (Liaudanskaite).
Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Prioritetų dėlionė
Eglė šiuo metu gyvena Vilniuje. Dirba vienoje privačioje odontologijos klinikoje, įsikūrusioje sostinės centre. Į gimtąjį Kupiškį aplankyti tėvų jai su šeima pavyksta ištrūkti bent kartą per mėnesį.
Eglei gerai suprantami mažo miestelio privalumai ir trūkumai. Kai esi jaunas, visada nori išsiveržti iš jaukios, nuspėjamos nedidelės erdvės, pažinti pasaulį. Kai pats sukuri šeimą, susilauki atžalų, tuomet vaikystės aplinką vėl iš naujo pamatai tarsi kitomis akimis.
„Man patinka sutvarkytos Kupiškio marių pakrantės, vaikų žaidimų aikštelės. Kupiškis žalias, ramus miestukas. Vaikus mažus auginti čia – tobula. Visur nedideli atstumai. Didmiestyje sugaišti daug laiko važinėjimams. Bet mano gyvenimas jau klostosi kitaip. Su vyru Rolandu, kauniečiu, šaknis leidžiame sostinėje. Gyvename Pavilnyje, kuris primena ir nedidelį miestuką. Vis dėlto kasdieninės kelionės į darbą ir kitais reikalais, įveikiant automobilių spūstis, kaskart išsklaido šią iliuziją“, – sakė Eglė.
Eglė ir Rolandas Vitkevičiai su sūnumis Jokūbu ir Adomu.
Šeima augina du sūnus – penkerių Jokūbą ir pusantrų metukų dar neturintį Adomą. Eglė pripažįsta, kad suderinti šeimos rūpesčius ir darbą yra nelengva. Seneliai gyvena toliau. Prireikus skubios pagalbos, jų neprisišauksi. Tad kartu su vyru dalijasi pareigas. Abu dirba toje pačioje klinikoje. Rolandas dantų technikas, o Eglė prieš pirmo vaiko gimimą beveik metus padirbusi bendrosios praktikos odontologe, jau penkti metai specializuojasi dantų protezavimo srityje. Taigi jiedu duetas ir namie, ir darbe. Kol vaikai maži, po pusdienį kasdien juos prižiūri ir taip suderina šeimos rūpesčius ir karjerą.
„Visą gyvenimą norėjau šeimos, daug vaikų. Dabar mūsų kompanija perdėm vyriška. Pasvajoju, kad gal pavyktų ją padaryti ir kitokią. Įsivaizduoju, kad žmogus kaip paukštis. Kad skristų ir būtų laimingas, jam reikia dviejų sparnų. Vienas sparnas – mėgstamas darbas, veikla, o antras – mylimas žmogus šalia, laiminga šeima, vaikai. Rugpjūtį man sukaks trisdešimt metų. Labai keista matyti, kad nė viena panašaus amžiaus mano draugė dar neturi vaikų, daugelis susikoncentravę į darbą, į karjerą. Žinoma, kiekvienas savo gyvenimą planuoja, kaip jam atrodo geriau“, – apie veiklą ir šeimą samprotavo pašnekovė.
Profesijos paieškos
Eglė tvirtino, kad iš mokyklinių laikų jai likę tik geri prisiminimai. Iš pradžių ji mokėsi tuometinėje Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje. Vėliau perėjo į Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. Buvo nelengva priprasti prie naujos vietos ir naujų klasės draugų. Vis dėlto šie pokyčiai buvo į naudą. Labai pagerėjo mokslo rezultatai. Atmintyje išliko Alvydo Žiulpos matematikos pamokos, klasės vadovė Bronė Jurkevičienė.
Mokykliniais metais Kupiškyje su pramoginių šokių kolektyvu. Eglė penkta iš kairės.
„Mokykloje gerai sekėsi matematika, chemija. Mano mama farmacininkė, brolis chemiją studijavo. Kad būsiu gydytoja, kalbėjau būdama gal aštuonerių metų. Tik tada mano svaičiojimai buvo gana šiurpūs. Sakydavau, kad būsiu chirurgė, kuri skrodžia mirusį žmogų ir nustato jo mirties priežastį, kitaip sakant, patologoanatomė. Gal apie šiuos dalykus kažką buvau girdėjusi sukiodamasi ligoninėje. Mat tuo metu mano mama dirbo ligoninės vaistinėje. Vėliau, kai buvau 5 ir 6 klasėje, mintys apie medicinos ar jai artimos farmacijos srities studijas vis stiprėjo, o tapus gimnaziste ta svajonė išsigrynino į odontologiją. Dantis man gydė tada tik pradėjusi dirbti odontologė Diana Aleknienė. Lankydamasi pas ją stebėjau, kokius įrankius ji naudoja, ką tepa ir pan.“, – apie profesijos pasirinkimo ištakas pasakojo pašnekovė.
Eglė sėkmingai įstojo į tuometinį Kauno medicinos universitetą studijuoti odontologijos. Nors dauguma svajoja apie studijas Vilniuje, bet ji nė kiek nenusivylusi, kad studijavo Kaune. Čia buvo labai gera odontologų mokymo bazė ir apskritai studijų kokybė. Po penkerių metų ji baigė odontologijos magistro studijas.
„Galima toliau stoti į rezidentūrą, pasirinkus siauresnę specializaciją, pavyzdžiui, žandikaulio chirurgijos. Bet vietų rezidentams skiriama labai mažai. Iš kurso į rezidentūrą gali pretenduoti vienas ar du žmonės. Mano gyvenimas greitai susidėliojo kitaip. Ištekėjau. Planavome susilaukti vaikelio. Kaip sakiau, šeima irgi vienas svarbiausių mano gyvenimo prioritetų“, – pabrėžė Eglė ir pridūrė, kad profesijos žinias nuolat papildo įvairiuose seminaruose, konferencijose.
Odontologiniai išbandymai
Apsilankyti pirmą kartą pas dantų gydytoją ne vienam žmogui būna tikras išbandymas. Pasirodo, panašiai jaučiasi ir odontologas, pirmą kartą taisydamas žmogui dantis. Pasak Eglės, dirbti su muliažu vienas dalykas, o su gyvu žmogumi – visai kitas. Pirmuosius pacientus jiems reikėjo susirasti patiems. Tokiu pacientu jai tapo kolega, studentas odontologas.
„Iki šiol prisimenu, kaip plombavau jam dantį. Sunku buvo suvaldyti paciento liežuvį, seiles. Procesas užtruko labai ilgai. Bet viskas baigėsi sėkmingai. Žmogus man nereiškė jokių pretenzijų. Kiekvienam odontologui darbo pradžioje reikia tam tikro psichologinio nusiteikimo, reikia įveikti savo nepasitikėjimą, baimę. Žinoma, naktimis nemiegodavau galvodama, ar mano pirmiems pacientams viskas gerai, ar kokybiškai viską padariau. Įgijęs patirties įgauni ir pasitikėjimo savimi. Stresas ir atsakomybės našta visgi tebelydi. Protezuojant dantis irgi labai svarbu nesuklysti, padaryti gerai. Mano darbas ne monotoniškas. Kasdien susiduriu su įvairiais žmonėmis, jų problemomis. Privalau gerai nusiteikti ir būti maloni su visais savo pacientais. Jie gali rinktis, į kurį specialistą kreiptis. Jei bus atsiliepimai blogi, neteksi pacientų“, – apie darbo niuansus pasakojo pašnekovė.
Eglės vasaros poilsio akimirka.
Pasmalsavus, ar odontologai labai rūpinasi savo dantimis, Eglė neneigė, kad visi pradėję studijuoti odontologiją pradeda labiau prižiūrėti savo dantis. Jei prireikia juos gydyti, tai eina pas gerą draugą kolegą. Ji prisipažino, kad jai prieš dvi savaites iškrito vieno danties plomba ir dėl laiko stokos niekaip negalinti to danties susitvarkyti.
Eglė paneigė mitą, kad Lietuvos žmonių dantys labai prasti. Pasak jos, tai lemia, kokiai socialinei grupei žmogus priklauso. Yra visko. Kartais užsieniečių dantys būna kur kas prastesni. Tokių pacientų sulaukia, nes klinika, kurioje dirba, yra Vilniaus centre.
Pašnekovė apgailestavo, kad daugėja vaikų, kuriems reikia protezuoti dantis. Mažųjų pacientų dantys prastėja. Taip atsitinka ne tik dėl dantų nepriežiūros. Kaltas gali būti per didelis cukraus, gėrimų su saldikliais vartojimas. Čia labai svarbus tėvų požiūris.
Jauniausias jos pacientas buvo devynerių metų vaikas. Dėti protezų tokio amžiaus vaikui, kai dar formuojasi jo kaukolė, žandikaulis, kai dar neiškritę visi pieniniai dantys, negalima. Reikia tik stebėti. Vis dėlto žmonių iki 18 metų, kuriems būtina protezuoti dantis, labai padaugėjo. Tai atskleidžia 2016–2017 metų valstybės skirtų toms reikmėms kompensacijų skaičius.
Laisvalaikio ir pomėgių pynė
Kalbai sukantis daugiausia apie darbo reikalus, visgi buvo smalsu, koks yra Eglės laisvalaikis, pomėgiai.
Eglė pasirengusi slidinėti Alpėse.
Nuotraukos iš asmeninio Eglės Vitkevičienės albumo.
Ji papasakojo, kad mokykliniais metais lankė ne vieną sporto būrelį, bet ilgiausiai, apie dešimt metų, šoko pramoginius šokius Irinos Bubnovos vadovaujamame kolektyve. Studijų metais pramoginius šokius lankė Kauno technikos universitete. Buvo studentų atstovybės narė. Jai patiko žmonių šurmulys, veiklus gyvenimo būdas.
Eglė labai mėgsta kalnų slidinėjimą. Su artimaisiais kasmet važiuodavo paslidinėti į užsienį. Pastaruoju metu du maži vaikai laiko pririšę prie namų ir šio pomėgio kuriam laikui atsisakė. Nebėra laiko ir šokiams. Juos prisimenanti su nostalgija, ypač susitikusi su buvusia vadove. Noras šokti vis giliai širdyje sukirba. Gal kada nors.
„Odontologai yra darboholikai. Daugelis stebisi, kad aš dirbu tik vienu etatu. Tokių tarp mūsų profesijos žmonių palyginti nedaug. Man svarbu, kad turėčiau laisvo laiko, kurį galiu leisti su vaikais. Apskritai manau, kad toks mano gyvenimo ritmas turėtų išlikti per artimiausius penkerius metus, kol sūnūs užaugs ir nebereikės jų vežioti į darželį, mokyklą, būrelius. Skiriu laiko ir namų aplinkai tvarkyti. Noriu būti arčiau gamtos, pavasarį rankas suleisti į žemę. Turiu pasisodinusi kelias lysves daržovių. Man svarbu, kad vaikai matytų, kaip jos sėjamos, prižiūrimos, kaip auga. Taip pat stengiuosi nors minutėlę ištaikyti grožinės ir specialiosios literatūros skaitymui. Apskritai po darbo dienos grįžusi namo trokštu nors kiek ramybės, vienatvės, tylos. Kai paaugs vaikai, vyras norėtų įsigyti šunį. Tai bus man dar vienas išbandymas. Antra vertus, žinau, kad namuose laikyti gyvūną irgi svarbu dėl vaikų, dėl alergijos profilaktikos“, – kalbėjo Eglė apie laisvalaikį, savo pomėgius ir namus.
